Lygindami senuosius ir dabartinius lietuvių papročius matome didelių pasikeitimų. Ypač pasikeitė moters ir vyro santykiai. Papročiai ir dorinės nuostatos seniau buvo pagrįsti samprata, kad lyčių santykiai ir meilė yra gyvybės pratęsimo, bendruomenės bei kiekvieno žmogaus gyvybingumo, fizinės ir dvasinės sveikatos šaltinis.
Giminės pratęsimas buvo šventas vyksmas, užtikrindavęs bendruomenės gerovę. Galima netgi teigti, jog savąjį nemirtingumą žmogus suvokė kaip savo giminės ar tautos tęstinumą.
Praėjusiais amžiais mūsų tautoje griežtos moralinės normos nebuvo laikomos pasikėsinimu į asmens laisvę, nes tuomet stipresnė buvo ne individo, o bendruomenės, giminės ar tautos sąmonė. Tas, kuris pažeisdavo priimtą paprotį, ardė giminės sąmonę ir taip atsiskirdavo nuo bendruomenės. Tokią kaltę pripažindavo visi. Anuomet nereikėjo teisėsaugos institucijų.
Pakakdavo viešosios nuomonės pasmerkimo, kuris, dabartiniu mūsų požiūriu, virto neigiamu reiškiniu, ir jį pavadinome apkalbomis", netolerancija arba diskriminacija.
Didžiuodamasi tuo, kad vadinamės lietuviais ir gyvename Lietuvoje, paimu į rankas daugiau kaip prieš 50 metų išleistą knygą "Kupiškėnų senovė" ir mintimis nukeliauju amžių myliomis atgal į senųjų sodžių vienkiemius, kur rymo prie vartelių mergelės ir berneliai, kukliai sukdami vienas nuo kito nuraudusius veidelius. Čia pateikiu mūsų tautinės kultūros tik trupinėlius, surinktus ir užrašytus kraštotyrininkių seserų Stefanijos, Elvyros ir Mikalinos Glemžaičių, kilusių iš Kupiškio krašto. Šių iškilių moterų dėka buvo įkurtas Kupiškio etnografijos muziejus, šiandien pažymintis savo veiklos 70-metį.
Pasimatymai ir pasivaikščiojimai
Seniau bernelis mergelę galėdavo lydėti tik dienos metu, einančią į bažnyčią arba grįžtančią namo, ir tik kitų merginų būryje. Jei kas nors vienu du pamatytų dieną einančius, tuoj būtų apkalbami ir pajuokiami. O jei kas užtikdavo abu prietemoje arba dieną pakrūmėje, tai jau amžinai prapuolę, – geriau nė akių niekur nerodyti. Kliūdavo abiem.
Mergelė su berneliu galėjo vaikščioti tik tada, kai tėvai sutardavo juos apvesdinti ir kai jau bažnyčioje paduoti jų užsakai. Anuomet nebuvo mados vaikščioti su berniokais vienoms, net į turgų neidavo vienos, – tokias merginas būtų išjuokę. Sekmadienį ar šventadienį kaimo jaunimas į miestelį, į bažnyčią eidavo visu būriu.
Vakaruškos ir pasilinksminimai
Į kaimo vakaruškas šokti eidavo jau sulaukę 18 metų. Jei vaikinas išvesdavo nemokančią šokti merginą, tai apsukęs ratą, ją vėl pasodindavo. Todėl mergaitės išmokdavo šokti sulaukusios jau 14 –kos. Kaimo šokiuose jaunimas neskirdavo ūkininkaičių nuo samdinių.
Kiekvienas kaimas turėjo savo muzikantą, dažniausiai armonininką, arba smuikininką su klarnetininku. Vakaruškose dažniausiai šokdavo polką, vėliau valsą, padispaną ir kitus šokius. Vienas iš seniausių šokių buvo kadrilis, kurį šoka keturios poros. To šokio vadovas nustatydavo figūrų eigą.
Šokantieji vakaruškose laikydavosi tam tikrų taisyklių. Jeigu berniokas kviesdavo mergaitę šokti, tai nors šis jai ir nepatikdavo, turėdavo eiti, kitaip jis įsižeisdavo. Kai berniokas turėdavo mylimąją, tai tik su ja šokdavo ir pašokęs su ja sėdėdavo, kartais ir už rankų susiėmę.
Vakaruškose, kad kas blogo neatsitiktų, turėjo sėdėti vienas iš tėvų.
Kai tik muzikantai baigdavo groti, tuoj poros išsiskirdavo: mergaitės sau, berniokai sau. Jei kas pamatydavo vyruką apkabinus mergelę, o ji jam tai leisdavo, tai apie ją tuoj motinai pasakydavo. Ji gaudavo barti, jai nebeleisdavo vakaroti. Tačiau ir seniau susitikdavo bernelis su mergele vienu du, tik jau labai slapta, kad niekas nesužinotų... Jei koks berniokas norėdavo išvesti mergaitę kur nuošaliau, tai bežaidžiant ar sukant ratelius spustelėdavo jai ranką ir sutardavo, kur susitikti. Bet jei jaunuolis mergaitės ranką užlaikydavo savojoje per ilgai, tai anoji ištraukdavo, jausdavosi įsižeidusi ir pasipūsdavo.
Kai į vakarušką ateidavo kokia palaidūnė merga, kuri "dovijasi" su bernais, tai ją berniokai paėmę pašokdinti, paleisdavo į dilgėles (kai buvo šokama kieme). Tada tokia merga, skarelę ant akių užsitraukusi išbėgdavo iš vakaruškos. Jei kuri mergaitė labai puikavosi, su bet kuo nešokdavo, tai berniokai pro klėties langelį primesdavo arklių mėšlo, senų vyžų, sulaužytų daiktų arba medyje iškeldavo jos pakulinį sijoną ir jį apdainuodavo.
Kai atsirasdavo girtų, vakarušnikų kompanija suskildavo. Sakydavo: "Šiandieną dulkių yra, reikia išskirti".
Bučiuoti? Šiukštu ne!
Pasakoja senieji: "Apsaugok, pone, kad kas mergelę pabučiuotų". Kai berniokas ateidavo pas mergelę, tai ji kartu su visais gryčioje vakarodavo kokį darbą dirbdama. Kad būtų kuo toliau nuo bernelio, apsisodindavo jaunesnėmis seserimis.
Vyras su savo žmona galėdavo pasibučiuoti tik slaptai. Viešai bučiuotis jiems buvo leidžiama tik vestuvių metu, po pirmoryčio vyro pusėje, arba ilgesniam laikui išsiskiriant, pvz., į kariuomenę, į tolimą kraštą išvykstant. Vyras su žmona prie kitų pasibučiuodavo, kai juos susipykusius taikydavo kaimynai. Kitaip elgiantis kaimas sutuoktinius laikydavo paleistuviais ir išjuokdavo. Išjuokdavo net ir tada, jei vyras žmoną prie kitų apkabindavo arba nors ranką ant jos rankos uždėdavo. Moterį, sugautą su svetimu vyru bučiuojantis, išvarydavo iš namų, pirštais badydavo.
Mergaitei pasibučiuoti su vyriškiu buvo nusikaltimas, ir jei tokią mergaitę kas nutverdavo, jai jau nebebūdavo gyvenimo: pranešdavo motinai, kuri dukterį mušdavo, o kartais net kunigui paskųsdavo, – tas paskirdavo nusidėjėlei atgailą. Dažniausiai liepdavo tokiems kryžiumi gulėti. Prieš votyvą ties šoniniais altoriais dar 1904 m. Kupiškio bažnyčioje kryžiumi gulėdavo ir merginos, ir vyrai.
Seni žmonės pasakoja, kad seniau už nusikaltimą dorovei nusidėjėlius rišdavo prie bažnyčios durų grandimis, kad visi matytų. Senojoje bažnyčioje tokios grandys buvo įtaisytos prie durų. Naujojoje bažnyčioje, jau pradedant 1908 m., nusikaltėlius klupdydavo bobinčiaus (zakristija iš kairės pusės) pasienyje. XIX a. pradžioje nedorai mergaitei liepdavo prie špitolės piestoje grūsti vandenį, kol visą ištaškydavo.
Apie paklydusias ir palaidūnes
Jeigu mergaitė nusidėdavo dorovės dėsniams, tai apie ją sakydavo "Ji be rūtų". Rūtos ir rūtų vainikas buvo ir yra skaistumo, dorovingumo simbolis.
Sunki būdavo nusidėjėlės dalia, ją pajuokdavo. Vakaruškose pašaipiai žiūrėdavo į tą paklydusią, įvairiai pašiepdavo, šokančiai prisegdavo mėšliną virvagalį. Kai kurie berniokai griebdavo jai už nosies pačiupinėti: mat, sakydavo, kad tokiai nusidėjusiai prasiskirianti nosies galo kremzlė. Toji neišturėdavo ir išbėgdavo iš gryčios.
Seniau "paklydusiai" mergaitei liepdavo skarelę užsirišti išvirkščiai, taip, kad mažesnis skarelės kampas, "lapelis", būtų ant viršaus, kad visi matytų, jog laukiasi mažyčio. Su tokia mergina niekas nedraugavo, niekur jos nekviesdavo. Seniau "merga su vaiku" buvo labai retas atsitikimas.
Seniau iš merginos būdavo reikalaujama ypatingo kuklumo. Moterų rūbai buvo ilgi ir uždari: sijonai iki žemės, nažutkėlės su ilgomis rankovėmis ir su aukštomis apykaklėmis. Būdavo gėda moteriai net prie savo vyro atsiraityti iki alkūnių arba iki blauzdų pasikelti sijoną. Dar namie šiaip taip, bet jei svetimas vyras bus, tai gink dieve, tuoj išjuoks. Jei žmonai reikėdavo nusivilkti viršutines drapanas, tai vyrą už durų išvarydavo arba užgesindavo žiburį.
Degutu ištepdavo vartus
Jeigu mergaitė pas save į klėtį nakčiai įsileidžia bernioką, tai kaimo bernai patykoja ir, jei kelis kartus tas bernas pas ją apsilankė, – jos klėties duris ištepdavo degutu, kad visi žinotų, jog "būta kiškio". Tada apie tai sužino visas kaimas. O kai paaiškėja, kad toji laukia kūdikio, tuomet berniokai ištepdavo degutu to kiemo vartus, ypač darželio vartelius. Taip pasmerkiama mergaitė ir padaroma gėda visiems namams.
Sapnai ir burtai
Kai sapne pamatai mylimąjį ir prabudusi norėtum, kad mylimasis tave irgi susapnuotų, reikia apversti pagalvę ir vėl užmigti. Mylimasis tave sapnuos.
Nagus apkirpus, reikia paslėpti užanty. Kas iš užančio sapne išims nagą, tas bus tavasis.
Norint privilioti merginą ar vaikiną, reikia kryžmiškai išsikirpti iš savo pakaušio dešinės pusės ir nuo smilkinio kairės pusės po kuokštelį plaukų. Tuos plaukus, sudėjus į šukelę, saulei leidžiantis sudeginti, pelenus sutrinti ir su degtine sugirdyti mylimajam ar mylimajai. "Tada jau gatava – tavo bus."
Norint sužinoti, ar bernelis myli, reikia, sodinant kopūstus, paskutiniojo daigo šaknelę nugnybti ir tą daigą pasodinti. Jei daigas prigis, tai bernelis myli.
Norint privilioti sau patinkamą bernelį, reikia slapta paimti jo marškinius ir per juos tris kartus perlįsti, perlindus vėl padėti į vietą.
Reikia saldainį palaikyti po pažastimi, kol suprakaituos. Kurį vaikiną tuo saldainiu pavaišinsi, tas jau nebeatsitrauks.
Jeigu berneliui nematant jo švarko atlapan įsmeigsi adatą, jis prisisegs kaip adata.
Kai pirtyje besimaudant ir vanojantis prilimpa vantos lapas, jį reikia suvynioti į švarią skepetaitę ir parsinešus namuose išdžiovinti. Kai norėsi prisivilioti patinkamą bernelį ar mergelę, šitą lapą reikia sutrinti į miltelius ir suvalgydinti mylimajam ar mylimajai su kokiu nors valgiu.
Šaltinis: Elvyra Glemžaitė-Dulaitienė. "Kupiškėnų senovė.Etnografija ir tautosaka", 1958 m.
Naujausi komentarai