Pradžia

Gimiau Panevėžyje. Polinkis į saviraišką išryškėjo labai anksti. Nuo kokių penkerių metų kopijuodavau paveikslėlius iš knygų. Namie jų buvo daug. Tėvai buvo dėstytojai, tad knygų netrūko. Ypač patikdavo tokios tarybinės enciklopedijos. Kartu su broliu vartydavome, skaitydavome, kažką perpiešdavome. Dar vokiškos, realistiškai iliustruotos vaikiškos knygelės. Uždėjusi kalkę, mėgdavau persipiešti gyvūnus, o paskui spalvinti. Aš buvau vaikas, kuris labai daug žaidė. Kadangi turėjau metais vyresnį brolį,  nereikėdavo galvoti, iš kur gauti žaidimų partnerį. Aš būdavau vadė. Namus statydavome, tiesiog ištisus kvartalus nuklodavome ant kilimo. Tėvai nieko nedraudė, nes mūsų namai panėšėjo į sandėlį, tad ir ant sienų ir ant grindų galėdavome paišyti, konstruoti, kas patinka. Fantazijos pasaulis klestėjo. Pradėjus eiti į mokyklą, talentas atsiskleidė. Jeigu ką nupiešti reikėjo, bendraklasiai kreipdavosi į mane. Man patiko, o dailės ir darbų pamokos buvo mano mėgstamiausios. Gerai jausdavausi, savimi, nes visa kita nelabai sekėsi. Mama, matydama ryškų polinkį į dailę, vis pasiūlydavo eiti į dailės mokyklą. Aš maivydavausi ir sakydavau, kam man to reikia, nes ketinau būti medicinos sesele arba policininke. Buvau atletiška, sportas gerai sekėsi. Tai va taip ir nenuėjau į vaikų dailės mokyklą.

Lemtingas įvykis. Vienuoliktoje klasėje mama nusivedė mane pas pažįstamą keramikę. Pamačiau įvairiausių molinių grožybių, kurios paliko neišdildomą įspūdį. Buvau apimta euforijos ir supratau, ką noriu gyvenime veikti. Ta keramikė rekomendavo pasimokyti akademinio piešimo. Taip atsidūriau suaugusiųjų dailės mokykloje. Atsimenu pirmąją mokytoją Anitą Šleger, tokią raukšlėtą moterį, kaip Coco Chanel. Ji mane supažindino su akademinio piešimo pasauliu. Pramokau piešti daiktus, daržoves, vaisius. Toks buvo kelias, prasidėjęs suaugusiųjų dailės mokykloje, kartu su bobutėmis ir diedukais. Bet to užteko, kad įstočiau į Kauno meno mokyklos keramikos specialybę.

Ankstyvoji įtaka

Pablo Picasso ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Ir vienas, ir kitas atrodė genijai. Patiko P.Picasso dekonstruotos formos ir jo gyvenimas, o M.K.Čiurlionis traukė savo lyrika. Tuomet maniau, kad meno kūrinys turi būti filosofiškas, graudus, lyriškas, romantiškas. Taip supratau meną. Paskui Paulis Gauguinas, jo gyvenimo istorija Taityje, kurią sužinojau perskaičius knygą „Mėnulis ir skatikas“. Visada traukė egzotika, įvairios ankstyvosios patirtys spalvino, keitė, turtino. Mano jaunam protui didelę įtaką darė kelionės į Ameriką. Pirmą kartą ten atsidūriau dvidešimties. Trejus metus ištisai vis grįždavau pas savo draugą. Gyvendavome, keliaudavome ir netgi susituokėme Las Vegase.

Pirmoji premija

Pradžioje baigiau keramiką. Buvau apdovanota už geriausią tų metų diplominį darbą Juozo Zikaro premija. Čia labai garbinga premija, kas mokėsi Stepžukėje, tas žino. Ją įsteigė skulptoriaus marti Aldona Zikarienė iš  Amerikos. Gavau pinigų. Ir tai galutinai paskatino stoti į VDA, grafiką, nes norėjau būti iliustratore. Labai baisu buvo, bet kažkaip pavyko. Jei būtų nepavykę, būčiau išvažiavusi gyventi į Ameriką pas berną.

Gyvenimo mokykla

Kauno meno mokyklą laikau gyvenimo mokykla. Ten pražydo mano vidinis pasaulis. Ten sutikau draugą ir fotografą Klaudijų Kairį. Jo vidinė ekstravagancija mane pakerėjo, iš jo daug išmokau, per jį atskleidžiau savo laisvamanišką pusę. Vartydavome „Vogue", rausdavomės Kauno secondhanduose ieškodami trofėjų, įsivaizduodavome, kad kuriame savo nerealią gyvenimo istoriją: jis – pasaulinio lygio fotografas, o aš – supermodelis.

VDA ir menas

Mano santykis su menu toks keistas, kuriamas per asmeniškas patirtis. Eksperimentuoju, žaidžiu pagal savo taisykles, neužtenka to, ką turiu, noriu daugiau ir daugiau. Man labai pasisekė, kad, mokantis Dailės akademijoje grafikos, nebuvo taip, kad dėstytojai bandė keisti ar lipdyti, kreipti į kokią pusę. Tolerantiškai priėmė ir tas meninis skonis vystėsi individualiai, be jokios prievartos iš pripažintų autoritetų. Kita vertus, girdėdavau tai, ką norėdavau girdėti, ir įsivaizduodavau tai, ką norėdavau įsivaizduoti.

Imponavo gyvenimas barake (bendrabutyje – red. past) Latako gatvėje. Vilniaus senamiestis man buvo įdomesnis nei piešimo ir tapybos pamokos. Gerai, kad su dėstytojais sutarėme, tai kažkoks mokymosi procesas vyko. Mokiausi būti menininke. Taip pat save stebėti. Tam sąlygos buvo puikios.

Gyvenimo mokytojas

Nežinau. Gal tėvas.

Kitos įtakos kūrybai

Galvoju, kad labiau už menininkų paveikslus mane traukia jų gyvenimo būdas. Skaitau biografijas, interviu, žiūriu filmus apie patinkančius kūrėjus. Tai mane išties įkvepia. Pačioje viršūnėje sėdi pats Andy Warholas. Tada rikiuojasi kiti: George Condo (žiūriu ir galvoju, kiek reikia prikaupti š..., kad tapytum figūras, kurios, rodos, tuoj sprogs iš vidaus), Francis Baconas, Duggie Fieldsas, Graysonas Perry. O šalia driekiasi visa virtinė ekstravagantiškų personų iš mados, kino pasaulio. Turiu silpnybę įvairiausio pobūdžio keistuoliams, nepritapėliams, bet tokiems tikriems, nevaidinantiems.

Skaitau daug knygų, žiūriu daug filmų, mėgstu ir serialus. Paskutinis buvo „Netflix“ dokumentinis serialas „Wild Wild Country“ apie Osho kultą / sektą. Galvoju, kaip svarbu yra gera vadyba ir tikėjimas.

O muzika yra mano meilė. Labai labai daug muzikantų patinka, nevardysiu, nes bijau kurį praleisti. Esu buvusi (ar esama?) Michaelio Jacksono gerbėja...

Gamta ir kultūra

Vasaras leisdavau kaime, gamtos šaukiuosi visada, kai nuovargis apninka, nusiraminu sėdėdama Kernavėje ant piliakalnio. Miške, pievoje, prie jūros gera būti. Stebiu metų laikų kaitą ir gėriuosi.

Traukia Rytų kultūros, jas lydinti mistika, egzotika. Uždegu smilkalą ir su dūmu galiu pakilti virš kasdienybės. Arba tiesiog pažiūriu į dangų. Ką mes čia tokie maži su savo tikslais ir svajonėmis...

Kritika

Anksčiau labai veikdavo, verkdavau ir kankindavausi, nes esu labai jautri. Dabar nebelabai rūpi. Galvoju, kad esame visi vienodai papuvę. Man rūpi vidinė ramybė, kurią suteikia tas neišpasakytas pasitenkinimas sukūrus eilinį šedevrą.

Instagramas ar feisbukas

Mėgstu instagramą, feisbukas man svetimas. Kažkiek naudojuosi, bet ne ypač. Visi vienodi tampa – su savo tobulais gyvenimais, užimtumu ir nuomonės reiškimu. Kalbant apie feisbuką, turime su drauge Vanda tokią jaukią tradiciją – susitikusios būtinai nusifotografuojame ir įdedame. Matau tame prasmę – dokumentuojame savo ilgametę draugystę.

Ko per daug Lietuvos mene

Labai daug menininkų. Dabar madinga būti menininku, pastebiu daug savamokslių, kurie įvaldę socialinių tinklų teikiamą naudą, bruka savo paveikslus. Žmonės spaudžia „patinka“, džiaugiasi. Jie populiarūs. Ir net parodas rengia. Aš taip nemoku.

Kultūros politika

Neturiu nuomonės. Man šedevrus kurti reikia. Politika nedomina. Kažkada galvojau, kad va taip gyvensiu, ir būsiu žymi kaip P.Picasso. Dabar taip negalvoju.

Kūrybos malonumas ar menas?

Man kūryba – malonumas. Kalbu apie procesą. Taip atsitiko, kad 2018 m. kūrybinė veikla tapo darbu. Užslėptos ir prikauptos idėjos cunamio bangomis veržėsi šedevrų pavidalais. Kasdienybė ganėtinai rutiniška: einu į studiją, atsirakinu duris, dirbu, darau pietų pertraukas, grįžtu namo. Mano paveikslams sukurti reikia daug laiko ir kantrybės, tad disciplinuoti save tenka. Dažniausiai šedevrus piešiu, kai šviesus paros metas, nes prie dirbtinio apšvietimo negaliu, nesimato tikrųjų spalvų. Gera, kai nereikia gyventi dvigubo gyvenimo, dalyti savęs biurui ir tik kartais užbėgti į studiją. O, be to, aš moteris, man krizė yra nuolatinė būsena. Šitas akrilinis periodas, kuris tęsiasi ketverius metus, gimė irgi krizės metu. Neradau kalbos tarp vidaus ir išorės, nesupratau savęs. Teko susidurti su savimi.

Geriausiai pailsiu pakeitusi įprastą aplinką. Gera gamtoje, Žemaitkiemyje, Havajuose, lovoje su kate (Karlytė Myžnė Dambiro). Vakarais skaitau knygas, filmus, serialus žiūriu. Esu naminė.

Menas, pinigai ir Dievo malonė

Pinigai svarbu. Menas ir pinigai gerai skamba. Man menininkas turi būti kaip brendas, su aiškiu stiliumi ir filosofija. Nepriimtinas požiūris, kad menininkas vargšas ir gyvas dvasia. Kurti meną taip pat kainuoja: studijos nuoma, dažai, kartonai, teptukai, rėminimas. Daugybė išlaidų. Kurti kūrinius pagal užsakymą nėra taip malonu, nebent tai yra iliustracija. Tuomet kontaktas su užsakovu būna konkretus, darbinis, išsakomos pastabos, pateiki korekcijas. O šedevrai tam ir yra šedevrai, kad gimsta iš Dievo malonės.

Aš mąstau, tada nusprendžiu. Man patinka spalvos, bet ne tik spalvos, noriu ir žinutės, kad spalvos ir formos kažką perteiktų. Aš pati susitapatinu su paveikslais, per juos tyrinėju save, taip pajaučiu. Čia mano psichoterapija. Kūryboje protas dirba kitokiu režimu. Jaučiuosi tokia nebrandi, bet ant savęs nevarysiu.

Kūrybos tikslas

Mano kūrybos tikslas yra kurti šedevrus. Man tiesiog patinka paveikslai, nes juos galima pasikabinti ant sienos ir grožėtis.

Akrilinės serijos man yra svarbiausios, jas lieju nuo 2014 m. Prieš tai dirbau akvarele, ten irgi buvo šedevrai, bet tas etapas baigėsi. Galvoju kada nors surengti retrospektyvinę akvarelių parodą.

Man svarbu save stebinti, pažinti. O per kūrybą aš traukiu iš savęs demonus ir iriuosi tolyn.

Didžiausias kūrybinis nuotykis

Nuotykių buvo daug, bet juokingiausias šis.

Viena pirmųjų mano parodų buvo „Gražiausio falo rinkimai“. Ją surengėme su kambarioke Vanda barako tūlike. Labai stengėmės, pripiešėme įvairiausių, įmantriausių formų. Tiesiog didžiavomės savimi. Tai buvo 2001 m. Paroda baigėsi greitai. Tėvas atvažiavo manęs aplankyti, nuėjo į tualetą, grįžo ir giliai atsikvėpė. Sako „Jooooo....“ Taip gėda buvo...