Ko, eidami į draugų, kolegų ar dar nepažįstamų kūrėjų parodas, tikisi (ar nesitiki) pamatyti menininkai? Kas juos nustebina, kokius jausmų, įspūdžių pasisemia? Apie tai – naujoji "Santakos" rubrika.

Laisvės jausmas

Pirmasis, priėmęs kvietimą kartu apsilankyti parodoje, – tapytojas Arvydas Martinaitis. Jis – vienas iš dažniausiai jaunosios kartos kūrėjų parodose sutinkamų menininkų, todėl pasivaikščiojimas po Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (VDA KF) magistrantūrą studijuojančių tapytojų Sandros Kvilytės ir Indrės Mikašauskaitės parodas "Corpus Anima" ir "Laikolizė", eksponuojamas vienoje erdvėje, tapo galimybe pasikalbėti apie jaunosios ir vyresniosios kartų menininkų skirtumus (ir panašumus).

"Jaunų menininkų parodos vyksta nedažnai, o man įdomu, ką jaunimas kuria, kas jiems daro įtaką, kaip jie mąsto, todėl stengiuosi nepraleisti VDA ir VDA KF vykstančių peržiūrų, kuriose jaunieji kūrėjai ne tik eksponuoja savo studijų metu sukurtus darbus, tačiau ir prisistato, pasakoja apie savo kūrybą. Įdomu jų klausytis, nes tai paskatina prisiminti, koks jų amžiaus buvau pats, ką galvojau, jaučiau", – motyvus aiškino A.Martinaitis.

Mintimis grįžęs į laikotarpį prieš du dešimtmečius, tapytojas prisiminė: "Kai studijavau akademijoje, mano ir grupės draugų darbuose vyravo neoekspresionizmas. Jaunosios kartos menininkų kūryboje daugiau įvairovės, plastinės išraiškos ieškojimų, eksperimentavimo. Man studijuojant nebuvo galima dalyvauti peržiūrose, nebuvome skatinami ir kalbėti, diskutuoti su darbus vertinančia komisija, o dabar studentai yra drąsinami kalbėti. Jie turi daugiau laisvės, nei turėjo mano karta."

Emocijos ir akimirkos

Tapytojas pastebi, kad laisvė leidžia pasireikšti jaunatviškam maksimalizmui – skirtingų, vidinį pasaulį reflektuojančių, temų ir motyvų pasirinkimu; nesivaržymu tapyboje naudoti įvairias, ne tik tapybines, technikas, medžiagas; dideliais kūrinių formatais.

"Jaunoji karta turi plačias galimybes išreikšti savo kūrybiškumą. Prie to nemažai prisideda šiuolaikinės technologijos, kurios keičia patį kūrybos procesą. Matau, kad studentai rečiau eskizuoja. Motyvus kūrybai jie fiksuoja fotoaparatu ar mobiliojo telefono kamera, o nuotrauką naudodami kaip eskizą paveikslui. Gal tai ir gerai, tačiau esu įpratęs kitaip, todėl fotografijomis kūryboje pasinaudoju retai", – nuomone dalijasi menininkas, užkalbindamas vieną iš parodos autorių – S.Kvilytę ir klausdamas, ar ji tapo iš fotografijų.

"Aplinkoje pastebėtą vaizdą ar motyvą kartais nufotografuoju, bet kūryboje fotografijomis remiuosi retai. Jas kaupiu kaip prisiminimus, į kuriuos kartais norisi sugrįžti, – sakė S.Kvilytė ir  pastebėjo: – Parodoje yra vienas paveikslas, kurį inspiravo mano nuotrauka. Stebėjau savo šunį ir fotoaparatu užfiksavau momentą, kuriame jo persisukusi figūra man priminė keistą padarą. Kurį laiką šis kadras buvo mano telefone, kol vieną dieną, žiūrėdama nuotraukų archyvą, jį atradau iš naujo ir jis įkvėpė sukurti paveikslą. Tačiau žiūrėti į nuotrauką ir ją pertapyti vengiu."

A.Martinaitis prisipažino aplinkoje pamatęs kažką įdomaus, stengiąsis užsirašyti – neužfiksavus kilusios minties, galima ją labai greitai pamiršti.

"Aš taip pat kartais užsirašau, tačiau būna taip, kad perskaitau ir nepajaučiu to, apie ką rašiau. Esu labai impulsyvi. Kūryboje nesiremiu nei eskizais, nei nuotraukomis. Svarbiausia yra emocija, todėl man reikia staigiai "įšokti" į paveikslą", – pabrėžė S.Kvilytė.

Kurti čia ir dabar

Ir A.Martinaičiui, ir S.Kvilytei yra būdinga greita tapymo maniera, pajaučiant akimirkos nuotaiką, jos efemeriškumą. Tapytojas sako, kad būna akimirkų, kai negali užbaigti kūrinio vieno seanso metu, kai tiesiog pritrūksta jėgų ir, praėjus kuriam laikui, negali prie drobės sugrįžti, nes dingsta tos akimirkos emocijos, jausmai. S.Kvilytė pritaria, kad įkvėpimas užpuola būtent tą momentą ir dingsta, todėl sugrįžti prie kūrinio tampa sunku.

Abu menininkai nevengia didelių formatų, kuriuos suvaldyti reikia susikaupimo, jėgų, žinoma, patirties. "Renkantis didelį formatą reikia neabejoti savimi, nes vos atsiras menkiausia dvejonė – kūrinys nepavyks. Todėl eskizai ir nelabai padeda, nes formatas įpareigoja ne perpiešti popieriuje sudėliotą kompoziciją, o kurti čia ir dabar, kitaip tai tebus nukopijuotas eskizas, sustabarėjęs piešinys. Paveikslas neturės dvasios", – patirtimi dalijosi A.Martinaitis.

I.Mikašauskaitė, kurdama abstrakcijas, taip pat nesiremia eskizais: "Tapydama naudoju ir skudurą, ir šluotą, todėl darbuose mažai potėpių, daugiau liejimo, nuvalymo. Ant drobės klijuoju ir popieriaus skiautes, kurias paskui nuplėšiu. Paveikslas gimsta proceso metu, kuris kaskart vis kitoks."

"Bet kūriniuose naudoji ir lesiravimo techniką, vadinasi, paveikslo kūrimo procesas trunka ilgai?" – atitarė A.Martinaitis.

"Vienu metu kuriu keletą darbų, kadangi, ant vienos drobės užtepus dažų sluoksnį, reikia laukti, kol jis visiškai nudžius, kad galėčiau tęsti, todėl einu prie kito kūrinio. Praeina keli mėnesiai, kol užbaigiu vieną darbą", – kūrybos užkulisius atskleidė I.Mikašauskaitė.

(Ne)atpažįstami motyvai

Vertindamas ekspociziją, A.Martinaitis pastebėjo: nors tapytojų kūriniai esantys labai skirtingi tiek savo vizualine išraiška, tiek kūrybiniu procesu, jie dera vieni prie kitų, suteikdami galimybę į pačią tapybą, jos raiškos galimybes pažvelgti plačiai, patyrinėti menininkių pasirinktų motyvų ir tapybos medijos santykį.

S.Kvilytės paveiksluose, nors motyvai deformuojami, jie yra atpažįstami, priešingai nei I.Mikašauskaitės drobėse, kuriose juos slepia migla, rūkas ar dengia šešėliai.

Mane žavi jaunosios kartos pasitikėjimas savimi, vidinė laisvė ir drąsa atsiskleisti. Kartu suprantu, kiek daug jie dar nežino, nepatyrė, neišgyveno.

"Eksponuojamų paveikslų motyvai yra iš mano aplinkos – viename kūrinių vaizduojamas miškas. Man norėjosi perteikti jo visumą: spalvas, faktūras, garsus, jausmus. Kitame kūrinyje tapiau upės srovės nešamas ledo lytis. Prie šio paveikslo dirbau ilgai. Pavargau nuo jo. Atsitraukiau. Tuomet sugrįžusi nusprendžiau ant viršaus nutapyti kitą motyvą – žiemos peizažą", – apie savo darbus pasakoja menininkė. "Abstrakcijas suvokti nėra lengva. Menininkas įsijaučia į savo darbą, o žiūrovui, žiūrinčiam į paveikslą, gali būti sunku pajausti tą patį. Darbas įtraukia arba ne", – patirtimi šia tema dalijasi A.Martinaitis.

Tapytojo nuomone, S.Kvilytės ir I.Mikašauskaitės skirtumai papildo viena kitos kūrybą, leidžia pajausti, kuo jos gyvena, ką pastebi savo aplinkoje, kas joms atrodo svarbu.

"Pedagoginis darbas kartais stipriai vargina, nes vienus studentus tapyba sudominti pavyksta greitai, o kiti pareikalauja daug kantrybės. Tačiau mane žavi jaunosios kartos pasitikėjimas savimi, vidinė laisvė ir drąsa atsiskleisti. Kartu suprantu, kiek daug jie dar nežino, nepatyrė, neišgyveno. Jie kaifuoja nuo savo maksimalizmo, tarytum gebėtų pasiekti dangų. Tai nėra blogai. Prisimenu save, jog ir pats buvau – lygiai toks pats", – nusišypso A.Martinaitis.

Kas: Paroda "CORPUS ANIMA / LAIKOLIZĖ".

Kur: Galerijoje "Meno parkas".

Kada: Veikia iki vasario 5 d.