Meilė gamtai ir fotografijai

M. Survila pasakoja augęs Antalgės kaime Utenos rajone, kur daug ežerų ir miškų. Kai dar nelankė mokyklos, su broliu eidavo į žygius – nueidavo net po porą kilometrų nuo namų. Ieškodavo nuotykių ir kartu pažindindavo gamtą.

Kai Mindaugas buvo ketvirtokas, tėtis jam padovanojo fotoaparatą, tais laikais labai prabangų, – "Zenit". O ką kaime fotografuoti? Natūralu – gamtą, dažniausiai – paukščius.

Jo nuotraukas pastebėjo biologijos mokytoja Snieguolė Čekienė, kuri paragino berniuką nuotraukas aprašyti ir rengti darbelius jaunųjų mokslininkų konkursui. Abu su broliu – penktokas ir septintokas – nuvažiavo į moksleivių konkursą, susirungė su gerokai vyresniais mokiniais ir laimėjo pagrindinį prizą. Tai buvo tarsi patvirtinimas, kad eina teisingu keliu, tad iki pat mokyklos baigimo fotografuodavo, darė mokslinius darbus. Dvyliktoje klasėje Mindaugas tapo geriausiu jaunuoju gamtininku, tad teko važiuoti net į ES konkursą atstovauti Lietuvai.

"Galiausiai baigęs mokyklą įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti biologijos, nes norėjau suprasti tai, apie ką noriu pasakoti, – tuos savo nuotraukų objektus", – sako M. Survila.

Tais laikais, nepriklausomybės pradžioje, vaizdo kamera kainavo panašiai tiek, kiek namas, tad nusipirkti jos nebuvo jokių galimybių. Tačiau vaikinas svajojo, kaip šaunu būtų sukurti filmą. Jo svajonei turėti kamerą buvo lemta išsipildyti jau studijuojant antrame kurse. Amerikoje pagal programą "Work and Travel" lankęsis brolis atvežė jam didžiausią įmanomą dovaną – filmavimo kamerą. Gana paprastą, bet ja jau galima buvo fiksuoti judantį vaizdą. Mindaugas sako tada buvęs pats laimingiausias žmogus.

Sąlygos: į miško tankmę automobiliu nenuvažiuosi, tad tekdavo pėdinti iki filmavimo vietos ir dar ant nugaros tempti 64 kg sveriančią įrangą. / M. Survilos ir M. Ežerskio nuotr.

Vilniaus universitete apsigynė biologijos bakalauro diplomą. Baigdamas ekologijos ir aplinkotvarkos magistro studijas baigė kurti pirmąjį savo filmą "Susitikimas su žuvininkais", kuris buvo apdovanotas Petro Abukevičiaus premija kaip geriausias lietuviškas filmas apie gamtą.

"Tai buvo gana mėgėjiškas filmas – filmavau tai, kas man atrodė įdomu, ir montavau taip, kaip man atrodė gražu, nes apie kiną visiškai nieko nesupratau, buvau eilinis biologas, – prisimena Mindaugas. – Po to pradėjau kurti "Stebuklų lauką". Šis filmas man buvo kinematografinė mokykla, nes dirbau su profesionalais, patirties sėmiausi iš vienų geriausių kino specialistų Lietuvoje. Man tai buvo tarsi pirmas kino kūrimo universiteto kursas."

Reikėjo daug išmokti

"Sengirė", anot M. Survilos, – jau antras kursas. "Jaučiau, kad jį sukurti bus ypač sunku, bet didelės patirties ir patikimos komandos dėka viskas įmanoma", – sako Mindaugas.

Sengirė – vieta, kurioje ne tik ištirpsta laiko ribos, bet ir viskas, kas egzistuoja, stiebiasi į amžinybę. Filmas nufilmuotas paskutiniuose išlikusiuose senosios girios plotuose Lietuvoje. Poetiškas, netipiškas filmas apie gamtą kviečia žiūrovus į begalinę kelionę: pradedant nuo miško brūzgynų iki vilkų urvų, kylant aukštyn į juodųjų gandrų lizdus ir neriant gilyn į povandeninius miškus, bei sugrįžtant į pakraštį miško, kur gyvena žmogus. Čia nėra jokio užkadrinio balso, tik beveik apčiuopiami, stiprūs girios ir jos gyventojų garsai bei kamera užfiksuotos magiškos akimirkos.

Filmuoti "Sengirę" M. Survila ruošėsi ilgai – gerus aštuonerius metus. Reikėjo sugalvoti, kokias gyvūnų ir paukščių rūšis filmuos, išsiaiškinti, kur jos gyvena, kaip prie jų prieiti ir kaip patobulinti techniką, kad galėtų filmuoti. Filmavo dar ketverius metus.

"Visas tas laikas – tikras šviesmetis technikos pasaulyje, – sako režisierius. – Iš to, ką filmavome pradžioje, liko vos dvi trumpos atkarpos. Galvojome taip: HDV geras formatas, bet kol nufilmuosime, bus visiška seniena. Užtat, sukaupę jėgas, nusipirkome 4K filmavimo techniką. Tais laikais ji kainavo kosminius pinigus."

Negana to, jei nori gerai nufilmuoti gyvūnus, turi filmuoti iš skirtingų perspektyvų. Tad teko prisigalvoti visokių patobulinimų – pasigamino lyną, kuriuo galėdavo švelniai kilti iki medžių viršūnių. Atsirado gerų žmonių, kurie padėjo suvirinti specialią konstrukciją, teko išmokti ja naudotis. Miške dronas nepaskraidys – kaipmat užklius už medžių viršūnių, o lynu su kamera gali skrieti saugiau ir dideliu greičiu.

Tikslas – parodyti grožį

"Kai žmonės manęs paklausia, kaip buvo filmuojamas filmas, aš juokais paklausiu – kuris kadras? – pasakoja Mindaugas. – Vos ne kiekvienam kadrui buvo taikyta skirtinga metodika. Pavyzdžiui, paukščių rega yra labai gera, bet jie neužuodžia. Žvėrys mato žymiai prasčiau, bet labai gerai užuodžia. Tad, filmuojant paukščius, reikia maskuotis, kad tavęs nematytų, o jei filmuoji žvėris, vaikštančius ant žemės, turi būti medyje, kad tavo kvapą neštų tolyn ir jie tavęs neužuostų."

M. Survila pripažįsta – darbas buvo sunkus, imlus laiko ir jėgų. Ne vieną naktį teko ir miške praleisti, net užklupus liūčiai ar pūgai. Į miško tankmę automobiliu nenuvažiuosi – tekdavo pėdinti iki filmavimo vietos ir dar ant nugaros tempti 64 kg sveriančią įrangą. Kilometrą su tokiu svoriu dar gali nueiti, bet grįžti sušalusiam, miške visą dieną, tvyrant minusinei temperatūrai, praleidus, sunku. Būdavo, į mišką filmuoti išeidavo dviese, pabūdavo dieną, vienas išeidavo, o kitas likdavo sėdėti medyje su kamera. Taip mėgindavo apgauti savo filmo herojus – matote, atėjo ir išėjo.

Pastangos: M. Survilai, siekiant užfiksuoti įspūdingus kadrus, daugybę valandų teko praleisti medžiuose. / M. Survilos ir M. Ežerskio nuotr.

Palapines statydavo tokiose vietose, kad svetimi žmonės nesurastų. Jei žmogus pamatys palapinę, įlįs apžiūrėti, o ereliai, ilgai stebintys situaciją, iškart supras, kad vieta nesaugi. Erelis gali dvi dienas tupėti ant šakos virš maisto ir nenusileisti.

Kartą medyje M. Survila net tris paras išsėdėjo – budėjo, laukdamas pelėdžiukų šokio. Sulaukė, bet į filmą tas kadras nepateko – senas formatas.

"Būdavo, išeini filmuoti, kitą dieną žmona paskambina, klausia, kaip sekėsi. Sakai – normaliai, nieko nenufilmavau, – pasakoja Mindaugas. – Jeigu iš dešimties vienas filmavimas pavyksta, tai viskas normalu. Būdavo – dirbi, pavargsti ir tų mažų stebuklų, kuriuos nufilmavai, net nepastebi. Pamatai jau vėliau, prisėdęs montuoti. Tada vėl iššūkis – kaip sudėti tuos kadrus, kad išeitų vientisas įdomus pasakojimas."

Kam jam viso to reikia? "Žinote, kiekvienas vaikas turi labai stiprų teisybės jausmą – jaučia, kai kažkas daroma nesąžiningai. Aš vaikščiodavau po miškus, matydavau juos iškirstus ir man norėjosi kažkaip pasakyti: "Žmonės, žiūrėkite, ką darote!" Tada nesupratau, ką galiu padaryti, tad pradėjau fotografuoti, rašyti. Dabar, kai jau tuoj 40, turiu kitų priemonių, bet iš esmės niekas nesikeičia – noriu parodyti, kokie nuostabūs miškai ir ką mes prarandame juos sunaikindami. Mano tikslas nėra tiesioginė propaganda, kuriai kritiškai mąstantys atsparūs. Aš noriu parodyti, o žmonės jau patys atsirenka, kas yra gerai, o kas blogai, kas yra tikra, o kas ne."

Žmonės jaučiasi dievais

Prieš filmavimą ir filmuodamas režisierius labai daug bendravo su mokslininkais – jų net aštuoni dirbo prie filmo. Tad įdomių faktų apie Lietuvos gamtą sužinojo tikrai daug.

Pavyzdžiui, kad visoje Lietuvoje randami vos du didžiojo apuoko lizdai. Arba kad Lietuvoje gyvena apie 20 proc. pasaulio juodųjų gandrų populiacijos, tik retai kam pavyksta juos pamatyti, nes šie paukščiai – slapukai. Lizdus jie suka tankiuose miškuose, tarp pelkynų, varliauja arba žuvauja ten, kur žmogui sunku prieiti.

Skaičiuojama, kad juodųjų gandrų Lietuvoje gyvena apie 600 porų. Moksliniai tyrimai parodė, kad Lietuvoje jų nuolatos mažėja, vadinasi, mes darome įtaką ir pasaulinei populiacijai. Pagrindinė problema, kurią įvardijo mokslininkai: juodojo gandro lizdas yra panašaus dydžio ir svorio, kaip ir baltojo, tad jam atlaikyti reikia labai stambių medžių su labai geromis lajomis. Kadangi mažėja tų medžių senolių, ir gandrams vietos vis mažiau ir mažiau, kur gali perėti.

"Šiems gandrams keliami dirbtiniai lizdai, bet labai sunku pasakyti, pagal ką gandras lizdą pasirenka, – sako Mindaugas. – Tad nors mes, žmonės, įsivaizduojame, kad labai daug žinome, taip toli gražu nėra. Ir tai galioja kalbant ne vien apie paprastus žmones, kurie nesidomi biologija, bet ir mokslininkus. Tad, sunaikindami senuosius miškus,  sunaikinsime tam tikrų rūšių augalų ar gyvūnų buveines, kai kuriais atvejais net nežinodami, kad tam tikros rūšys ten apskritai buvo. O mes negalime leisti sau tokios prabangos kažką sunaikinti ir atimti iš savo vaikų."

Sengirė, anot M. Survilos, – vieta, kur pasikeitė dvi medžių kartos be žmogaus veiklos. Kiek metų sengirei, priklauso nuo to, kokia medžių rūšis ten auga. Jei juodalksniai – po 300–400 metų jau galima vadinti sengire, nes šie medžiai labai greitai auga. Pušys auga apie 300–400 metų, tad pušynui teoriškai turėtų būti apie 800 metų, kad galėtume vadinti sengire. O iš esmės tame miške turėtų būti įvairaus amžiaus medžių ir natūraliai įvairių medžių rūšių. Dar turi būti daug gyvastingos medienos, t.y. nuvirtusios. Ne jeigu pasvertume augantį medį ir jau nugriuvusį ant žemės, gal būti, kad nuvirtusiame medyje yra daugiau gyvų ląstelių nei augančiame, nes mediena labai reikalinga įvairiems gyviems organizmams.

"Pavyzdžiui, viena iš tokių rimčiausių sengirių Lietuvoje galėtų būti Vilniaus Vingio parkas, – nustebina M. Survila įvardydamas. – Jei kada būsite, atkreipkite dėmesį, kokio dydžio ir storio ten pušys. Bet problema, kad ten nėra gyvastingos medienos, todėl jis ir nėra sengirė. Jei ten tam tikrus plotus aptvertume, leistume natūraliai formuotis, nepraeitų nei 30 metų ir būtų labai puikus miškas ne tik žmonėms, bet ir visiems jo gyventojams. Tačiau įsikiša žmogus, sutvarko taip, kaip jam gražu, – kaip namie, kad nebūtų nė dulkelės, kad visi daiktai būtų savo vietose. Žmogus įsivaizduoja, kad jam taip reikia elgtis ne tik namie, bet ir miške, o iš tiesų taip sunaikina labai daug organizmų rūšių. Išvalytame miške tų organizmų rūšių yra keli šimtai, o sengirėje jų gali gyventi iki 15 tūkst. Žmonės įsivaizduoja, kad negyvi medžiai jau niekam nebereikalingi, juos reikia išpjauti, sutvarkyti, bet taip mes atimame namus iš tūkstančių organizmų rūšių."

Pasak pašnekovo, teritorijų, kurias galima vadinti sengire, Lietuvoje beveik nėra. Mokslininkai teigia, kad miškų, kurių vidutinis amžius apie 300 metų, šalyje nėra. Teritorijų, kur miškų vidutinis amžius yra apie 200 metų, tėra 64 ha, o tai yra 0,0009 proc. Lietuvos teritorijos. Maždaug iki XI a. apie 80 proc. Lietuvos teritorijos augo sengirės.

Sunaikindami senuosius miškus,  sunaikinsime tam tikrų rūšių augalų ar gyvūnų buveines. O mes negalime leisti sau tokios prabangos kažką sunaikinti ir atimti iš savo vaikų.

"Mes, "Sengirės fondo" bendruomenė, galvojame, kad tai yra niekiniai skaičiai. Žmonės negali būti dievais ir spręsti, kokioms gyvybės rūšims gyventi mūsų miškuose galima, o kokioms neverta išlikti. Lietuvoje turi užtekti vietos visiems organizmams", – sako M. Survila.

Nelygi kova

Ką miškas reiškia pačiam režisieriui? "Jeigu aš ilgiau neišvažiuoju į mišką, man blogai – ir nuotaika prasta, ir sveikata nekokia. Nuvažiavęs į mišką atsigaunu, sugrįžtu į save", – sako Mindaugas.

Miške, anot pašnekovo, labai greitai supranti, kas tu esi ir kaip tau pasiekti savo tikslų, pamiršti visokias smulkmenas, supranti esmę.

"Miške labai gerai pailsi, – tikina gamtininkas. – Ypač jei nuvažiuoji į vertingą mišką. Man jis – kaip katedra. Miškas yra gyvenimas, ir ne tik žmogaus, bet ir 15 tūkst. kitų organizmų rūšių. Mes, lietuviai, juk esame vos ne vienintelė tauta Europoje, kuri dar grybauja, kuri dar turi labai stiprų ryšį su mišku. Manau, daugeliui lietuvių miškas yra svarbus. Ir užsieniečiai atvažiavę džiaugiasi, kol nepasakai realios situacijos: kad miškų kirtimo plotai milžiniški, medžių amžius jauninamas, ir mes nežinome, kas bus ateityje."

M. Survila teigia studijų metais galvodavęs, kaip būtų gerai, kad miškų situacija Lietuvoje pagerėtų. Pastaruosius penkerius metus galvoja – kad tik nepablogėtų. Miško pramonė generuoja didžiules pajamas ir geba samdyti labai įtakingus lobistus, kurie daro įtaką žmonėms, priimantiems reikiamus sprendimus. O tie, kurie miškų vertę skaičiuoja ne pinigine išraiška, tokių resursų neturi. Miškų pramonės lobistai veikia jau dešimt metų, o gamtininkų lobizmas realiai dar tik prasideda. Kadangi tos dvi priešingos jėgos skirtingu laiku startavo, miškų saugotojai labai stipriai pralaimi.

Galimybės: norėdamas suprasti tai, apie ką pasakoja savo nuotraukose, M. Survila pasirinko biologijos studijas. Tačiau daugiausia apie paukščius sužinojo filmuodamas "Sengirę". / M. Survilos ir M. Ežerskio nuotr.

"Sengirės fondas" šiemet planuoja nupirkti apie 20 ha miškų, kuriuos norima išsaugoti. Atrodytų, didžiulis skaičius, tačiau, palyginti su 7 tūkst. ha, kurie kasmet iškertami, tai lašas jūroje. Bet geriau stengtis, bent kažką daryti, negu tik skųstis, kad valdžia bloga, nieko nedaro.

Apie premiją ir filmą

Prezidento Valdo Adamkaus gamtosauginę premiją įsteigė Prezidentinė Valdo Adamkaus biblioteka ir Danos Gedvilienės fondas, jos dydis – 5 tūkst. eurų.

Premija bus įteikta birželio 5 d. – Tarptautinę aplinkos apsaugos dieną – Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode.

Prezidentinė biblioteka pranešė, kad ši premija bus teikiama kasmet už visuomenės dėmesio ir pagarbos vertus pasiekimus ir pastangas apsaugoti, atkurti gamtinę aplinką Lietuvoje ir kaimynystėje, užtikrinti išteklių tvarumą.

"Sengirė" pradėjo savo kelionę dar 2017 m. lapkritį su pasauline premjera viename didžiausių ir prestižinių pasaulio tarptautinių dokumentinių filmų festivalių Amsterdame – IDFA. Filmas dalyvavo "First Appearance" konkursinėje programoje.

Pradėjusi nuo didžiausio dokumentinio festivalio, "Sengirės" komanda aplankė daugelį kitų festivalių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Viena iš didžiausią įspūdį palikusių patirčių – filmo rodymas Sidnėjaus filmų festivalyje, kur 900 žmonių susirinko į vieną salę pažiūrėti filmo.

Nacionalinė "Sengirės" premjera įvyko tarptautiniame "Kino pavasario" filmų festivalyje kaip uždarymo filmas. Po to laukė nacionalinė kelionė po didžiausius Lietuvos kino teatrus. "Sengirė" pagerino visus Lietuvos rekordus kaip daugiausia žiūrovų pritraukęs dokumentinis filmas Lietuvos istorijoje. Daugiau nei 52 tūkst. žmonių atėjo pažiūrėti filmo, net ir po keturių mėnesių filmas išliko žiūrimiausių 20-uke.

Filmas "Sengirė" gavo du "Sidabrinės gervės" apdovanojimus už geriausią operatoriaus darbą (Mindaugas Survila) ir profesinės meistrystės (garso takelis) darbą (Saulius Urbanavičius, Jonas Maksvytis). Pelnė ir daugiau nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų.