Į gimtinę šią vasarą ji grįžta ne tik muzikuoti – birželio 12-ąją kartu su smuikininku Dmitrijumi Makhtinu ji pristatys koncertinę programą „Belle époque“ – bet ir su autobiografine knyga. Leidyklos "Tyto Alba" išleista „Gimusi po fortepijonu“ – unikali galimybė išgirsti menininkės gyvenimo istoriją iš jos pačios lūpų. Pirmiausia Prancūzijoje pasirodžiusi knyga tik dabar išleista lietuviškai – į lietuvių kalbą knygą vertė Lina Perkauskytė.

"Daugiau nei 30 metų gyvendama Vakaruose dažnai susidurdavau su vakariečiais, kurie nežino mūsų likimo ir mūsų istorijos. Visuomet stebiuosi, kad Lietuva su savo 1 000-mečio istorija, per 50 totalitarinio režimo metų išbraukta iš žemėlapio, taip lengvai išsitrynė ir iš šiuolaikinės sąmonės. Net šiandien, kai Lietuva vėl laisva daugiau nei 30 metų, sutinku išsilavinusių žmonių, kurie su džiaugsmu mus sveikina net Lietuvoje (!) pavartodami keletą okupanto žodžių ir galvodami, kad tai mums bus labai malonu. Naivumo ir mūsų istorijos nežinojimo tebėra. Tai ir tapo akstinu rašyti knygą, ir pirmiausia rašyti tarptautine kalba ir pasiekti kuo daugiau skaitytojų", – interviu pasakojo pianistė.

– Lietuvišką knygos leidimą ruošėte jau prasidėjus Ukrainos karui. Siaubingomis karo aplinkybėmis sudėtinga ir skausminga jūsų šeimos istorija – tremtys, sulaužyti likimai, namų atėmimas – iškyla kaip niekad aštriai. Koks jausmas vartyti tuos nelengvus šeimos istorijos puslapius tokiu nežinomybės ir skausmo laiku?

– Vasario 24 d. įvykiai Ukrainoje nebuvo netikėti. Tiesa, ypač Vakaruose gyvenantys žmonės nenorėjo patikėti, kad šiandien tai įmanoma, bet grėsmės požymių buvo daug. Prisiminkime Čečėnijos sulyginimą su žeme, Gruzijos represijas, aneksuotą Krymą, kai vakariečiai į tai žiūrėjo iš tolo, kaip stebėtojai. Jiems net į galvą neatėjo, kad tai gali paliesti juos pačius, o dabar esame vos per žingsnį nuo trečiojo pasaulinio karo.

Nejaučiu gailesčio tiems aukšto rango profesionalams, kurie pasirinko remti diktatoriaus politiką.

Žinoma, karo pradžia Europoje paveikė drastiškai. Dažnai prisimenu mamos kartotus žodžius. Mamos, kuri pragyveno visus istorijos zigzagus: nepriklausomą Lietuvą ir 1939 m., okupaciją, išvežimus, stalinizmą, kovą už laisvę ir atkurtą nepriklausomybę. Kai prasidėdavo kokie nors dramatiški įvykiai, ji sakydavo: prisimink, jie sugrįš, negalvok, kad jie nesugrįš. Aš visada prieštaraudavau: mama, baikit. Šiandien akivaizdžiai matome, kad, deja, tas grėsmingas kaimynas niekada nepasotins savo ekspansinio apetito, bet Ukrainos auka ir kova už laisvę paskatino progresyvų pasaulį dar labiau susiburti tam, kad išsaugotume mūsų žmogiškąsias vertybes ir demokratiją.

– Karas daug ką suskirstė į kategorijas balta ir juoda, muzikos pasaulis irgi keičiasi, užsiveria palaikantiems karą. Kaip karas pakeitė muzikos pasaulį? Kaip jis atrodo iš vidaus?

– Gimiau totalitarinio režimo šalyje ir mane, kaip ir kitus daug žadančius menininkus, ruošė reprezentacinei propagandinei karjerai, nes ne paslaptis, kad totalitarinės šalys meną ir sportą pasitelkia kaip propagandos priemonę. Kiek teko šiandien išgirsti: oi, aš nesidomiu politika. Manau, kad menininkas pirmiausia yra pilietis ir jis negali būti apolitiškas. Jis negali būti abejingas jį supančiam pasauliui ir skelbti gėrį ir grožį atsiribodamas nuo šalia vykstančio pragaro. Menininkas – toks pats pilietis kaip visi ir mes visi privalome pasirinkti. Juolab kad menininko žodis skamba ant podiumo, tad girdimas garsiau ir geriau. Meno pasaulyje vertybių peržiūrėjimas šiandien tapo natūraliu procesu ir nejaučiu jokio gailesčio tiems aukšto rango profesionalams, kurie pasirinko remti diktatoriaus politiką. Sveikinu koncertų sales ir organizatorius, kurie jiems užtveria kelią.

– Tikrai retas atvejis – pirmiausia knyga „Gimusi po fortepijonu“ išleista Prancūzijoje ir tik dabar pasirodo lietuviškai. Labai įdomu, kokių atsiliepimų, kokių reakcijų sulaukėte Prancūzijoje?

– Buvo labai smalsu sulaukti artimų ir tolimesnių draugų, publikos, muzikos profesionalų, žurnalistų ar visiškai man nepažįstamų žmonių reakcijų. Net bičiuliai, su kuriais artimai draugauju, sakė, kad daug sužinojo ir buvo sukrėsti. Nesu iš tų žmonių, kurie bergždžiai apie save kalba. Taip, kai yra svarbi situacija, jaučiu pareigą pasisakyti, bet tarp draugų esu lengvai bendraujanti, mes kalbame apie simpatiškus, kasdienius, gražius dalykus, tad dalytis savo sunkumais ar dramomis – ne mano stilius. Taigi ir tie, kurie mane gerai pažįsta, labai daug sužinojo. Net mano mama nebuvo išimtis.

Kitas dalykas – koncertų organizatoriai. Jie buvo sukrėsti, nes visada matė mane laimingą, gražią, gabią, be rūpesčių. Perskaičius knygą iškyla visos mano kovos. Buvo labai įdomu išgirsti ir žurnalistų, kurie manęs asmeniškai nepažįsta, atsiliepimus. Jie buvo nepaprastai susidomėję dar kitomis knygos dalimis. Viską pasakoju per fortepijono ir muzikos prizmę, bet yra daug istorijų, kurios gali būti įdomios, kurioziškos ir gal net keistos plačiajai, nebūtinai muzikinei, auditorijai.

Knygos viršelis.

– Skaitant lietuviškai išleistą jūsų knygą tarsi girdėti jūsų pasakojimo, kalbos maniera. Kuo lietuviškas „Gimusi po fortepijonu“ leidimas skiriasi nuo prancūziško? Kaip knygą pritaikėte Lietuvos auditorijai?

– Pirmiausia, kai rašai prancūziškai, ir mąstai ta kalba. Skaičiusieji prancūzišką leidimą atkreipė dėmesį, kad pasakojimo kalba labai gyva, atrodo, kad pats žmogus tau pasakoja. Lietuviškame leidime taip pat norėjau išlaikyti natūralumą ir nuoširdumą, tarsi kalbėtumeisi su draugais. Kai perskaičiau knygos vertimą iš prancūzų kalbos, neatpažinau savo lietuvių kalbos. Žodžiai, frazės – aš taip nekalbu lietuviškai. Taigi ačiū vertėjai ir redaktorei, su kuriomis bandėme rasti pusiausvyrą, kad tai būtų mano kalbėjimo maniera ir atitiktų šiuolaikinės literatūrinės lietuvių kalbos normas.

Antra problema buvo susijusi su turiniu. Užsienio skaitytojui turėjau pateikti kontekstą, papasakoti, kodėl Lietuva išnyko iš pasaulio žemėlapio 50 metų. Skaitytojui, kuris nieko nežino, reikėjo papasakoti, kas mes, kas mums atsitiko, koks buvo mūsų istorinis ir geografinis kontekstas. Ruošdama lietuvišką leidimą, išėmiau nemažai tekstų, susijusių su mūsų istorija. Nors kai kurie bičiuliai, kuriems patikėjau perskaityti abu variantus, sakė: palauk, palauk, tu negali visko iškirpti, yra jaunimas, kuris to nežino. Taigi teko grąžinti tai, kas atrodė reikalinga šiuolaikiniam žmogui, taip pat ir Lietuvoje.

– Knygoje suderinate dvi biografijas: muzikinę ir asmeninę. Abi jos itin turtingos, įvairialypės ir šiandien itin intensyvios, tad, kaip sprendėte, kokius akcentus sudėti knygoje, ką papasakoti, o ko neatskleisti?

– Žmogui, kuris aktyviai tęsia savo veiklą, labai sunku nuspręsti, kur padėti tašką knygoje. Gerai rašyti apie tą, kurio jau nėra, ar apie tą, kuris jau pastatė visus kertinius savo biografijos akmenis. Mano atveju taip nėra. Aš dirbu, kylu ir vystausi kasdien. Nepaisant situacijos rimtumo, dėkui pandemijai, kuri nulėmė, kur padėti tašką knygoje. Prasidėjus karantinui ir man įstrigus Ženevoje, mano vyras, su kuriuo kartu dirbome, pasakė: palauk, dabar arba niekada, nes tu vėl tuoj išskrisi, tad mes pabaigsime čia ir dabar.

Knygą matėme kaip šešių dalių simfoniją, kur pirmoje dalyje aiškiai atsispindi istoriniai Lietuvos įvykiai. Antroje dalyje pasakoju apie gyvenimą sovietmečiu, studijas Maskvoje. Toliau kalbu apie atvykimą į Vakarus, į Prancūziją. Kitos dvi dalys kaip ir simfonijoje – skerco, divertismentai. Tai anekdotai apie užkulisius, pasakojimai apie gražius susitikimus koncertiniame pasaulyje, neaplenkiant ir profesinių dramų ir nelaimių. Ir knygos pabaiga – tarsi epilogas, kur filosofiškai ir dvasingai kalbame apie meną, muziką. Tą dalį mes būtinai tęsime, nes jau turime nemažai užrašų. Visko gali įvykti, gal susidėlios dar viena knyga ir iš šio epilogo išsivystys nauja uvertiūra.

– Labai įdomi, paslaptinga knygos dalis apie užkulisius su kartais neįtikėtinomis pasirengimo sąlygomis, uodų aureole grojant, labiausiai trikdančius klausytojų tipus. Labai įdomiai ir atvirai pasakojate apie savo griežtą dienotvarkę prieš koncertą. Taigi knygoje skaitytojai pateks ir į užkulisius, pamatys tą pusę, kai nutyla paskutiniai akordai. Kiek leidote sau būti atvirai?

– Esu įsitikinus, kad kiekvienas, pasiekęs laimėjimų savo srityje, neturėtų laikyti to po dešimtimi užraktų. Juk gyvenimo misija nebūtų visiškai baigta, jei neturėtume pakeleivių ir pasekėjų. Manau, kad reikia dalytis, nes tai gali tapti patarimu, akstinu ar suteikti profesinės naudos aplinkiniams.

– Vienas ryškiausių knygos etapų – jūsų pirmoji kelionė į Paryžių, bandymas įsitvirtinti Vakaruose, atkaklumas, kai net dalis Paryžiuje gyvenusių lietuvių į tautietę, atvykusią iš byrančios Sovietų Sąjungos, žiūrėjo nepatikliai. Knygoje atskleidžiate, kaip atkakliai ieškojote tų durų į Vakarų muzikos pasaulį. Žvelgdama iš šiandienos perspektyvos, kaip apibūdintumėte, kas jums padėjo atrasti tas duris – atkaklumas, užsispyrimas ar dar kas? Juk akivaizdu, kad talentui reikėjo sąjungininkų.

– Užsispyrimas ir atkaklumas – ne beribiai. Jei jie neinspiruoti aukščiausio tikslo, jeigu nėra tikro įkvėpimo šaltinio, tai atkaklumas ir užsispyrimas yra bergždi ir neracionalūs. Mano inspiracijos šaltinis – begalinė meilė muzikai ir jos gyvo perteikimo siekis. Turint išties aukštą tikslą, likimas mums visiems siunčia pakeleivių, kurie gali pagelbėti, duoti patarimų ir palaikyti. Ir tuomet draugai ir bendraminčiai yra nepaprastai svarbūs.

Mano muzikinis dievas Ferencas Lisztas yra sakęs, kad menininkas nepasirenka savo likimo, likimas jį pašaukia, pasiglemžia ir nuneša. Sutinku ir manau, kad neturėjau kitos išeities. Genetiškai iš Dievo ir tėvų buvau pažymėta talentu ir turėjau terpę, kuri mane užvedė ant gerų bėgių. Gyvenimas – tai tema su variacijomis. Mano tema – muzika, kurią į mane įdėjo artimiausi šeimos žmonės. Šiandien tebeturiu tvirtą ir nepažeistą vidinį užtaisą, kuris mane visuomet stums į priekį.

– Knygoje pasakojate apie koncertus įvairiausiose pasaulio vietose – nuo „baudžiamųjų koncertų“ sovietmečiu fabrikuose iki prestižinių Vakarų salių. Ar galite įvardyti patį įsimintiniausią, dėl kokių nors priežasčių svarbiausią, labiausiai įstrigusį koncertą ar koncerto erdvę? O gal yra vieta, kur dar svajojate groti?

– Erdvė ir sąlygos, ta mūzų buveinė, kur menas gyvena, labai svarbu. Mano atveju – tai salės, instrumentai, organizacija, tačiau patys svarbiausi man yra išgyventi meniniai įspūdžiai: susitikimas su orkestru, dirigentu, publika. Nebūtinai tai turi būti prestižinės salės. Man svarbiausia, ką išgyvenau. Neklauskite manęs, kaip praėjo koncertas,  gastrolės, paklauskite, ką aš išgyvenau.

Žinoma, prisimenu nuostabias sales, kaip Londono „Wigmore Hall“ ar Paryžiaus „Salle Gaveau“. Tos salės, kuriose nuolat koncertuoju ir greičiausiai grįšiu, tarkim, Paryžiaus Opera, nepamirštami Lotynų Amerikos teatrai, kaip „Teatro Colon“ Argentinoje ar Santjago Opera Čilėje. Mano biografijoje jų daug, bet visų svarbiausia, ką išgyvenau atlikdama parengtą repertuarą per meninį susitikimą su kolegomis ir auditorija.

– Ar galima muzikanto klausti, koks kompozitorius, koks kūrinys pats mėgstamiausias, prie kurio vis norisi sugrįžti?

– Kai peržiūriu savo repertuarą, diskografiją, karjerą, be abejo, svarbiausias F.Liszto vardas. Jo kūryba ir meninė asmenybė man – kelrodė žvaigždė. Net tarp genijų reta asmenybių, kurios taip išaukštino žmogų, jo egzistenciją šioje Žemėje, taip akcentavo žmogiškąją ir dieviškąją meilę. Žmogus atsispindi muzikoje, tad su F.Liszto muzika aš kasdien gludinu sielą, geriausias savo savybes.

Kalbėjome apie karo baisybes ir laikmetį atspindinčią menininkų poziciją, tai F.Lisztas kūryboje surinko viską, kas žmogiško yra geriausio. Didžiulė laimė dirbti ir gyventi su ta harmoninga, filosofine ir dvasinga medžiaga. Būtent dėl to F.Liszto kūryba mano repertuare nuo tada, kai man sukako vienuolika metų. Šiandien mano repertuaras didžiulis, bet F.Liszto muzika neišnyksta, visuomet sugrįžtu prie jos.

– Esate puiki pasakotoja, perskaičius knygą akivaizdu, kad jums paklūsta ne tik garsai, bet ir žodžiai. Jau šiek tiek užsiminėte, kad knygą „Gimusi po fortepijonu“ rašėte drauge su vyru Alainu Golay.

– Būdamas daugiau nei 20 knygų autorius ir frankofonas, mano vyras įtikino ir padrąsino mane, kad įmanoma parašyti knygą prancūziškai. Žurnalistai man visada sakydavo, kad turėčiau rašyti knygą, bet nesiryžau imtis ir neturėjau tam laiko, nes tai ne mano profesija. Jie man siūlydavo padėti rašyti, bet abejojau, kaip galiu pasakoti savo intymų gyvenimą svetimam žmogui. Taigi laimingos aplinkybės lėmė tai daryti su artimu žmogumi, mano alter ego.

Viskas prasidėjo nuo interviu. Pirmaisiais mūsų draugystės metais traukiniu važiavome į mano koncertą Briugėje ir Alainas pradėjo manęs klausinėti ir žymėtis bloknote. Tęsėme tokius interviu, paskui jie grįždavo į mano rankas, laisvu metu traukinyje ar lėktuve peržiūrėdavau tuos pokalbius ir perduodavau atspausdinti mūsų sekretorei. Nuo tų interviu nuotrupų viskas ir prasidėjo.

– Minėjote, kad šia knyga – „Gimusi po fortepijonu“ – norite suteikti skaitytojams vilties. Kokios vilties šiandien palinkėtumėte?

– Prancūzišką knygos leidimą kasdien po paragrafą skaitydavau ir versdavau savo šviesaus atminimo mamai. Ji klausydavo nustėrusi, suvirškindavo, ką perskaičiau, ir kitą dieną sakydavo, kad ją labai sukrėtė tai, ką išgirdo, kad man tiek visko nutiko, bet ji taip pat stebėjosi, kad man viskas visada pasibaigia laimingai.

Manau, kad kiekvienam žmogui likimas suteikia nemažai išbandymų. Ypač jei žmogus siekia daug, jo kelias yra labiau akmenuotas nei tų, kurie gyvena ramiai, be didelių polėkių ir iššūkių. Mano nuostabus gyvenimas buvo ir tebėra sudėtingas, reikalauja drąsos, ištvermės, susitaikymo, gebėjimo priimti jį tokį, koks yra, ir, žinoma, kupinas meilės ir vilties. Būtent meilė ir viltis man suteikia galimybę eiti pirmyn, tad labai tikiuosi, kad mano pavyzdys, mano patirtis ir kitiems suteiks vilties.