Meno potvynis vandens mieste (2)

52-oji tarptautinė Venecijos bienalė traukia kultūros turistus iš viso pasaulio

Grupė pajūrio menininkų neseniai lankėsi Venecijos bienalėje. Šiuolaikinio meno paroda, šiemet surengta 52-ąjį kartą, dažnai vadinama meno pasaulio olimpinėmis žaidynėmis. Ją pamatyti veržiasi viso pasaulio kultūros turistai.

Asmeninių dramų voratinklyje

Pasivaikščioję po Arsenalą, užmetę žvilgsnį į Gardini’o paviljoną ir kiek atsipūtę nuo globalinių problemų, prancūzės Sophie Calle ekspozicijoje įsivėlėme į jos pačios asmeninių dramų voratinklį. Projekto mastas stulbinantis, tačiau, ko gero, vertingesnis kaip socialinis eksperimentas nei kaip meno kūrinys. Esmė: menininkę palikusio vyriškio elektroninį atsisveikinimo laišką, kurį jis baigia žodžiais „Saugok save“, ji išdalina gausiam būriui skirtingo amžiaus, socialinės padėties ir statuso moterų, jį komentuoja psichologai ir filosofai bei kitų sričių mokslininkai, medikai, slaptieji agentai. Situacija preparuojama skirtingomis medijomis, ir asmeninės problemos išviešinimo akto mastelis tikrai daro įspūdį. Menotyrininkė Raminta Jurėnaitė įžvelgia čia Vermejerio „Skaitančiosios laišką“ motyvą, tačiau leiskite man būti viena iš būrio projekto dalyvių ir interpretuoti šią moralinio ekshibicionizmo akciją savaip – moteris susikūrė užsiėmimą ir tokiu būdu išsivadavo iš širdies skausmo, kuris pažįstamas kiekvienam, kas nors kartą buvo paliktas mylimo žmogaus.

Panašu, kad moralinis ekshibicionizmas yra nuolatinė S.Calle kūrybos tendencija bei motyvacija. Antrasis projektas – paskutinis mirštančios menininkės motinos mėnuo, dienos, akimirkos. Išėjimas filmuojamas, žiūrovas stebi gražų senos, mirštančios moters veidą, skęstantį gėlėse. Mylinti ranka paliečia vėstantį skruostą. Kiek graudulio, kaip virpinamos pačios jautriausios širdies stygos! Realu iki koktumo. Lig šiol maniau, kad gimimas ir mirtis – Viešpaties kūriniai, tačiau tegu kiekvienas sprendžia savaip. Galų gale įspūdis sukurtas- štai kiek daug apie tai galvoju ir pasakoju.

Kitas ryškų įspūdį palikęs projektas – Rusijos. Jei tausodami savo kojas daugelis lankytojų nuo pusės ekspozicijos videotransliacijų palapines tiesiog aplenkdavo, tai Rusijos paviljone to padaryti buvo neįmanoma. Didžiuliai ekranai apsupa ir įtraukia vos įžengusį. 3-D animacija „Paskutinis sukilimas“ kiekvieną žiūrovą nevalingai paverčia veiksmo dalyviu. O ekrane tuo metu, garsiai grojant dramatiškai R.Wagnerio muzikai, vyksta traukinių ir lėktuvų katastrofos, vedamos humoristinės paralelės tarp gamtos ir technikos, tarp istorinio paveldo ir sintetinės Disneilendo kultūros. Pagrindinis filmo motyvas – kova tarp „ledinių“ (turiu omenyje tobulą kūnų grožį) nenusakomo amžiaus jaunuolių (gal tai paaugliai, o gal puikiai išsilaikę keturiasdešimtmečiai). Į tobulus kūnus sminga ietys, čekši kardai, tačiau siaubo ieškančios akys katarsio nepatiria – jokios kančios, jokio kraujo, tarsi įprasti ritualai ar apeigos, tarsi nežinomos sektos žyniai tobulai gražiomis rankomis, neklysdami griauna pasaulį. O gal tai tik vizija? Grupės AES+F kūrinys sudrumsčia sielos vandenis. Virtualybės santykis su realybe gerokai susivelia ir kitoje Rusijos ekspozicijoje „Clicki hope“.

„Villa Litvania“ nesužavėjo

Sunku žodžiais perteikti Venecijos bienalės mastą. Be jau minėtų dviejų didžiausių parodinių erdvių - Arsenalo ir Gardini’o, po visą Veneciją išbarstyti maži nacionaliniai paviljonai. Estai, latviai, gruzinai, meksikiečiai, ispanai, rumunai... Ieškodamas jų paviljonų jautiesi taip, lyg žaistum slėpynių siaurutėse Venecijos gatvelėse.

Lietuvių ekspozicija įsikūrė gana patogioje vietoje, tarp abiejų parodų gigantų, tačiau kai Venecijoje esi pirmą kartą gyvenime, rasti gatvelę, kuria platesnių pečių vyrukas galėtų eiti tik skersas, tikrai nelengva; juolab kad ekspozicija pažymėta mažu išnešamu stendeliu (tokiame prie kavinių surašomi dienos patiekalai).

Lietuva Venecijos bienalėje dalyvauja nuo 1999-ųjų. Festivalyje yra dalyvavę Mindaugas Navakas bei Eglė Rakauskaitė, Deimantas Narkevičius, Paulius ir Svajonė Stanikai, Jonas Mekas. Šiais metais Lietuvai atstovauja Nomeda ir Gediminas Urbonai, pristatantys projektą „Villa Litvania“.

Projekto tikslas, anot spaudos, - atkreipti dėmesį į tarpukario Lietuvos ambasados Romoje pastatą „Villa Litvania“, kuris laikomas paskutine Rusijos okupuota Lietuvos teritorija. Lietuva šį namą Romoje išsimokėtinai įsigijo 1937 metais. Nuo Lietuvos aneksijos 1940-aisiais pastate šeimininkauja Rusijos diplomatai. Anot sumanytojų, projektas turi simbolinę prasmę - tai pilietinės savigarbos veiksmas istorinio susitaikymo dvasioje.

Nežinau, gal ruduo, gal tai, kad ekspozicijoje lankytojus pasitinka ne lietuvė mergina, kuriai akivaizdžiai ne itin rūpi skaudus Lietuvos istorijos faktas, gal tiesiog entuziazmui priblėsus prigeso ir ekspozicijos žavesys, - bet nenustebino manęs toji ilgai ieškota „Villa Litvania“.

Visi mes mylime Kazį Lozoraitį, tačiau labai abejoju, ar persisotinęs meno žiūrovas ilgam sustos prie kalbančios galvos, nors ir tauriai pražilusios, ir labai gerbiamos. Ankštoje erdvėje įspraustas ambasados maketas, kartoniniai Trys kryžiai ir Gedimino pilis, vizualus pasakojimas apie menininkų Urbonų nuopelnus Lietuvai (pavyzdžiui, protestai prie „Lietuvos“ kino teatro Vilniuje)... Nuobodulio neišsklaido ir gražiai apšviestos skulptūrinės kompozicijos iš krištolo vazų. Įspūdis slogus. Na, gal jį kiek praskaidrino išeinant dovanotas ženklelis su „Villa Litvania“ simboliais.

Komentarai iš pirmų lūpų

Į Veneciją, suburta Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro ir koordinuojama Rūtos Jakštonienės, vyko smagi menininkų kompanija. Grįžę iš kelionės dar garuojančiais įspūdžiais sutiko pasidalinti kretingiškės menininkės Dalia Skridailaitė ir Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė.

Dalia Skridailaitė: „Didžiausią įspūdį padarė britų tapytoja (Didžiosios Britanijos paviljone eksponuojama skandalais išgarsėjusios Tracy Emin ekspozicija „Borrowed Light“ – aut. past.). Gal tai kiek brutalu, kiek drastiška, erotiška ir atvira, tačiau man patiko. Matyt, aš senų pažiūrų žmogus, nes Venecijos bienalėje nepamačiau to, kas man labai patiktų, kuo žavėčiausi. Tačiau, manau, turi žinoti, kas tai yra, kaip tai atrodo. Būtent dėl to, kad tai vyksta Venecijos kontekste, amžino, nenykstančio grožio kontekste, stebuklo, kurį sukūrė žmogus, akivaizdoje, Venecijos bienalėje pristatomos instaliacijos, persisunkusios militarizmu, agresija, švelniai tariant, atrodo ...laikinos. Jeigu niekas yra menas, tai kas tada yra menas?“

Lidija Kuklienė: „Įdomu pasižvalgyti ir pamatyti, kas daroma, kaip daroma ir kokios šiuolaikinės tendencijos. Tačiau meno ten buvo labai nedaug. Vis instaliacijos ir instaliacijos, o jos tokios nenusakomos. Nesuprasi, nei iš ko jos padarytos, nei kieno darytos. Videokūrinių gausa kiek išvargino – prifilmuota buitinių scenų, kasosi, krapštosi, kažkas daržą ravi, kažkas po purvą maknoja... Ilgainiui pradėjo pykinti ir, pamatę videoinstaliaciją, net nebeidavome žiūrėti. Bet didžiausia nuodėmė yra dvasios tamsa – jeigu nevažiuosi ir nematysi, tai nežinosi, o tai tolygu nusikaltimui. Todėl džiaugiuosi kelione kaip Dievo dovana ir jaučiuosi dėkinga organizatoriams. Didžiausią įspūdį padarė prancūzų, rusų ir britų paviljonai, ten tikrai pamatėme kažką naujo ir kažką įdomaus. O ir visa kelionė buvo didelis performansas (juokiasi). Pasirodo, gera kompanija gali labai praturtinti kelionę įspūdžiais“.