– Kokius kalbos įrankius tau suteikia vaizdo menas?

– Vaizdo menas man suteikia darbo įrankius, tai mano veikla. Ne visada žinau, ką noriu ja pasakyti.

– Tavo darbuose dera klasikinė ir bjaurasties estetika, gyvas ir monotoniškas ritmas. Ar sąmoningai juos jungi ir derini, ar daug vietos palieki atsitiktinumui?

– Niekada apie tai nesusimąsčiau. Bjaurumo estetiką rinkdavausi sąmoningai, norėdavau ja sužavėti. Pavyzdžiui, mano pirmosios fotografijos. Nelabai įdomi buvo ta fotografija, todėl prie savo namų padariau vaikų žaidimų-kankinimų aikštelę. Visokios spygliuotos vielos tvoros, apkasai, kepenėlės. Aišku, tai buvo liguistas elgesys. Sirgau depresija, o kai kenti pats, nori, kad ir kiti kentėtų. Kurdamas vaizdą, primeti savo estetinį skonį kitiems. Savotiškas galios žaidimas. Aišku, tikriausiai visada intuityviai ieškai aukso pjūvio, naudoji kompozicijos žinias, nori, kad būtų gražu, kad ir kaip prastai tai skambėtų.

Pastebėjau, kad aplinka labai stipriai keičia poreikius. Vakaruose daugelis gyvena gerai, todėl iš meno tikisi stiprių išgyvenimų. Lietuviams reikia pasakų, lengvų filmų. Gyvendamas kitose šalyse pats pasiilgstu grūzo, o grįžęs namo renkuosi popsą.

– Videoinstaliacija „Posėdis“ (2015) ironiškai nusilenki akademinėms institucijoms – M.K.Čiurlionio menų mokyklai, nuo kurios laikų, kaip pats sakai, sapnuojasi gipsinės galvos ir Vilniaus dailės akademijai, skiepijančiai begalinį menininko plepumą. Ar nesutarimas su aplinka stipriausiai veikė tavo vaizduotę?

– Tikriausiai visi moko to, ką geriausiai sugeba. Dėstytojas nebūtinai bus geras kūrėjas, o geras kūrėjas – nebūtinai geras dėstytojas. Prisimenu, Gintautas Trimakas sėdėdavo prie savo vonelių ir tiesiog rodė pavyzdį, kuriuo norėjosi sekti. Kiti užsiimdavo daugiau instituciniais dalykais.

Konfliktai visada kursto vaizduotę. Kūryba pasidaro įdomesnė, gyvesnė, šviežesnė. Apdovanojimai tikrai nepaskatina kurti naujų darbų. Labiau pušina „Meno nišos“ kuratorė Sonata (Baliuckaitė – aut. past.). Jeigu ne ji, daugelis darbų apskritai nebūtų atsiradę arba pasiekę žiūrovų. Esu gana pasyvus, lengvai užsisėdėčiau namie, pradėčiau niurzgėti. Gerai, kad yra žmogus, kuris paskambina ir reikalauja kurti. Gera vadyba labai svarbus dalykas.

– Prasitarei, kad labiau norėtum užsiimti ne įvaizdžio kūrimu, o pasislėpti po slapyvardžiu, išgalvota tapatybe.

– Keista, kad šitas dalykas nyksta. Žinau rašytoją Žilviną Andriušį, kuris, kaip daug kas įtaria, prisidengęs slapyvardžiu rašydavo literatūros kritiką. Visi ją skaitydavo, žvengdavo, bet nežinojo, kas jos autorius. Stilius panašus, gal Andriušis, gal ne, nesuprasi.

Dabar retai kuriama prisidengus pseudonimu. Man kaip tik atrodo, kad pasislėpęs po kauke atsikratai egoizmo. Nešvaistai jėgų įvaizdžiui, darbai įgyja visai kitą krūvį. Aišku, negali džiaugtis šlove, pripažinimu, o to daug kam sunku atsisakyti.

– Fernando Pessoa turėjo kelis literatūrinius alter ego, kurie ne tik kūrė skirtingu stiliumi, bet ir oponavo, citavo vienas kitą.

– Tai labai įdomūs dalykai, tik ir vėl visai kitas amžius. Būtų smagu stebėti, kaip veiktų skirtingi to paties menininko brandai, skyrus jiems panašią pinigų sumą. Tik Lietuvoje sudėtinga būti anonimu, visi greitai atpažintų tavo braižą.

– Instaliacijoje „Sinchronizacija“ (2009), pripažintoje geriausiu jaunojo menininko darbu ir įdavusioje į ranką „Sidabrinės gervės kiaušinį“, išardai, perkuri miegamąjį rajoną – socialistinio nuobodulio ir suvienodinimo paminklą. Ar tai dar viena vidinės įtampos erdvė?

– Miegamųjų rajonų pilna visame pasaulyje, nesiečiau jų vien su socialistine erdve. Sutinku, kad jie tikslingai naudoti kaip suvienodinimo būdas, bet kartais kyla paradoksalus įspūdis, kad dabar žmonės patys nori suvienodėti labiau nei anksčiau paklusdami valstybės aparatui. Jie savanoriškai tampa vartotojais, nori vienodai gyventi, vienodai atrodyti instagrame. Priešingu atveju atrodysi nesveikas, iškrypęs. Atrodo, kad įvairovės gausa sunaikino įvairovę.

– Jei jau prakalbom apie kasdienybę, tavo naujausia instaliacija „Karantinas“ (2018), už kurią buvai pripažintas geriausiu Tarptautinės šiuolaikinės meno mugės „ArtVilnius'18“ jaunuoju menininku – taip pat savitas kasdienybės koliažas. Kokios jo sudedamosios dalys?

– Nelabai tikėjausi, kad tas kambariukas, savotiškas mano kūrybinis portfolio, sulauks įvertinimo. Tai nebuvo konkrečią idėją turintis darbas, norėjau įvilkti į naują rūbą tai, kuo gyvenau pastaruoju metu. Kasdienybė susideda iš įpročių. Sudėtingiausia iš jų išeiti ir įjungti valią. Jeigu darysi tą patį, plūduriuosi kaip planktonas ir nieko nesukursi.

– Daugelyje savo darbų tyrinėji virtualią realybę. Ar pats dažnai joje leidi laiką?

– Turbūt kuo labiau atitrūksti nuo žmonių, tuo intensyviau gyveni virtualioje realybėje. Man darbuose jos pakankamai daug. Prie ekrano daugelis praleidžiame kokius du trečdalius savo gyvenimo. Tiesą sakant, tai labai trukdo kurti. Tuščias programos langas nekursto ivaizduotės. Žmogui svarbu pajausti pasaulį kitomis taktilinėmis priemonėmis.

– Kokia realybė tau yra teatras? Dirbi su labai skirtingo braižo režisieriais ir žanrais. Kurio balsas tau artimiausias?

– Teatre vis dar jaučiuosi svečias. Man paprasčiau dirbti prie koncertų, operų. Muzika lydėjo mane nuo vaikystės, teatro nesuprantu, man sudėtinga suvokti literatūrines pjeses. Patinka pasakos arba politinės temos.

– Kaip sekdavosi dirbti su režisieriais, atsispiriančiais nuo literatūrinės tradicijos, pavyzdžiui, su Gintaru Varnu, kurio spektaklis „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ kartu su Jono Vaitkaus „Septyniais fariziejaus Sauliaus penktadieniais“ ir „Apreiškimu Marijai“ 2017 m. nukryžiavo tave scenos auksu?

– Gintaras Varnas labai gerai žino, kas jam patinka, ir duoda konkrečią užduotį. Daugiau kūrybinės laisvės turėjau kurdamas videoinstaliacijas „Kornetui“ (Onutės Narbutaitės opera „Kornetas“, rež. G.Varnas – aut. past.). Pasiūliau įdomesnių trimačių sumanymų, jam patiko. Pas Varną viskas vyksta labai tiksliai. Man patinka su juo dirbti. Aš neskaitau knygų, esu darbo žmogus, gerbiu jo erudiciją. Patinka, kad turi savo pasaulį, neseka madomis, domisi tuo, kas įdomu jam.

Visiškai kitaip vyksta darbas su jaunais režisieriais, kurie sunkiai gali būti tau autoritetais, bet pasiūlo gyvą požiūrį į teatrą. Jie gyvena panašiomis aplinkybėmis, patiria panašias problemas. Visiškai kitas santykis. Vyresni režisieriai nori daryti tik gerai ir rimtai, kartais įdomu daryti durnai. Atsiranda daugiau gyvybės.

– Ką pasakytum skeptikui, rimtai abejojančiam vaizdo meno verte? Įkalbinėtum užsukti į galeriją ar numotum ranka ir sutiktum, kad geriau užsiimti įdomesniais reikalais?

– Pažįstu žmonių, kurie taip pat dirba su vaizdu, bet vertina jį tik iš komercinės, techninės pusės. Tokie, net pakviesti į parodą, klausia, ar mano darbai sudėti jūtūbėj. Jiems neaktuali kitokia patirtis. Tokiais atvejais siūlau išlįsti iš savo kiauto. Žmogus – socialinė būtybė, jam sveika turėti bent kelių pažįstamų ratą, pasiduoti provokacijai, naujai patirčiai, pavyzdžiui, ateiti į parodą.