Mirtis, tarytum išvaryta iš kasdienio gyvenimo, nuasmeninta, tapo tabu, kurio nebenorime regėti šalia savęs, tačiau metas iš esmės persvarstyti jos reiškinį. Tai siūlo menininkas Julijonas Urbonas, kurio meno konceptas „Eutanazijos kalneliai“ keičia ne tik mirties, bet ir visą atrakcionų parko sampratą.

„O gal mirtis gali būti asmeniška? Gal mirties ritualą, mirties aplinką galime pasirinkti? Gal mirtis neturi būti liūdna, orientuota į gedulą ir ašaras, o būti linksma“, – interviu LRT.lt teigia jis.

Dažnai laiką Klaipėdos atrakcionų parke vaikystėje leidęs menininkas J. Urbonas suprojektavo mirties karuselę, kaip pats sako, būdą maloniai ir elegantiškai mirti – „Eutanazijos kalnelius“. Nors tai – kol kas neįgyvendintas projektas, šis mirties atrakcionas išprovokavo reakcijas, kurių nesitikėjo net pats kūrėjas.

J. Urbono projektai glumina ir kelia nuostabą – jis nesibaimina rizikuoti ir „susimauti“, reiškiniams ir daiktams suteikdamas naujas prasmes. Dabar menininko planuose – sekso atrakcionas, kuris, pasak jo, galbūt pakeis tai, ką vadiname seksu.

Balandžio 11 dieną J. Urbonas skaitys pranešimą „TEDxVilnius 2015“ konferencijoje, kurią bus galima tiesiogiai stebėti portale LRT.lt.

– Jūsų projektas „Eutanazijos kalneliai“ apskriejo visą pasaulį ir tiek tarp menininkų, tiek žiniasklaidos kanaluose sukėlė diskusijas. Kokių reakcijų sulaukėte daugiausiai? Ar atsirado tokių, kurie visgi norėjo jį pastatyti?

– Sulaukiau labai įvairių reakcijų: nuo specializuotų televizijos ir radijo laidų, bulvarinių laikraščių anekdotinių interpretacijų, ekspertų forumų, dedikuojamų dainų, filmų scenarijų iki virtualių reprodukcijų serijos, tatuiruotės ir mokinių projektų mokslo mugėms. Tai buvo gana netikėta, nes „Eutanazijos kalneliai“ – greitas eksperimentas. Nors inžinerinis, mokslinis fonas yra kompleksiškas su rimtais kosmoso biomedicinos, fizikos ir aerodinamikos skaičiavimais, tačiau apčiuopiamas rezultatas yra tik brėžinys ir maketas.

Kai jį pirmą kartą pristačiau vienoje mokslo galerijoje Dubline, susilaukiau tiek dėmesio, kad po savaitės paskambino mano tinklalapio serverio administratorius ir parekomendavo jį atsinaujinti, nes susilaukdavau po 20 tūkst. lankytojų per dieną. Nuo to prasidėjo bombardavimas interviu klausimais, pasiūlymais, komentarais iš visų kraštų. Kasdien atsakymams skirdavau po 2 valandas, kad galėčiau atsakyti bent patiems svarbiausiems.

– Sakote, reakcija buvo netikėta. Ar nemanote, kad taip galėjo būti todėl, kad iš esmės pakeitėte atrakcionų/pramogų parko konceptą? Juk žmonės ten eina ne mirti, o gauti adrenalino ar teigiamų emocijų.

– Taip, tai iš dalies buvo sąmoninga strategija. Norėjau sujungti objektą, kuris turi linksmą, pramoginę konotaciją, ir tai, kas šiandien tapo tabu, – mirtį. Šie du dalykai, kontrastingai sujungti į viena, kiekvienam garantuoja tam tikrą dėmesio kiekį.

Žinoma, nekūriau projekto provokacijos, kontroversijos tikslams, bet tai buvo priemonė sulaukti daugiau žmonių dėmesio. Net ir pavadinimas iš pradžių turėjo būti „Death Coaster“ („Mirties kalneliai“). „Eutanazijos kalneliai“ labiau tiko, nes graikų kalboje eutanazija reiškia „maloni mirtis“. Noriu pabrėžti, kad projektą kūriau ne kaip alternatyvų eutanazijos ritualą. Tai buvo labiau konceptualus objektas, kuris galėtų nužudyti žmogų maloniai.

Taip pat turėjau inžinerinį iššūkį – sukurti idealų atrakcionų kalnelį, baigtinę linksmųjų kalnelių versiją, kuri pažymėtų savotišką atrakcionų baigtį. Šiandien atrakcionų dizaine ypatinga situacija: jau pasiektos visos žmogaus kūno stimuliacijos ribos, dizaineriai ir inžinieriai nebežino, kaip progresuoti toliau. „Eutanazijos kalnelius“ galėčiau traktuoti kaip atrakcionų mirties monumentą. Taigi atsiveria visai kitas kontekstas.

Taip pat galėčiau įvardinti kaip ekstremaliausią atrakcioną, mokslinės fantastikos dizainą, „siaubiaką“, juodo humoro butaforiją, kinetinę mirties skulptūrą ir t.t. Nenorėčiau būti didaktiškas ir sakyti, kad jis skirtas tik eutanazijai.

– Sakote, „Eutanazijos kalneliai“ – malonus ir elegantiškas būdas mirti. Ar iš tiesų mirtis gali būti elegantiška ir juolab – maloni?

– Pradėkime nuo malonumo, kurį galime traktuoti dviem aspektais. Tai fiziologinis, kuris būtų patiriamas prieš nualpstant tam tikrame kalnelių taške, kai kraujas subėga į apačią, ir žmogaus smegenys pradeda dusti. Ta vadinamoji smegenų hipoksija dažnai būna ypač euforiška. Nors tai yra labai trumpa laiko atkarpa, bet jos pakanka, kad visą situaciją įvardintume kaip malonų ritualą. Vėliau žmogus nualpsta ir miršta.

Taip pat yra ir nefiziologinis malonumas. Galime kalbėti apie mirties įprasminimą, ritualą, galų gale – asmeninį pasirinkimą, asmeninę mirties versiją.

Nei skatinu eutanazijos, nei neskatinu. Tiesiog atveriu diskusinę erdvę, kurioje keliu iššūkį mirties sampratoms. Mirties, kaip tabu, nuasmenintos, hospitalizuotos. Juk dažniausiai mirštama ligoninėse. Šalyse, kuriose legalizuota eutanazija, ši savanoriška mirtis mažai kuo skiriasi nuo ligoninės procedūrų. Mirtis tarytum išvaryta iš kasdienio gyvenimo.

O elegancija čia pasireiškia paprastu, tačiau efektingu mirties kelionės grožiu. Turiu omenyje inžinerinį sprendimą, kuris mano projekte yra ne kas kita, o kritimo trajektorija, išriesta ir suraizgyta taip, kad gravitacija nepaliktų abejingo nei pasivažinėtojo, nei žiūrovo. Ji ir buvo viso projekto esmė. Trajektorija suprojektuota taip, kad užbaigtų gyvenimą garantuotai, bet kūnas nebūtų sumaitotas. Kita vertus, tokia lakoniška linija „vėžina“ žiūrovų vaizduotę į kuo įvairiausias alternatyvias realybes. Žinoma, nežudant.

– Kalbant apie mirties tabu, jau pirmosios civilizacijos savo mene įvairiomis kintamomis formomis išreiškė mirtį. Kaip manote, kokią vietą mene turėtų užimti mirtis šiais laikais?

– Siūlau įvertinti, jog gyvename pasaulietiškoje kultūroje. Tai turi įtakos mirties sampratai ir ritualams. Tam tikrose šalyse dabar apskritai dingsta mirties ritualai. Ji tampa kažkuo, ko mes nenorime turėti šalia savęs. Todėl su mirtimi tiesioginį ryšį dabar dažniausiai turi tik medikai, duobkasiai ir pan. Juk anksčiau žmonės mirdavo namuose, karstus nešdavo artimieji ir t. t. Pokyčių priežastis, manau, yra pasaulietiškumas. Siūlau persvarstyti mirties reiškinį. O gal mirtis gali būti asmeniška? Gal mirties ritualą, mirties aplinką galime pasirinkti? Gal mirtis neturi būti liūdna, orientuota į gedulą ir ašaras, o būti linksma? Vienas iš variantų ir yra „Eutanazijos kalneliai“.

– Esate tarpdisciplininis menininkas. Dažnai daiktams suteikiate visiškai naują prasmę, netgi sujungiate mokslą, technologijas ir fantastiką. Kūryba ir mokslas kartu tampa vis svarbesniu prioritetu netgi šiuolaikinių valstybių programose. Kaip manote, kas šio darinio laukia ateityje?

– Menas, manau, tam tikra prasme visada aprėpė įvairias sritis. Labai sunku izoliuoti meną kaip atskirą reiškinį. Pasikeitė tai, kad atsirado daugiau sričių, įvairiausių technologijų, su kuo meno pasaulis veda dialogą. Gyvename apsupti mokslo ir technologijų, įvairiausių hibridinių reiškinių, kuriuose persipina politika, gamta, kultūra, religija, ezoterika, rinkodaros strategijos ir pan. Čia menas įsipina natūraliai kaip unikali filosofija, kurioje gali apsijungti kuo įvairiausios sritys, žodynai ir priemonės. Neapsiribojama vien žodžiais, teiginiais, skaičiais, procesais, sistemomis, technika. Menas gali kalbėti ar veikti pačiais reiškiniais — pripučiamais parlamentais, surežisuotais sapnais, avietėmis su baimės jausmu, benamių IKEA, skruzdėlių šokiu ir t.t.

Dėl tokio tarpstančio tarpsritiškumo ateityje menininko erudicija turės būti vis labiau hibridinė ir persmelkianti naujas atsirandančias sritis.

– Viename interviu esate minėjęs, kad savo projektais siekiate sukurti gluminantį efektą. Kaip manote, ar iš tiesų menas turi gluminti? Ar toks yra jūsų, kaip moderatoriaus, tikslas?

– Gluminimas nėra pagrindinė meno funkcija. Nesiimčiau diktatoriaus pozicijos, nesakyčiau, kad menas turi daryti tą ar aną. Apskritai nesu tikras, kas yra menas. Tai – tarsi ką tik sugauta žuvelė, kuri tuoj išslysta iš rankų. Kažkas labai sunkiai apčiuopiamo. Lyg vaiduoklis, kuris lyg ir yra, bet tuo pačiu metu ir nėra.

Jei kalbėsime apie mano plėtojamas specifines strategijas, gluminimo ir provokavimo netaikau kiekviename projekte, bet „Eutanazijos kalneliuose“ jas naudoju labai sąmoningai. Visų pirma tam, kad pritraukčiau plačiosios auditorijos dėmesį. Provokacija – kibirkštis vaizduotei. Toks į publiką nukreiptas užtaisas galbūt yra kiek tiesmukas, bet šalia to sukuriu kompleksišką ir daug apimančią intelektinę bazę, kuri kompensuoja kontroversiškumą ir paviršutiniškumą. Tarsi svogūnas: jeigu turite pakankamai daug laiko, gebate gilintis, kuo daugiau sluoksnių atlupsite, tuo daugiau šansų apsiverkti.

– Ar stebite Lietuvos meno pasaulį? Kaip manote, kokios yra didžiausios problemos? Kokius teigiamus reiškinius įžvelgiate?

– Gana sudėtingas klausimas. Septynerius metus gyvenau Londone, grįžau tik prieš metus, o tada buvau įnikęs į savo projektus. Taip nutiko, kad tapau Vilniaus dailės akademijos prorektoriumi menui, todėl jūsų paklausti klausimai man tapo aktualūs, pradėjau apsičiupinėti ir tirti įvairius aspektus.

Kas man buvo gana įdomu, kad tarpsta tiek tradiciniai, etnografiniai, tiek modernieji ir šiuolaikiniai menai. Kadangi Lietuva yra maža šalis, norint nenorint atsiranda tam tikra trintis, kad ir kokia ji būtų – tiek konfliktiška, tiek teigiama, ji vis vien duoda naudą vienam ar kitam meno pasauliui. Taigi šalies mažumas, intymumas yra savotiškas privalumas ir ypatybė.

Kita vertus, jaučiu, kad ganėtinai paplitusi problema yra ta, jog lietuviai bijo drąsiai eksperimentuoti, nes bijo „susimauti“. Aišku, veikia vyresnioji karta, kuri buvo pažeista sovietmečiu, kuomet nebuvo leidžiama eksperimentuoti ir pasireikšti, o klaida nebuvo natūralus ir gerbtinas reiškinys. Žmonės bijo būti pasmerkti, sukritikuoti ir pan. Kartais bijo net nesąmoningai. Tai veikia inovacijas, yra netgi visuotinė problema.

Taip pat nėra įvairovės. Yra kelios gana panašiai dirbančios menininkų grupelės. Nesakau, kad nėra stiprių menininkų. Anaiptol! Vis dėlto, grįžus iš Londono, Lietuvos meno scena pernelyg homogeniška. Žinoma, greičiausia todėl, kad Lietuvoje nėra tokios kritinės masės, nėra tokių finansinių, intelektinių, technologinių išteklių.

– Kiek žinau, ruošiate naują įdomų projektą. Papasakokite apie jį plačiau.

– „Darbinis“ projekto pavadinimas buvo „Sekso kalneliai“. Formavosi dar projektuojant „Eutanazijos kalnelius“, kai dirbau su kosmoso medicinos specialistais. Jie juokaudavo, kad kalneliai gali būti naudojami ne tik maloniai mirčiai, bet ir meilei.

Yra toks specifinis reiškinys – erotinis dusinimas: kai žmonės, tenkindami save seksualiai, dusinasi. Deguonies nepriteklius sustiprina orgazmą tiek, kad, kaip kai kurie įvardina, nėra net tokių narkotikų, kurie suteiktų panašų malonumą. Amerikoje dėl su tuo susijusių nelaimingų atsitikimų kasdien miršta po žmogų: jie arba užsismaugia, arba apsvaigę kur nors nukrenta ir pan.

Tai nėra iškrypimas, o tiesiog priemonė sustiprinti malonumą. Deja, ji dažnai baigiasi nelaimingai. Todėl pradėjau projektuoti saugesnį būdą.

Dabar projektuojame centrifūgą, sudarytą iš dviejų kapsulių, kuriose gali būti po vieną, du arba kelis žmonės. Ji sukasi aplink savo ašį, atstumas tarp kapsulės ir ašies gali būti reguliuojamas pačių viduje esančių žmonių. Nuo šios distancijos priklauso apkrovos, taip pat – į kurią kūno vietą subėga kraujas. Jeigu apatinė kūno dalis bus nukreipta nuo centro į išorę, tai kraujas bėgs į genitalijas, taip bus sukeltas ne tik dusinimo efektas, bet ir veikiami lytiniai organai.

Šis sekso atrakcionas kvies publiką persvarstyti tai, ką mes vadiname ir vadinsime ateityje seksu.