"Kūrėjų ir partnerių, su kuriais bendradarbiaujame, atvirumas virtualiajai galerijai inspiruoja naujų idėjų, atveria platesnių galimybių, perspektyvų, o tai nuteikia labai optimistiškai žvelgiant į antruosius ar netgi trečiuosius "IRGI galerijos" metus", – sako J.Ragauskaitė.

Interviu su K.Latvyte-Bibiano (K.L.-B.) ir J.Ragauskaite (J.R.) apžvelgiame, kokie galerijai buvo pirmieji metai, kokios veiklos kryptys per juos išryškėjo, ir kalbame apie atsivėrusias naujas galimybes bei ateities planus.

– Ar greitai prabėgo pirmieji galerijos metai?

J.R.: Tikrai greitai. Pradėjusios galerijos veiklą neįsivaizdavome, kokia ji bus po metų, nors, žinoma, tikėjomės geriausio. Planavome, kad eksponuosime tik tas parodas, kurias organizuosime ir kuruosime pačios, tačiau visiškai netikėtai po pirmosios parodos – "Displėjus Nr. 1" – atidarymo su mumis susiekė nemažai menininkų, kultūrinių renginių organizatorių, kurie išreiškė norą rengti autorines ar grupines parodas "IRGI galerijoje". Taip staiga atsirado tikrai nemažai veiklos. Praėjusieji metai buvo įvairūs, spalvingi, suteikė galimybių susipažinti su naujais žmonėmis, kurie padėjo galerijai augti, tobulėti.

K.L.-B.: Negaliu patikėti, kad jau prabėgo metai. Kaip minėjo Judita, po pirmosios parodos sulaukėme labai daug gražių atsiliepimų. Žinoma, ir pačios dėjome pastangų ieškodamos partnerių, stengėmės viešinti galerijos veiklą. Prisipažinsiu, nemanėme, kad pavyks kiekvieną mėnesį pristatyti vis po naują parodą. Tai buvo mūsų mintyse, bet atrodė sunkiai įgyvendinama realybėje.

– "IRGI galerijos" atidarymas praėjusiais metais tapo įvykiu, tiksliai pataikiusiu į dešimtuką: kai muziejus, galerijas, kultūros renginius lankyti buvo draudžiama, kultūrinis gyvenimas persikėlė į virtualiąją erdvę.

J.R.: Nebuvome įsitikinusios, ar galerijos veikla tęsis ir po karantino. Tačiau pastebime, kad meno lauko dalyvių požiūris į virtualiąją erdvę, jos galimybes keičiasi. Dabar, nors fizinės galerijos veikia, su mumis susisiekia menininkai, kultūrinių renginių organizatoriai, norintys bendradarbiauti. Tai suteikia motyvacijos. Atsivėrimas virtualiajai erdvei yra didelis pranašumas, nes idėjos, kuriomis su "IRGI galerija" pasidalija meno lauko atstovai, padeda augti labiausiai. Su naujomis patirtimis, žiniomis, kurių įgyjame siekdamos įgyvendinti tas idėjas, pačios augame. Pradžioje teko menininkus, kultūrinių renginių organizatorius pastūmėti pagalvoti apie virtualiąją erdvę priešingai, nei galvojo iki šiol, bet vėliau jau jie pastūmėjo mus jų parodas įgyvendinti kitaip, nei buvome įgyvendinusios ankstesnes.

K.L.-B.: Kuruojant parodas pavyko sukurti stiprų atgalinį ryšį su kūrinius galerijoje pristačiusiais menininkais. Ypač tvirta draugystė sieja su tapytoja Indre Mikašauskaite. Ji perprato galerijos koncepciją, priėmė jos vertybes ir prisijungė prie mūsų komandos su savo idėjomis.

– Atrodo, vieneri metai – visai nedaug, tačiau, atsižvelgiant į tai, kokie dėl pandemijos buvo praėjusieji – šis skaičius, nors ir nedidelis, tačiau tvirtas, nes jums pavyko, savo veiklą tęsiate toliau. Ar per praėjusius metus teko susidurti su situacijomis, kurios buvo labai sudėtingos?

J.R.: Praėjusių metų parodų tinklelis dėliojosi labai organiškai. Vienas projektas pasivydavo kitą, todėl tikrai nereikėjo susiėmus už galvos svarstyti, ką daryti toliau. Šiek tiek sudėtinga buvo dėl to, kad teikėme paraišką finansavimui gauti ir, deja, mums nepavyko, todėl jo projektams teko ieškoti skirtingais būdais, daugeliu atvejų – nesėkmingai. Tai ir buvo sunkesni momentai, kai jausdavome, kad jėgų ir energijos ne tiek daug ir likę. Tačiau su laiku ėmė rastis projektų, kurie patys galėjo finansiškai prisidėti prie parodų įgyvendinimo. Optimistiškai žiūrime į tai, ką darome, norime ateityje "IRGI galerijai" skirti daugiau laiko, įtraukti daugiau žmonių.

K.L.-B.: Kaip minėjo Judita, sunkiausia – finansinė dalis. Turime daugybę idėjų, kaip puoselėti ir plėsti savo veiklą, tačiau viskas remiasi į finansus, kurių mums šiuo metu labiausiai trūksta. Žinoma, kai kurie partneriai skiria lėšų savo projektams, tačiau jos nepadengia pačios galerijos išlaidų. Tikimės, kad kiti metai galerijai bus finansiškai sėkmingesni, nes planuojame ir vėl teikti projektus finansavimui gauti. Jei pasisektų, tai padėtų skirti daugiau laiko ir lėšų galerijai ir jos veiklai viešinti, auditorijai plėsti.

– Iš šalies žvelgiant, galerijos veikloje ryškiu akcentu yra tarptautiškumas. Kauno meno lauke pasigendate kūrėjų iš kitų pasaulio šalių pristatymo?

J.R.: Orientuotis į tarptautinę auditoriją buvo galerijos tikslas. Virtualiosiomis parodomis norėjome užsienio šalims pristatyti jaunus lietuvių kūrėjus. Taip atsitiko, kad kultūrinės organizacijos, kurios į mus kreipėsi ieškodamos erdvių, kur organizuoti renginius, pristatė būtent tarptautiniam meno laukui atstovaujančius menininkus. Galerija labai organiškai tapo atvira visiems.

– Ar norą surengti parodas "IRGI galerijoje" išreiškia tik lietuvių menininkai, ar jau pastebite ir susidomėjimą iš užsienio šalių kūrėjų?

J.R.: Kvietimą menininkams galerijos tinklalapyje esame publikavusios tik lietuvių kalba, specialiai neieškome kūrėjų iš kitų šalių, kurie norėtų rengti parodas. Jei mūsų veikla ir toliau klostysis sėkmingai, tinklalapį išversime į anglų kalbą ir tuomet galimybė galerijoje pristatyti menininkus iš kitų šalių bus didesnė.

– Ne mažiau svarbi jūsų kuruotose parodose išryškėjusi, linija yra ir tarpdiscipliniškumas. Galbūt jį skatina tai, kad galerija žiūrovus su menininkais ir jų ekspozicijomis supažindina per nuotolį?

J.R.: Tarpdiscipliniškumas, visų pirma, yra labai artimas mums pačioms, todėl stengiamės paskatinti menininkus išbandyti kuo daugiau galimybių, kurias suteikia virtualioji erdvė. Be to, galerijoje parodas rengia jauni šiuolaikiniai kūrėjai, kurie domisi skirtingomis meno disciplinomis. Virtualioji erdvė tarpdiscipliniškumui yra didžiausias įkvėpimas.

Milas Prokešas. „Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“. / Galerijos nuotr.

K.L.-B.: Virtualioji erdvė skatina menininką apie ekspoziciją mąstyti kitu kampu. Reikia atrasti būdų, kaip pasiekti žiūrovą, galvoti, kaip perteikti norimą idėją, kaip sukurti parodos nuotaiką. Puikus pavyzdys yra galerijoje pristatyta tapytojo Milano Prokešo paroda "Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas". Eksponuojant jo darbus galerijoje, pasinaudojome kompiuterinių programų manipuliacijomis ir iškraipėme paveikslų vaizdą. Tačiau galutinis rezultatas perteikė menininko būseną. Paroda koncentravosi ne į tapybą, bet į patirtį. Tai virtualiojoje erdvėje yra be galo svarbu.

– Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kokios yra virtualiosios erdvės galimybės?

J.R.: Su kiekvienu nauju kūrėju, jo idėjomis atrandame vis daugiau galimybių. Rengiant parodą virtualiojoje erdvėje ji neturi būti statiška, t.y. neturi būti panaši į paprastą tinklalapį, tačiau gali turėti visus tinklalapio įrankius, kuriuos parodoje galima panaudoti kitaip. Apibrėžti virtualiosios erdvės galimybes yra sunku, bet labai smagu kartu su menininkais jų ieškoti ir eksperimentuoti. Diskutuodamos su kūrėjais apie jų ekspozicijas "IRGI galerijoje", kiekvieną kartą galvojame, kaip žiūrovas patirs vieną ar kitą parodą, kaip palies kūrinius. Lankantis fizinėje parodoje retai kada galima liesti eksponatus, o virtualiojoje erdvėje – kompiuterio pele visą laiką galima juos liesti, su jais žaisti. Virtualiojo žiūrovo prisilietimo prie kūrinio, jo formos pasikeitimo idėja sukuria labai įdomių galimybių, kurias norime atrasti.

Virtualiojo žiūrovo prisilietimo prie kūrinio, jo formos pasikeitimo idėja sukuria labai įdomių galimybių, kurias norime atrasti.

K.L.-B.: Nesame programuotojos, todėl, jei turėtume stabilesnį finansavimą, išnaudotume daugiau virtualiosios erdvės galimybių ir parodos, manau, būtų dar interaktyvesnės, tarpdiscipliniškesnės.

– Kaip patys menininkai, kurių parodas surengėte galerijoje, įveikė savo kūrybos perkėlimo į virtualiąją erdvę iššūkį? Su kokiomis problemomis susidūrė? Kokių naujų būdų atskleisti savo kūrinius atrado kartu su jumis?

K.L.-B.: Virtualioji paroda kelia neigiamų asociacijų, kadangi kūrėjai vengia 3D kambarių, imituojančių parodų erdves, tačiau neperteikiančių pačios parodos. Todėl iš pradžių menininkams buvo sunku suprasti, ko siekiame ir kaip norime savo veiklą įgyvendinti. Tačiau su kiekviena nauja paroda įgydamos patirties, turėdamos įdirbį ir tai sujungdamos su pačių kūrėjų idėjomis surengiame vis įdomesnes ekspedicijas.

J.R.: "Displėjus Nr. 1" parodos menininkai, nors ir nelabai suprato, ką mes darome, tačiau labai padėjo mums atrasti virtualiosios erdvės galimybes, nes buvo atviri. Vėliau, su kiekviena paroda, darėsi lengviau, kadangi jau turėjome pavyzdžių, ką galime padaryti, be to, kiekvienas menininkas būsimos parodos vaizdą papildydavo savo matymo perspektyvomis. Geras pavyzdys yra tapytojos Indrės Mikašauskaitės, kuri prisijungė prie galerijos veiklos, paroda. Pirmo pokalbio metu ji į ekspoziciją virtualiojoje erdvėje žiūrėjo nepatikliai, tačiau besikalbėdamos pamatėme, kaip užsidega jos akys ir ateina suvokimas, ką virtualiojoje erdvėje galima padaryti. Tapytoja pradėjo kurti judančius paveikslėlius, įrašyti garsus ir dabar mato save kuriančią ir virtualiojoje erdvėje. Taip atsitiko didelei daliai "IRGI galerijoje" parodas surengusių menininkų.

K.L.-B.: Kuruojant keletą ekspozicijų mums pavyko surengti jas dviem skirtingais formatais: virtualiuoju ir fiziniu. Žiūrovai turėjo galimybę ir realiai apsilankyti parodose, ir patyrinėti jas per nuotolį.

J.R.: Tikimės, kad ateityje parodų, kuriose žiūrovai galės pasivaikščioti ir po fizinę, ir po virtualiąją erdves, pavyks surengti daugiau. Norime, kad skirtingi formatai papildytų vienas kitą ir žiūrovams taptų nenutrūkstamu patyrimu.

– Svarbi galerijos veiklos kryptis – bendradarbiavimo projektai. Kokias veiklas, įgyvendintas per praėjusius metus, išskirtumėte? Ko naujo jas realizuodamos išmokote?

J.R.: Bendradarbiavimo projektai labai motyvuoja. Galerijoje šiuo metu dirbame trise, todėl smagu, kai atsiranda daugiau kolegų. Dirbti, bendradarbiauti, mokytis, susipažinti su kitų kuratorių ar kultūrinių renginių organizatorių veiklomis yra įdomu. Kartu bendradarbiavimo projektai – puiki platforma atrasti naujus menininkus. Iki šiol visi mūsų partneriai kažką davė mums, o mes – jiems. Visos partnerystės buvo labai vertingos.

K.L.-B.: Stipriausi bendradarbiavimo ryšiai užmegzti su "Kaunas 2022" kuruojama "TEMPO erdve", kurioje ir esame įgyvendinusios gyvų renginių, seminarų. Galerija ir ši erdvė papildo viena kitą. Džiaugiuosi bendradarbiavimu su Kauno iliustracijų bienale, kurį planuojame tęsti. O netikėtai prasidėjusi partnerystė su "A.C.Patria" atnešė be galo įdomių rezultatų.

– Kuruojant virtualiąją galeriją tikriausiai yra sunku pasverti grįžtamąjį ryšį, bet vis dėlto – kokio jo sulaukėte? Kaip jį vertinate?

J.R.: Organizuojame virtualiuosius parodų atidarymus, kuriuose žiūrovai pasidalija savo patirtimis – ko parodoje nesuprato, kas, jų nuomone, mums nepavyko. Kiekviena paroda sykiu yra ir testas, nes visos jos labai skirtingos, todėl neįmanoma nuspėti, koks mūsų priimtas sprendimas taps nedraugiškas jos žiūrovui. Stengiamės žiūrovų klausti ir klausytis, o grįžtamąjį ryšį, kurio sulaukiame, pritaikyti būsimose parodose. Kai kūrėme pačią pirmą parodą, buvo tiek daug niuansų, apie kuriuos nepagalvojome, lyginant su tais, kokius apmąstome dabar. Pavyzdžiui, ar tikrai parodoje parodome tai, ką norime; galbūt reikia  papildomos instrukcijos; galbūt vienas iš parodos elementų turėtų būti didesnis ir pan. Mąstome apie žiūrovo kelionę po parodą, nes, jei apie tai nepagalvosime, jis tiesiog negaus tos patirties, kurią norime jam perduoti.

K.L.-B.: Atgalinį ryšį jaučiame. Smagu, kai su galerija susisiekia ir sako: jus man rekomendavo. Džiugu ir sykiu liūdna matyti statistikos skaičius, nes jie atskleidžia, kad parodas pamato vis daugiau žmonių, tačiau didžioji dauguma jų išlieka anoniminė. Todėl ir norime surengti daugiau gyvų renginių, žaisti su virtualumu ir realumu, taip stiprindamos ryšį su bendruomene.

–  Vieni "IRGI galerijos" metai jau prabėgo. Kokiais tikslais, siekiais, norais prasidės antrieji?

K.L.-B.: Atnaujinsime galerijos tinklaraštį, kurio dėl laiko stokos neišplėtojome taip, kaip planavome. Norime jame publikuoti tekstus ne tik apie menininkus, kurie rengia parodas "IRGI galerijoje", bet ir apie kitus įdomius jaunus kūrėjus, taip su jais supažindindamos platesnę auditoriją. Tinklaraštyje norime publikuoti ir atvirus kitų galerijų kvietimus, kad juos vienoje vietoje nesunkiai galėtų surasti menininkai, nes dabar kvietimai išsibarstę skirtingose interneto svetainėse ir jei kūrėjui nepavyksta jų surasti, jis praranda galimybes pristatyti savo darbus. Kirba idėja, kad galėtume būti ir erdve, galimybe menininkams parduoti savo kūrinius. Ne užsiimti jų prekyba, bet padėti jauniems kūrėjams atrasti klientus ar, atvirkščiai, klientams – kūrėjus.

J.R.: Planuojame organizuoti ir "Displėjų Nr. 2", personalines ir grupines menininkų parodas. Tęsime partnerystę su "Kaunas 2022", su kuriuo jau esame įgyvendinusios du sėkmingus projektus.