Meksiko mieste gimęs dailininkas yra surengęs personalines parodas ne tik Meksikoje, bet ir Slovakijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, JAV, Ispanijoje, Tailande, Lietuvoje. Tlaskalos mieste Meksikoje jis įkūrė „Munive arte contemporaneo“ galeriją, rengiančią šiuolaikinio, ne visada valdžiai patogaus meno parodas. Prieš kelerius metus gyvenimas dailininką nuvedė į Vilnių, kuris tapo jo šeimos namais.

– Lietuvoje gyvenate laikinai ar jau įleidote šaknis?

– Prieš penkerius metus vedžiau lietuvę. Kurį laiką gyvenome Meksikoje, tačiau norėjome, kad mūsų sūnus Leo gimtų Lietuvoje. Planavome jam gimus dar kelis mėnesius praleisti čia, kol mažylis galės skristi lėktuvu, ir grįžti į Meksiką. Mūsų planus sujaukė prasidėjusi pandemija – sūnus gimė 2020-ųjų sausį, o jau kovą Lietuvoje buvo įvestas griežtas karantinas. Po kelių mėnesių pagaliau išvykome į Meksiką, bet nusprendėme, kad geriausia mūsų šeimai būtų gyventi Lietuvoje. Tad sutvarkę visus reikalus, sugrįžome į Vilnių ir čia pasilikome. Šiuo metu savo gyvenimą matau tik Lietuvoje, sūnus čia lanko darželį, aš Vilniuje turiu savo studiją.

Su žmona Ernesta 2018 m. susipažinome Tailande, Čiangmajuje, kur buvau pakviestas dalyvauti meno rezidencijoje, o ji tuo metu keliavo po šį miestą. Žmona net dvidešimt metų pragyveno Barselonoje, tad puikiai moka ispanų kalbą. Kai kurie ją sutikę žmonės mano, kad ji yra tikra ispanė, o ne lietuvė. Apsigyvenus Lietuvoje, kaip ir man, žmonai reikėjo prisitaikyti prie čionykštės aplinkos, nes per du dešimtmečius Lietuvoje daug kas pasikeitė. Tad viskas jai čia buvo nauja ir nežinoma.

Kūryba: A. Rivera Munive darbai išsiskiria juose vaizduojamais susimąsčiusiais žmonėmis. Pasak dailininko, visi šie personažai turi savo istoriją, paveiksluose jis niekada nevaizduoja to paties žmogaus. / A. Rivera asmeninio archyvo nuotr.

– Papasakokite apie savo vaikystę gimtojoje Meksikoje. Galbūt augote menininkų šeimoje?

– Ne, mano šeimoje visi yra pilotai (juokiasi). Pilotu dirbo mano tėtis, kuris dabar jau išėjęs į užtarnautą poilsį, pilotai taip pat yra mano brolis ir du sūnėnai. Beje, vienas iš sūnėnų gegužę atvyksta į Lietuvą, nes čia vyksta pilotų mokymai, kuriuos organizuoja viena Meksikos kompanija.

Mano vaikystė Meksikoje buvo visiškai įprasta. Meksiko miestas tada dar nebuvo toks pavojingas kaip dabar, tad su draugais laisvai važinėdavome dviračiais, kur tik norėjome, stovyklaudavome miesto parke. Šiandien situacija visiškai pasikeitusi, Meksika yra kur kas pavojingesnė, kupina socialinių problemų, nusikalstamumo. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl nusprendėme apsigyventi Lietuvoje. Noriu, kad mano sūnus turėtų ramią ir nerūpestingą vaikystę, galėtų laisvai išeiti pažaisti su draugais ir mums nereikėtų dėl to rūpintis. Linkiu jam tokios vaikystės, kokią turėjau aš pats.

Noriu, kad mano sūnus turėtų ramią ir nerūpestingą vaikystę, galėtų laisvai išeiti pažaisti su draugais ir mums nereikėtų dėl to rūpintis.

Man labai pasisekė, nes mano tėvai visada mane palaikė. Jie man suteikė labai daug – davė man laisvės ir parodė pasaulį, ką aš be galo vertinu. Kadangi mano tėtis buvo pilotas, su juo nuo vaikystės keliaudavau po JAV, Europą. Paauglystėje mane labai domino muziejai ir meno galerijos, tad tėvai mane vesdavosi ten apžiūrėti paveikslų. Kai man buvo dvylika ar trylika, nusprendžiau, kad noriu tapti rašytoju, nors nepažinojau nė vieno rašytojo ir neįsivaizdavau, kaip jie dirba ir gyvena. Tiesiog norėjau pasakoti istorijas, tad augau su idėja, kad užaugęs tapsiu rašytoju. Tėvai palaikė šį mano tikslą, nors ir nežinojo, kaip padėti man jį įgyvendinti. Aš atsakydavau, kad jie man jau ir taip labai daug padėjo – suteikė palaikymą ir laisvę rinktis, o tai yra svarbiausia.

– Vis dėlto rašytoju netapote, nusprendėte Kuboje studijuoti kinematografiją.

– Baigęs mokyklą, vienai draugei užsiminiau, kad galbūt norėčiau kurti filmus ir rašyti jiems scenarijus. Ji atsakė, kad tokiu atveju galbūt galėčiau studijuoti Kuboje, kur yra gera Tarptautinė kino ir televizijos mokykla, kurioje studentams už mokslus mokėti nereikia. Tad pateikiau prašymą studijuoti ir išvykau į Kubą. Buvau devyniolikmetis jaunuolis, o visi mano bendramoksliai – kino srityje jau dirbantys profesionalai, dešimtmečiu ar dviem vyresni už mane. Supratau, kad turėsiu įdėti labai daug darbo, kad prie jų pritapčiau. Svarbiausia. kad Kuboje sutikau nemažai žmonių, su kuriais tapome gerais draugais. Vos grįžus į Meksiką, su manimi susisiekė vienas vaikinas, su kuriuo Kuboje užmezgiau ryšį, ir pasiūlė man kartu dirbti jo įkurtoje prodiuserinėje kompanijoje. Po poros metų atidariau savo studiją, kurioje užsiėmiau komercine fotografija.

A. Rivera asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip ir kada jūsų gyvenime atsirado tapyba?

– Kaip minėjau, Meksiko mieste turėjau savo studiją, kurioje dirbau su fotografais, filmų kūrėjais, aktoriais, rašytojais. Atrodė, kad darau tai, ką visą laiką norėjau. Pinigų netrūko, būta daug linksmų vakarėlių su kitais šioje industrijoje dirbančiais žmonėmis. Vis dėlto nesijaučiau laimingas. Nusprendžiau automobiliu pakeliauti po Meksiką, važiuojant nuo šalies pietų iki šiaurės. Pasiėmiau užrašų knygelę, kurioje mėgdavau užsirašyti į galvą atėjusias mintis, jausmus, patirtis. Tokiu būdu tikėjausi sugalvoti, ką toliau noriu veikti gyvenime. Keliaudamas pastebėjau, kad kiekvieną kartą sustojęs pailsėti imdavau piešti. Visą mėnesį, kol keliavau, negalėjau nustoti galvoti apie piešimą, spalvas, linijas.

Grįžęs paskambinau savo vaikystės piešimo mokytojui, su kuriuo buvome tapę gerais draugais. Pasakiau jam, kad noriu būti tapytoju, o jis man patarė vykti pasimokyti į Verakruso valstiją Meksikoje, Chalapos miestą, kur yra geras menų universitetas. Žinojau, kad nebus lengva viską pradėti iš naujo, bet būdamas 27-erių išvykau į Chalapą ir atsakingai pradėjau ruoštis stojimui į universitetą. Reikėjo įveikti daugybę konkurentų – į studijas pretendavo apie tris šimtus studentų, o atrinkti buvo tik keliolika. Nepaisant didelės konkurencijos, buvau priimtas. Tą akimirką supratau, kad tapyba yra būtent tai, ką noriu daryti visą likusį gyvenimą. Ir vis dar tapau, net prabėgus dvidešimt metų.

– Jūsų tapybos darbai išsiskiria juose vaizduojamais susimąsčiusiais žmonėmis. Esate pasakojęs, kad kurdamas transformuojate savo vizijas ir jus supančias situacijas. Su gyvais modeliais nedirbate ir savo personažus sukuriate pats. Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?

– Prieš dvylika ar trylika metų nutapiau pirmąjį savo personažą. Paveikslas buvo juodai baltas, o vaizduojamo vyro veido išraiška labai ekspresyvi. Pažvelgęs į paveikslą, pamaniau: niekas tokio darbo nepirks, nes jis per tamsus ir pernelyg liūdnas. Vis dėlto šis darbas vėliau buvo išspausdintas viename žurnale, kuriam daviau trumpą interviu apie savo kūrybą. Darbą pamačiusi vienos galerijos savininkė susisiekė su manimi ir paklausė, ar turiu daugiau panašių kūrinių. Atsakiau jai, kad turiu – taip viskas ir prasidėjo. Tada nusprendžiau, kad tapysiu taip, kaip noriu, ir nebandysiu niekam įtikti.

Savo personažų pagalba išreiškiu save. Iš pradžių tapydavau tik juodai baltus vyrų veidus, tačiau vėliau personažai pradėjo keistis, mano paveiksluose atsirado ir moterų. Visi šie personažai turi savo istoriją, paveiksluose niekada nevaizduoju to paties žmogaus. Pamatę mano kūrinius, aplinkiniai neretai mano, kad visur vaizduojamas tas pats vyras – greičiausiai aš pats. Tačiau taip nėra. Esu nutapęs didelio formato darbą, kuriame pavaizdavau apie penkis šimtus mažų personažų. Nors gali pasirodyti, kad jie yra vienodi, priėjęs arčiau pamatai, kad visi šie personažai turi skirtingas veido išraiškas. Mano paveikslai pasakoja apie mus – žmones. Jie svarsto, kas mes esame, kodėl kartais priimame klaidingus sprendimus. Dauguma mano personažų yra užsimerkę, tad kai kuriems atrodo liūdni ar depresyvūs. Tačiau iš tikrųjų jie yra tiesiog susimąstę.

A. Rivera asmeninio archyvo nuotr.

– Tlaskaloje, Meksikoje turite savo šiuolaikinio meno galeriją. Kaip sekasi organizuoti jos veiklą gyvenant Lietuvoje?

– Šiai galerijai penkeri metai – tiek pat laiko gyvenu Lietuvoje. Galerija buvo viena iš priežasčių, kodėl planavau grįžti į Meksiką. Į ją investavau daug pinigų, laiko ir energijos, tad norėjosi aktyviai įsitraukti į jos veiklą. Deja, prasidėjusi pandemija sujaukė mano planus. Į galeriją investavau visas savo turėtas santaupas, tad tiesiog negalėjau jos uždaryti, nors ir gyvenu Lietuvoje. Laimei, pastatas, kuriame įsikūrusi galerija, priklauso mano mamos šeimai, tad pandemijos laikotarpiu galėjau nemokėti nuomos. Džiaugiuosi, kad mums pavyko išgyventi pandemiją ir šiandien galerijai sekasi gana gerai. Kasdien galerijos veiklai vadovauju iš Lietuvos, o Meksikoje už jos darbą atsakinga komanda, kuriai vadovauja jauna menininkė Galilea Flores Corona.

2021 m. čia vyko lietuvių menininkės Liucijos Dervinytės paroda. O šiuo metu bendradarbiaujame su fotografėmis Ilme Vyšniauskaite ir Justina Šikšnelyte, kurių parodą planuojame surengti 2025-aisiais. Stengiuosi užmegzti glaudesnius ryšius tarp šių dviejų valstybių ir tikiuosi, kad greitai Lietuvoje galėsiu pristatyti meksikiečių menininkus ir jų meną.

Bendradarbiaujame ir su kitais meno projektais, pavyzdžiui, šiuo metu prisidedu prie projekto „SENDERO“, kuriam vadovauja menininkas Rodolfo Suarez, jis mums padeda organizuoti tam tikras parodas ir pagelbėja su menininkų paraiškomis. Galerijoje rengiame šiuolaikinio, valdžiai ne visada patogaus meno parodas, skiriame daug dėmesio moterims menininkėms. Kartais susiduriame su iššūkiais, nes dirbame su persekiojamais menininkais. Pavyzdžiui, neseniai eksponavome meksikiečių menininkės aktyvistės Fabiola Rayas parodą, kuriai paskirta valstybės apsauga. Ši menininkė negali laisvai judėti po Meksiką ir turi pranešti policijos pareigūnams, jei ruošiasi keliauti į kitą šalies valstiją. Tad prieš parodą ji mus perspėjo, kad turime būti labai atsargūs ir parengti saugos protokolą. Tą akimirką išsigandome, bet, laimei, viskas praėjo sklandžiai.

Mano paveikslai pasakoja apie mus – žmones. Jie svarsto, kas mes esame, kodėl kartais priimame blogus sprendimus.

Meksikoje yra nemažai aktyvistų, kurie sulaukia grasinimų, tad prašo valstybės apsaugos. Fabiola yra viena iš jų – ji dirba su dingusių, organizuoto nusikalstamumo atstovų nužudytų ar pagrobtų žmonių tėvais. Savo menu į viešumą ji iškelia šią skaudžią temą ir tokiu būdu dingusių žmonių artimieji kartais gauna finansinę paramą. Tai yra labai svarbu, nes daugelis tokių tėvų meta darbus, kad galėtų visą laiką skirti dingusio šeimos nario paieškai.

– Kaip jums atrodo – ką reiškia būti menininku Meksikoje ir Lietuvoje?

– Daug laiko praleidau keliaudamas, gyvenau ne vienoje valstybėje, tačiau mano darbai geriausiai žinomi Meksikos publikai. Lietuvoje esu naujokas, tad dar turiu užsitarnauti savo vardą, bet visai to nesibaiminu, nes esu įpratęs viską pradėti iš naujo. Džiugu, kad Lietuvoje vis daugiau tapyba besidominčių žmonių atpažįsta mano darbus ir juos įsigyja. Manau, kad menininkų duona yra vienoda visur – nesvarbu, gyveni Lietuvoje ar Meksikoje. Jei nori būti sėkmingu menininku, visur turi būti rimtai nusiteikęs, atkaklus, organizuotas ir įdėti daug darbo. Privalai save matyti kaip mažą įmonę, kuri turi pasirūpinti ne tik savo produkcija, bet ir logistika, reklama, dirbti su klientais. Būtų naivu tikėtis, kad kas nors tave tiesiog pastebės, tad turi įdėti daug darbo ne tik kurdamas, bet ir reklamuodamas savo kūrinius.

Darbas studijoje užima tik apie trisdešimt procentų mano veiklos, kitą dalį laiko rengiu savo darbų katalogus, atsakinėju į elektroninius laiškus, užsiimu buhalterija, savo veiklos reklama ir socialiniais tinklais. Juokiuosi, kad sėkmingas menininkas iš dalies turi būti ir verslininkas bei marketingo specialistas. Laimei, šiais laikais visą tai daryti yra kur kas lengviau nei buvo prieš dvidešimt metų. Vien socialiniai tinklai suteikia daugybę galimybių, kurių anksčiau tiesiog nebuvo.

A. Rivera asmeninio archyvo nuotr.

– Ar apsigyvenęs Lietuvoje nepatyrėte kultūrinio šoko? Atrodo, kad šiauriečiai lietuviai turėtų būti kur kas uždaresni ir santūresni už atlapaširdžius meksikiečius.

– Ne kartą girdėjau, kad lietuviai esą yra labai rimti ir užsidarę savyje, tačiau aš to nepastebėjau. Galbūt dėl to, kad pats nesu didelis ekstravertas, man nėra labai lengva bendrauti su naujais žmonėmis. Draugai juokiasi, kad savo asmenybei suradau tiesiog tobulą šalį. Apsigyvenęs Lietuvoje, kultūrinio šoko tikrai nepatyriau. Gal dėl to, kad prieš tai esu gyvenęs ne vienoje šalyje. Jeigu tai būtų mano pirmasis išvykimas gyventi svetur, tikriausiai būtų kur kas daugiau streso ir nežinios. Esu įsitikinęs, kad apsigyvenus bet kurioje šalyje svarbu būti atviram ir parodyti iniciatyvą. Jei lietuviui pasakysi „labas“ jo kalba, jis tikrai nusišypsos ir tau atsakys. Svarbiausia – pagarba šaliai, į kurią atvykai.