Pereiti į pagrindinį turinį

Melodramų karalienė: įsijaučiu į kiekvieną savo herojų

2023-09-10 18:00

Vertėja, anglų kalbos specialistė, viena skaitomiausių grožinės literatūros rašytojų Lietuvoje. Prie jos knygų bibliotekose rikiuojasi ilgiausios skaitytojų eilės. Ji tituluojama lietuviškų melodramų karaliene. Tai išgirdusi Irena Buivydaitė-Kupčinskienė juokiasi, sako, nežinanti, kaip su ta karūna yra, bet kad jos romanai iš tiesų atitinka visus melodramos žanro kriterijus, – tai tikrai.

Romanai ar melodramos?

„Matote, melodramos ir meilės romanai – ne tas pats. Melodramoje gali būti įvairiausių situacijų (kaip ir mano romanuose) – meilė, išsiskyrimas, neištikimybė, suirusi šeima, vienišos motinos, palikti vaikai, kurie suaugę susiranda savo tėvus. Dar – ligos, sutuoktinio mirtis, rūpinimasis senais, sergančiais tėvais ir pan. Žodžiu, tiesiog mūsų gyvenimas, – įsijautusi vardija rašytoja. – Meilės romanas – tai dviejų žmonių meilės istorija, kuri po daugelio nesusipratimų ir visokių meilės trikampių galiausiai baigiasi gerai.“

Irenos romanuose irgi yra visko: vietų, kurios verčia šypsotis, ir tokių, kurios spaudžia skaitytojų ašaras. Paklausta, ar leidžia sau lengva ranka numarinti vieną kitą knygos veikėją, tikina, kad ne. Visi pagrindiniai jos istorijų herojai yra saugūs – nebent jie būtų antraeiliai. „Svarbiausia, kad visos mano knygos turi laimingą pabaigą“, – reziumuoja kūrėja.

Melodramų, meilės serialų galima rasti įvairių televizijų tinkleliuose. Ar Irena juos žiūri? „Kažkada visi žiūrėjome tuos kultinius meksikiečių TV serialus „Ir turtuoliai verkia“, „Tiesiog Marija“, – nesigina ji. – Dabar man jiems gaila laiko.“

Šiuo metu Irenai prie širdies labiau tokie filmai, kur veiksmas išsirutulioja ir baigiasi per vieną ar dvi serijas. Tuomet jie panašesni į jos romanus, kurių istorija telpa į 300–400 puslapių. Kartais skaitytojos parašo, kad vienas ar kitas Irenos romanas buvo toks įtraukiantis, jog perskaitė per kelias valandas ar vieną dieną. „Moterys man dažnai rašo į feisbuką, kad pradėjus skaityti neįmanoma atsitraukti. Tuomet kenčia ir šeima, ir maisto gaminimas“, – juokiasi kaltininkė.

I. Buivydaitės-Kupčinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Dienoraščiai – dar ne kūryba

Ėmusi ieškoti savo kūrybinių šaknų Irena nusikelia į mokyklos dienas gimtuosiuose Šiauliuose. Tais laikais, anot rašytojos, dienoraščius rašė beveik visos mergaitės, nes tai buvo labai madinga.

„Turbūt ir šiandien paieškojusi rasčiau keletą sąsiuvinių iš tų laikų. Juose tikrai ne pirmieji literatūriniai bandymai – veikiau visokie aprašymai, padūsavimai, kaip kažkoks berniukas į mane dėmesio nekreipė, o gal priešingai – atkreipė“, – pasakoja I. Buivydaitė-Kupčinskienė.

Rimtesni kūrybos vaisiai subrendo tuomet, kai moteris ištekėjo ir drauge su vyru pasirinko gyventi Alytuje – vyro gimtuosiuose kraštuose.

„Kai baigėme studijas, Alytus labai statėsi, plėtėsi. Nusprendėme, kad vyras rinksis paskyrimą į Alytaus eksperimentinį namų statybos kombinatą, nes manėme, kad čia greičiau gausime butą, o Vilniuje būtų tekę nuomotis“, – prisimena bendro gyvenimo pradžią Irena.

Ginčas per bulviakasį

Iš pradžių Irenai Alytus pasirodė labai nykus miestas, bet vėliau nuomonė pasikeitė, nes mieste atsirado ir teatras, ir kultūros rūmai, į kuriuos atvažiuodavo įvairių atlikėjų, meno kolektyvų.

„Alytuje gyvename nuo 1978-ųjų. Per tą laiką ir miestas mane prisijaukino, ir aš jį. Ypač pradėjo patikti, kai iš daugiabučio šalia labai judrios, triukšmingos pagrindinės gatvės persikėlėme į savo namą ramiame rajone, kai atkūrus nepriklausomybę tapau labai reikalinga kaip vertėja ir anglų kalbos kursų organizatorė. Kai paskaičiuoju, dabar esu labiau alytiškė nei šiaulietė: juk Šiauliuose praleidau aštuoniolika metų, o Alytuje – net 45!“ – sako ji.

Kada Irena, atsikrausčiusi gyventi į Alytų, pradėjo rašyti savo romanus? Anot pašnekovės, buvo tokia istorija, kai ji susiginčijo su vyro giminėmis per bulviakasį, kad gali parašyti romaną. Tąkart giminaičiai tik pasijuokė iš Irenos pareiškimo, tačiau jai tai buvo gera motyvacija pradėti savo kūrybinius ieškojimus.

„Ėmiau ir parašiau tokį nedidelį romaną, sąsiuvinio apimties. Daviau visiems paskaityti. Įvertinimas buvo teigiamas. Sakė: turi talentą, rašyk ir toliau, nesustok! Taip viskas ir užsisuko“, – prisimena Irena.

I. Buivydaitės-Kupčinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Sužinojo, kad teta – rašytoja

Ėjo devintas dešimtmetis. I. Buivydaitė-Kupčinskienė dėstė anglų kalbą, augino vaikus, o laisvalaikiu rašė, bet apie jokias leidyklas negalvojo.

Kai Lietuvoje prasidėjo Atgimimas, Irenos teta, tėvelio sesuo Elena Buivydaitė-Strockienė, pasivadinusi slapyvardžiu Elena de Strozzi, išleido savo pirmąjį meilės romaną. Jį perskaičiusi Irena susimąstė, kad ir jos literatūriniai bandymai kažkuo primena tetos stilių.

„Niekas iš giminaičių tada nežinojo, kad teta rašo. Ji buvo inžinierė, dirbo tuometėje Statybos ministerijoje. Sužinojome tik tada, kai leidyklos „Alma littera“ išleistą romaną teta atsiuntė paskaityti mano tėveliui“, – prisimena ji.

Visi artimieji stebėjosi, nes kita teta – Šiaulių pedagoginio instituto dėstytoja, baigusi lietuvių kalbą ir literatūrą, rodės, labiau tiko būti rašytoja. Ji kūrė poeziją, kurią spausdino žurnalai, rajono spauda.

„Labai mėgau lankytis jos namuose, kur mane žavėjo viskas – ir be galo inteligentiška tetos šeima, ir turtinga jų biblioteka. Su ja daug diskutuodavome apie literatūrą, dailę, teta pažinojo daug rašytojų“, – prisimena Irena.

Įsimylėjo iš pirmo žodžio

Kodėl studijuoti pasirinko ne lietuvių, bet anglų kalbą? „Todėl, kad kaip būna meilė iš pirmo žvilgsnio, tai manoji – iš pirmo žodžio“, – šypsosi ji.

Irena iki šiol prisimena, kaip penktoje klasėje vyko pirmoji anglų kalbos pamoka. Mokytoja mokė vaikus tarti šeimos narių pavadinimus: „mother“, „father“, „brother“. Niekas klasėje negalėjo ištarti teisingai garso th, o Irenai pasisekė. Tiesa, klasiokai tada iš jos pasišaipė, o mokytoja Buivydaitę apgynė, liepdama pašaipūnams įsiklausyti į taisyklingą mergaitės tarimą.

„Nuo to karto įsimylėjau ir mokytoją, ir anglų kalbą, – prisipažįsta ji. – Kai įstojau studijuoti, gavau progą naudotis turtinga universiteto užsienio literatūros biblioteka. Nuo tada jau tvirtai žinojau, kad baigusi studijas noriu dėstyti studentams anglų kalbą ir versti knygas.“ Ilgainiui abi gabios studentės svajonės išsipildė.

I. Buivydaitės-Kupčinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Knygas skaitė nuo vaikystės

LATGA duomenimis, prie I. Buivydaitės-Kupčinskienės knygų bibliotekose jau keletą metų iš eilės rikiuojasi ilgiausios skaitytojų eilės.

Paklausta, ar pati irgi nuo mažens buvo aktyvi bibliotekų lankytoja, Irena sako, kad skaityti pradėjo būdama šešerių. Kai smalsi mergaitė perskaitė visas jos amžiui tinkamas, namuose rastas knygas, tėvelis nuvedė ją į biblioteką.

„Būdavo, bibliotekininkė man parenka kokias tris vaikiškas knygeles. Aš, grįžusi namo, per valandą jas perskaitau ir vėl einu naujų. Bibliotekininkė pykdavo, netikėdavo, kad taip greitai skaitau. Tuomet liepdavo atpasakoti, apie ką jos“, – juokiasi rašytoja.

Visos jos klasės draugės labai mėgo skaityti. Jei kuri perskaitydavo kokią tuo metu itin populiarią knygą, kad ir Alexandre’o Dumas „Grafą Montekristą“, romanas eidavo iš rankų į rankas.

Skaitomiausia lietuvių autorė

Jau nuo vaikystės skaityti be galo mėgusi Irena šiuo metu yra tarp skaitomiausių lietuvių autorių. Kol nunešė pirmąjį bandymą redaktorei į leidyklą, nemažai vandens nutekėjo. Teko iš daugybės prirašytų storų sąsiuvinių išrinkti vieną – labiausiai išbaigtą variantą. Tokia jai pasirodė istorija apie „Šimtą baltų mersedesų“.

„Ir dabar tie mano sąsiuviniai yra daugiau kaip scenarijai. Juose vieni dialogai – beveik vaidinti galima (juokiasi). Nėra aprašymų ar kažkokių pafilosofavimų“, – aiškina ji. Taigi, iš visų savo rašinių išrinkusi vieną, atspausdino jį mašinėle (kompiuterio 1994-aisiais dar neturėjo) ir nuvežė jį į tą pačią leidyklą, su kuria bendradarbiavo ir teta Elena.

Palikdama rankraštį redaktorei Irena dar pasakė, kad yra baigusi anglų kalbą ir labai norėtų versti knygas. Po kelių savaičių sulaukė dvigubai džiugios žinios: jos pirmasis romanas bus spausdinamas ir... jai patikėta išversti vieną iš Barbaros Carland meilės romanų. Šiuo metu I. Buivydaitės-Kupčinskienės vertimų lentynoje yra virš 50-ies garsių užsienio autorių kūrinių.

I. Buivydaitės-Kupčinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Tapatina su romanų herojais

Vertėjai, Alytaus kolegijos anglų kalbos dėstytojai ir meilės romanų rašytojai visai nebaisu, kad alytiškiai jos šeimą gali tapatinti su jos romanų herojais.

„Jokių autobiografinių detalių juose nėra. Aišku, gali pasitaikyti koks nedidelis mano gyvenimo epizodas arba kokio pažįstamo žmogaus – tėvelio, mamos ar sesers – bruožas, bet jokių tikrų įvykių nerasite“, – užtikrina ji.

Moteris pamena, kaip knygynuose, pasirodžius jos pirmajam romanui, alytiškiai stabdydavo ją gatvėje ir klausdavo, ar knygoje aprašė savo gyvenimą.

„Sveikinu, susitaikei su žmona“, – kartą sustabdęs mano vyrą sako vienas pažįstamas. Maniškis atšauna, kad nė supykęs nebuvo. „Taigi mano žmona skaitė tą knygą ir pasakojo“, – aiškina anas. „Žodžiu, vyriškis viską – nuo vedybų iki skyrybų – pritaikė mums abiem“, – kvatojasi rašytoja.

Kartais žmonės net pykteli, kai Irena ima neigti bet kokį romanų veikėjų panašumą į jos šeimos narius. Nereikėtų su ja ginčytis, nes ims ir padarys savo kūrinyje neigiamu herojumi, o paskui dar numatys kokį bjaurų likimą. „Visa tai aš aprašysiu taip gudriai, kad niekas nieko neatpažins“, – mirkteli ji.

Kas porą metų – po romaną

Į susitikimus su Irena atėję skaitytojai dažniausiai užduoda tuos pačius klausimus. Vienas populiariausių – iš kur kūrėja semiasi įkvėpimo? Taip pat, ar visi romanų herojai turi savo prototipus realiame gyvenime? Atsakydama į jų smalsumą rašytoja nuoširdžiai tikina, kad ir pati nežinanti, kaip tie dialogai, siužetai, nauji romano veikėjai atsiranda jos galvoje.

„Nepatikėsite, bet jie ima ir lyg iš dangaus man nukrinta. Arba koks nors nežymus epizodas staiga mane įkvepia. Galiu pasidalyti romano „Mėnesiena ir tu“ užuomazgomis. Einu vėlyvą rudenį pagrindine Alytaus gatve namo. Tamsu. Mėnesiena. Galvoje išsyk ima suktis mintys: moteris, vieniša, eina mėnesienos apšviesta gatve, mąsto apie kažką, skamba muzika, gal Ludvigo van Beethoveno „Mėnesienos sonata“? Tada viską įkalbu į telefoną. Padrikai. Tiesiog užfiksuoju tos akimirkos įspūdį. Ateis laikas ir pradėsiu iš šio mažyčio epizodo auginti romaną“, – dalijasi ji.

Paklausta, iš kur toks produktyvumas – kas porą metų po naują romaną, Irena išsiduoda, kad stengiasi kiekvienai kas antrai knygų mugei sukurti po naujieną.

„Būna, parašau romaną, pristatau jį knygų mugėje, vasarą dar juo pasidžiaugiu, o paskui griebiuosi naujos istorijos. Tiesa, iki vasario dažniausiai knygos dar nepabaigiu. Užtai, kai jau baigiasi antri metai, metu į šalį visus darbus ir skubu rašyti, kad leidykla spėtų romaną išleisti, o aš – kad turėčiau kuo pamaloninti knygų mugės skaitytojus“, – išduoda knygų rašymo ir leidimo logoritmą kūrėja.

I. Buivydaitės-Kupčinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Mėgsta rašyti Nidoje

Kiek laiko užtrunka parašyti romaną? Tai dar vienas skaitytojų mėgstamas klausimas. Tačiau Irenai į jį sunku atsakyti. Dažniausiai scenarijus būna toks: birželio pradžioje rašytoja viena važiuoja į Nidą ir ten parašo nemažą dalį naujo kūrinio.

Ranka popieriuje. Po tam tikrą skaičių puslapių per dieną. Susidėlioja, kaip pati sako, romano rėmus – kas kada gimė, mirė, kokius vaikus turėjo, kur mokėsi ir pan. Grįžusi į Alytų suveda tekstą į kompiuterį ir apaugina jį detalėmis, jungiamaisiais epizodais.

Koks yra rašytojos populiarumo fenomenas? Kodėl bibliotekose moterys jos knygas graibstyte graibsto? „Neįsivaizduoju. Gal dėl to, kad rašau tai, ką ir pati labai mėgstu skaityti? Man reikia, kad būtų ir meilės, ir išdavystės, ir skausmo, ir išsiskyrimų, ir vėl susitikimų. Įsijaučiu į kiekvieną savo herojų, į kiekvieną jo situaciją. Jei kuriam liūdna, statau save į jo vietą“, – pasakoja I. Buivydaitė-Kupčinskienė.

Vyras yra perskaitęs tris mano romanus ir pasakęs: rašai gerai, moterys verks, bet čia ne mano literatūra.

Specifinių žinių apie savo kuriamus herojus ji dažnai susirenka per „Google“ paieškos sistemą, o kelionių epizodus aprašo iš patirties, mat kaip anglų kalbos vertėja daug keliauja.

Pirmoji skaitytoja – sesuo

Pirmoji popierinio rankraščio skaitytoja visuomet būdavo Irenos sesuo Rima. Kai bėgant metams jis pasidarė kompiuterinis, saviškiai nelabai nori skaityti. Paskutinio romano „Kas būtų jei“ rankraštį pirmieji perskaitė Irenos sūnūs. Ar kritikavo? Gal gyrė?

„Gyrė, bet šeimos nariai – viena, o išankstinės, vadinamųjų beta skaitytojų, nuomonės man nereikia – atiduodu į skaitytojų rankas jau išleistą knygą, – šypsosi rašytoja. – Vyras yra perskaitęs tris mano romanus ir pasakęs: rašai gerai, moterys verks, bet čia ne mano literatūra. Šiandien, spėju, jis net nelabai žino, apie ką yra paskutinieji mano romanai, – be ironijos kalba ji. – Kodėl turėtų? Jis mėgsta kitokią literatūrą – pavyzdžiui, Jaroslavą Hašeką, Gabrielį Garcią Marquesą.“

Tačiau vyras didžiuojasi žmona. Jei reikia, veža į jos knygų pristatymus. „Jei tenka vykti kur nors į kitą Lietuvos galą, kooperuojamės su rašytoja Gina Viliūne. Ji jaunesnė už mane, vairuoja. Tuomet skaitytojai susitinka išsyk su dviem kūrėjomis. Arba net trimis, kai į Lietuvą grįžta Vokietijoje gyvenanti Jolita Herlyn“, – pasakoja Irena. Konkurencijos iš kolegių nejaučia. Anokia čia konkurencija, kai šiais laikais Lietuvoje tiek daug leidyklų! Jei būsi vertas dėmesio, kažkuri tavo rankraštį vis tiek paims.

Ką Irena atšautų piktiems liežuviams, tauškiantiems, kad meilės romanus skaito tik nusivylusios namų šeimininkės? Pasak rašytojos, užsienyje moteriškus romanus, kurie pas mus vadinami laisvalaikio literatūra, rašančių moterų yra labai daug – Santa Montefiore, Diana Chamberlain, Jojo Moyes, Sarah Jio, Liucinda Riley, Catherine Alliot ir kitos. Šios kūrėjos labai populiarios, netgi daugelio literatūros premijų laureatės.

„Jos irgi rašo moterišku stiliumi apie moteris, jų problemas. Jų romanus aš irgi vadinčiau labiau šeimyniniais, nes ten rasite visko, ko iš tiesų būna gyvenime“, – aiškina viena skaitomiausių šių dienų lietuvių autorių, tarp kurios gerbėjų yra ir keletas vyrų. „Mano romanus jie atrado per savo žmonas, – juokiasi ji. – Kai jau nučiupo, tai ir nebepaleido.“

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų