Menininkai kalbina stiklą

Kaune gyvenantys ir kuriantys dailininkai uostamiestyje pristato turtingą ir įdomią naujausių darbų kolekciją

Parodoje „Prakalbinti stiklą“, atidarytoje „Klaipėdos galerijoje“, eksponuojamas Viačeslavo Gibovskio ir Arūno Daugėlos stiklo menas. Stiklas – įnoringa, specifinė medžiaga, kurios plastika, trapumas, skaidruma kuria ypatingą, mistišką nuotaiką. Kaune gyvenantys ir kuriantys autoriai į uostamiestį atvežė turtingą ir įdomią naujausių darbų kolekciją. Ekspozicijų salėje – riestanosiai mieli angelai, žmogiaveidės žuvys, mistiškos kaukės, keisčiausi skaidrūs siluetai, lempų šviesoje žaižaruojantys visomis vaivorykštės spalvomis.

Skirtingi, bet suvienyti

Parodos autorius vienija stiklas ir bendros dirbtuvės. Anot V.Gibovskio, vienam autoriui sudėtinga surengti stiklo meno parodą, o ir gamybos procesas dirbant dviese vyksta sklandžiau.

A.Daugėla klaipėdiečiams pažįstamas kaip žmogus, pagaminęs šviestuvus Klaipėdos dramos teatrui. Jo braižas savitas, atpažįstamas, jis laukiamas svečias Lietuvos ir užsienio galerijose. Šiandien Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute ugdantis jaunąją menininkų kartą A.Daugėla žinomas kaip menininkas, kurio stiklo skulptūrose vyrauja natūros vaizdiniai, pasikartojantys žmogaus anatomijos fragmentai, dėl autoriaus pomėgio eksperimentuoti ir ieškoti keistų rakursų dažnai įgaunantys siurrealistinį atspalvį.

V.Gibovskis gimė Klaipėdoje, bet po dailės studijų liko gyventi Kaune. Jis lyg savo sielos ambasadorius į gimtąjį miestą vis siunčia stiklinius angelus – geraširdžius, kartais liūdnus, kartais šelmiškus, nepretenduojančius į šventumą ir amžinąjį gyvenimą, tačiau žadančius džiaugsmą ir ramybę kiekvienam, žvilgsniu prisilietusiajam prie trapaus sparno, saulės blyksnio lenktoje aureolėje, šypsnio ar matinės stiklinio rūbo klostės.

Išsiskiria savitu braižu

Kiekvienas dailininkas turi savitą braižą – nebūtina žvilgčioti į etiketes. Nors ekspozicijoje išdėstyti sumišai, kūriniai iškalbingai byloja savąją prigimtį ir idėjas. Prakalbintas talentingų kūrėjų, stiklas prabyla į kiekvieną lankytoją.

A.Daugėlos stiklo skulptūrose vyrauja natūros vaizdiniai, pasikartojantys žmogaus anatomijos fragmentai, dėl keistų rakursų dažnai įgaunantys siurrealistinį atspalvį. Mirties ir aistros pynės lakoniškuose pavidaluose ypač estetizuotos, išgrynintos, nuoga emocija personifikuojama, sužmoginama, – tai stiklo stebuklams suteikia ypatingo, net kiek šiurpaus intymumo. Drąsus, atviras kalbėjimas piešiniu, forma, apie amžinus, kiekvienam pažįstamus, tačiau retai prisipažįstamus dalykus pakylėja A.Daugėlos kūrinius virš kasdienybės, įprasmina juos ir užburia žiūrovą – žvilgsnis tarsi prasmenga stiklo gelmėje, praslysta pro skaidrų ir įklimpsta matiniame paviršiuje.

V.Gibovskis – angelų patronas. Taip galima pasakyti, nes jo rankose jau daugiau nei dešimtmetį gimsta grakščios, plastiškos sparnuotos būtybės. Šalia angelų – būrys giliu mėliu spindinčių žmogažuvių, „Pūtikas džiazo festivaliui“, žaismingas „Kramtuškės“ mėgėjas“, „Besisukanti ant galvos“, „Ikaras“...

Ypatinga V.Gimbovskio stiklo kolekcijos dalis – simetriškos figūros, siejamos ne tik vienos plastinės natūrinės formos (pavyzdžiui – obuolio), bet ir nuotaikos, jausmo.

Pašaukimas – iš vaikystės

V.Gibovskio kūryba daugiabriaunė. Daug formų, įvairi tematika, nevengiama spalvos, tačiau akivaizdu, kad labiausiai jis užburia žiūrovą savo skulptūroms suteikdamas neįtikėtinai mielą būdą. Smulkių bruožų veideliai, kuriais jis apdovanoja savo stiklo pasakos herojus, spinduliuoja švelnumą, lengvai koketuoja, yra vaikiškai naivūs.

„Ši skulptūra man - viena mieliausių“, – sakė V.Gibovskis rodydamas violetinę moters figūrą. Darbas vadinasi „Judita“.

Trapi stiklinė būtybė rankoje laiko kalaviją, o prie peties glaudžia nukirstą priešo galvą. Klasika, pamanytume, tačiau net ši, istorijoje – nuožmi ir teisinga karžygė padabinta... žaismingomis kasytėmis! „Skulptūros idėja „nutūpė“ ant popieriaus – pradžioje buvo eskizas, vėliau – sudėtingas stiklo pūtimo procesas, kiekvienas veido bruožas buvo formuojamas pincetu“, – apie skulptūros gimimą pasakojo dailininkas. O jos charakteris... Gal tas vaikiškas naivumas, lengvumas, šiluma plūsta į autoriaus skulptūras iš ten, iš kur ir pats pašaukimas – iš vaikystės? Pasirodo, tame yra tiesos. V.Gibovskis pasakojo istoriją, kuri gal ir buvo jo kūrybinio kelio pradžia. Menininko mama labai mėgo stiklą ir krištolą – nuo jo lūžo sekcijos lentynos. Taip jau nutiko, kad vaikystėje Viačeslavas vieną tokią lentyną išdaužė – nesėkmingai bandė kažką pasiekti. Nuo tada jis vis baudžiasi suklijuoti krištolo šukes (nepatikėsite – jos iki šiol neišmestos, bet ir... nesuklijuotos.).

Trečias bendraautoris

Viačeslavas pasakojo, kad stiklo skulptūrų kūryba – labai specifinis ir sudėtingas procesas, dažnai nustebinantis ir patį autorių. Skulptūros liejamos, pučiamos, o smulkios detalės, pavyzdžiui, veidai formuojami pincetu, ir autorius turi tam labai nedaug laiko – kol stiklas neatvėso, o tai yra maždaug penkias minutes. Vadinasi, kiekviena stiklo skulptūra yra ne tik autoriaus virtuoziškumo, bet ir atsitiktinumo, tarsi vidinė medžiagos – stiklo gyvasties išraiška.

V.Gibovskis teigė, kad pažįstančiam stiklą ir mokančiam su juo elgtis tai – patvari ir ištverminga medžiaga. Autorius sakė nepamenantis, kada paskutinį kartą ką nors sudaužė. Net pervežant parodas duženų nebūna. „Važiuojant į Klaipėdą teko staigiai stabdyti, mašiną gerokai krestelėjo, tačiau visos skulptūros – sveikos“, – džiaugėsi menininkas. Lengva pastebėti, kad apie savo pamėgtąją medžiagą jis kalba lyg apie gyvą būtybę.

Nors Lietuva turi senas stiklininkystės tradicijas – stiklas pradėtas virti XI–XIII amžiais, – tačiau stiklių turime nedaug. „Liūdna, bet jų vis mažėja, apgailestavo V.Gibovskis. – Šiais metais mano kolega A.Daugėla teturi šešis studentus, kuriems perduoda stiklo meno paslaptis. Tačiau baigę studijas jie dažnai pasirenka lengvesnį ir ne tokį brangų kelią“.

Pasak menininko, išlaikyti stiklo studiją – labai brangu. Viena kūrybos diena kainuoja apie tūkstantį litų, o proceso nutraukti negalima. Stiklas turi būti kaitinamas nuolat, tai reiškia, kad jį prižiūrintis žmogus net naktį kas kelias valandas turi ateiti ir pakurti ugnį. Tai – didelių investicijų ir atsidavimo reikalaujantis užsiėmimas. Tačiau tarptautinis pripažinimas, žmonių meilė stiklui atlygina už šias pastangas.

„Visada su džiaugsmu vežu į gimtąją Klaipėdą geriausius savo darbus, – šypsojosi V.Gibovskis. – Man šis miestas brangus. Todėl sakau – klaipėdiečiai, lankykite parodas, džiaukitės meno kūriniais, nes ne tik aš, širdyje klaipėdietis, bet ir visi Lietuvos dailininkai myli uostamiestį. O jau apsilankiusiems – ačiū. Visada džiaugiuosi, kai mano darbai jums patinka“.

V.Gibovskio ir A.Daugėlos stiklo meno paroda „Klaipėdos galerijoje“ paviešės iki liepos 17 dienos. Ją aplankyti galima pirmadieniais – šeštadieniais nuo 11 iki 18 val.