Karas Ukrainoje tęsiasi antrus metus ir kone kasdien sužinome naujų siaubą keliančių faktų, matome su karo siaubu susijusių nuotraukų, skaitome įvairią informaciją ir sužinome apie tiesioginius Ukrainos žmonių potyrius. Besidomintys istorija žino, kad ši kova iš tiesų tęsiasi jau daugybę metų. Taip pat žino, kad šalis agresorė šimtmečius vadovaujasi ta pačia niekinimo ir naikinimo politika.

Pažvelkime į Kauno miesto muziejaus eksponatus, įvairiais aspektais susijusius su Ukrainos muzika ir muzikais. Mus – Lietuvą ir Ukrainą – jungia daug bendro: istorija, tautos stojiškumas ir išdidumas, laisvės siekis. Mes žinome spausdinto teksto vertę ir galią, žinome, kad dainuoti ar groti galime ne tik tuomet, kai švenčiame. Puikiai žinome, ką reiškia dainuoti stovint prieš tankus, dainuoti išdidžiai pakelta galva, tarsi paskutinį kartą. Arba pro dantis košti okupanto ausiai nekenčiamus žodžius.

J. Rimkevičiaus (centre) ir studentų sutikimas Pogrebyščeve, 1978 m. / Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

Ukrainietiški dainynai

Mano rankose – du ukrainietiški dainynai, išleisti JAV XX a. pradžioje: „Перший збірник найдобірнїйших українських пісень“ (Pirmas geriausių ukrainietiškų dainų rinkinys) ir „Другий албом 25 найкрасших уксаїнських писень“ (Antras 25 gražiausių ukrainietiškų dainų albumas). Abiejų albumų rengėjas yra H. E. Smolensky, leidiniuose nurodęs ir amerikietišką savo pavardės variantą – H. E. Smolen, šias gaidas siūlęs įsigyti savo parduotuvėje Niujorke.

Mes žinome spausdinto teksto vertę ir galią, žinome, kad dainuoti ar groti galime ne tik tuomet, kai švenčiame.

Pirmasis rinkinys skirtas dainuoti solo, groti smuiku, fortepijonu ir kitais instrumentais, antrasis – mišriems, vyrų ir lygių balsų chorams. Pirmajame – 50 liaudies dainų, antrajame – 25-ios originalios ir liaudies dainos, o pirmoji jų – pirmojo ukrainiečių kompozitoriaus klasiko Mykolos Lysenkos „Malda už Ukrainą“. Leidinių pabaigose H. E. Smolensky reklamuoja trečią dainų rinkinį ir kitas turimas gaidas. Tarp jų – M. Lysenkos operą „Natalka Poltavka“, sukurtą 1889 m.

Visai kitoks yra ukrainietiškas dainynas „Surma. Karinių dainų rinkinys“, išleistas Lvive ir Kyjive 1922 m. Leidykloje „Červona kalina“ išleistas leidinys yra 76 karinių dainų ir šaukinių rinkinys, jame, kaip nurodo rengėjai, – dainos, kurias dainavo Ukrainos kariuomenė, ir pirmiausia tos, kurias sukūrė (tekstą arba melodiją) „Січові́ Стрільці́“ (Šičės šauliai, pirmoji reguliari Ukrainos Liaudies Respublikos kariuomenė). Dainynas pradedamas Romano Kupčinskio „Ode dainai“. Rinkinyje 76 dainos įvairioms balsų grupėms – vienam, dviem, trims, keturiems balsams. Prie kiekvienos dainos nurodoma jos kilmė, kur ir kokiomis aplinkybėmis ji buvo sukurta, dainuojama. Dainynas gausiai iliustruotas įvairiais, daugiausia karo tematikos, piešiniais.

Pirmoji daina po šaukinio – mums visiems žinoma „Oi u luzi chervona kalyna“, pirmą kartą publikuota 1875 m., o 1914 m. aranžuota Stefano Čarneckio kaip daina Ukrainos šauliams atminti ir pagerbti, vėliau tapusi Ukrainos laisvės kovų himnu. Po 100 metų, 2014 m., Rusijai aneksavus Krymą, okupantų įvardyta nacionalistine ir drausta. Daina turi daug posmų, ir pažiūrėkite, kokie simboliški 1922 m. dainyno žodžiai – nereikia net versti. Belieka pridurti, kad dainyno pavadinimas „surma“ yra senovinis ukrainiečių medinis pučiamasis instrumentas, kuriuo būdavo atliekama karinė muzika.

Surma. Karinių dainų rinkinys, Lvivas–Kyjivas, 1922 m. / Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

Šio leidinio istorija – labai įdomi. Kaip ir pirmieji dainynai, į muziejų šis pateko iš Kauno politechnikos instituto bibliotekos (1), o jai, tuomet dar Lietuvos universiteto bibliotekai, 1927 m. šį leidinį padovanojo baltarusių politikas, istorikas, publicistas ir muziejininkas Vaclavas Lastouskis, rašytojos Marijos Lastauskienės vyras. Buvęs Baltarusijos Liaudies Respublikos Liaudies rados sudarytos vyriausybės vadovas nuo 1920 m. gyveno Kaune, čia vadovavo Gudų reikalų ministerijos leidyklai, leido laikraštį „Kryvič“. 1927 m. išvyko į Baltarusijos Sovietų Socialistinę Respubliką, dirbo Baltarusijos valstybinio muziejaus direktoriumi. Sovietų valdžios suimtas, ištremtas ir sušaudytas – matyt, už istorijos, raštijos paminklų, etnografijos tyrimus, vadovėlių ir žodynų rengimą. Labai tikėtina, kad antraštiniame leidinio puslapyje matomas antspaudas priklausė V. Lastouskiui.

M. Sokil, K. Petrauskas ir A. Kučingis Ch. Gounod operoje „Faustas“, Valstybės teatras, 1935 m. / Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

Gastrolės Lietuvoje

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, 1935 m., Kaune įvyko Ukrainos operos solistės Marijos Sokil ir jos vyro, pianisto, kompozitoriaus ir dirigento Antino Rudnyckio gastrolės. Solistė koncertavo Valstybės teatre, ukrainietiškos muzikos koncertai vyko Kauno salėse ir Radiofone.

Atsiliepimus apie šiuos koncertus rašė Kauno muzikinio gyvenimo metraštininkas, kompozitorius ir muzikologas Vladas Jakubėnas. Štai 1935 m. lapkričio „Lietuvos aide“ jis rašo apie ukrainiečių muzikos simfoninį koncertą, kuriame skambėjo Levko Revuckio simfonija, Vasylio Barvinskio dainos balsui ir orkestrui, A. Rudnyckio siuita iš baleto „Audra Vakaruose“ ir trys šokiai iš Boryso Liatošynskio operos „Aukso žiedas“.

V. Jakubėnas pabrėžė dainininkės „stambią dainavimo meno pajėgą: malonaus tembro, stiprus kultūringai valdomas balsas, ypač šviesus aukštutiniame registre ir didelis, žavintis savo taurumu ir švelnumu atlikimo muzikalumas“. Kalbėdamas apie koncerte girdėtus kūrinius jis pastebi, kad „juos sieja bendras palinkimas naudotis tautiniais motyvais“, ar tai būtų „Skriabino epigonams“ artimesnė L. Revuckio simfonija, konservatyvesnis V. Barvinskis, temperamentingas ir europietiškas A. Rudnyckis, ar šiuolaikiškasis B. Liatošynskis.

Valstybės teatro simfoninio koncerto programa. Kaunas, 1935 m. / Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

Kitame „Lietuvos aido“ tekste V. Jakubėnas rašė apie ukrainiečių laisvės paskelbimo minėjimą Konservatorijos salėje, kuriame vėl pasirodė M. Sokil ir A. Rudnyckis: „Ukrainiečių laisvės paskelbimo dienos minėjimas, įvykęs konservatorijos salėje, buvo ne tik nuoširdi lietuvių ir ukrainiečių draugiškumo manifestacija, bet ir tikra muzikos meno šventė.“

Dainyno pavadinimas „surma“ yra senovinis ukrainiečių medinis pučiamasis instrumentas, kuriuo būdavo atliekama karinė muzika.

Koncerto pradžioje kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, vienas iš Aukštųjų kursų Kaune organizatorių, vienas iš Botanikos sodo Aukštojoje Fredoje steigėjų, botanikas, Lietuvių-ukrainiečių draugijos pirmininkas Liudas Vailionis. Šios draugijos rūpesčiu ir buvo suorganizuotas minėjimas. Koncerte dainavusi M. Sokil pristatė įvairaus stiliaus vokalinių kūrinių, o ukrainietiškas dainas atliko dėvėdama ukrainiečių tautinius drabužius. Ypač publiką ir patį V. Jakubėną sužavėjo puikia lietuvių kalba atliktos trys dainos: Stasio Šimkaus „Oi greičiau“, Juozo Tallat-Kelpšos „Mano sieloj šiandien šventė“ ir Juozo Gruodžio „Rugiagėlės“.

Svečiai atsisveikino koncertu Radiofone, kur A. Rudnyckis dirigavo Bedřicho Smetanos simfoninę poemą „Vltava“ ir Johanneso Brahmso II simfoniją. M. Sokil padainavo ukrainiečių laisvės paskelbimo minėjime atliktas V. Barvinskio, L. Revuckio, Filareto Kolessos harmonizuotas ukrainiečių liaudies dainas, V. Barvinskio ir Kyrylo Stecenko romansų.

Valstybės teatre M. Sokil dainavo Tamaros partiją Antono Rubinšteino operoje „Demonas“ ir Margaritos partiją Charles’io Gounod operoje „Faustas“. Pastarajame pilną teatrą sutraukusiame spektaklyje apsilankė ir Lietuvos prezidentas. Fausto vaidmenį atliko Kipras Petrauskas, Mefistofelio – Antanas Kučingis. „Balsas jos lygus, švelnaus tembro, nepaprastai lankstus, išpildymas dvelkia kūryba, muzikalumu. Vaidyba kiek santūri, net nuoširdi, patraukianti“, – apie M. Sokil pasirodymą operose V. Jakubėnas rašė iliustruoto kultūros ir politikos žurnalo „Vairas“ lapkričio muzikos apžvalgoje.

Apie visus pasirodymus jis taip pat pateikė išsamų straipsnį lapkričio mėnesio Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“, vėl akcentuodamas koncerte atliktas ukrainietiškas ir lietuviškas dainas, perduodamas dainininkės M. Sokil pagarbų santykį su lietuvių kalba: „Menininkė sakosi jaučianti simpatiją lietuvių kalbai kaip labai patogiai dainuoti; jei tektų lankytis dar Lietuvoje, tai, iš anksto sužinojus, ji galėtų net ištisą operos partiją išmokti lietuviškai!“ Tikėtina, kad visi šie renginiai buvo susiję su Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos nepriklausomybės, paskelbtos 1918 m. spalio 19-ąją, diena. Nepriklausoma Ukrainos valstybė egzistavo iki 1919 m. liepos mėnesio, kai ją okupavo Lenkija.

Muzikų M. Sokil ir A. Rudnyckio pora, daug koncertavusi Europoje, JAV ir Kanadoje, XX a. 4 deš. pabaigoje pasirinko išvykti į JAV. 1939 m. M. Sokil suvaidino pagrindinį Odarkos vaidmenį JAV sukurtame Edgaro Georgo Ulmerio filme „Zaporožietis už Dunojaus“.

Natos: Surma – karinių dainų rinkinys, išleistas 1922 m. / Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

Ukrainos muzikai lankėsi Lietuvoje ir vėliau, sovietmečiu. Kauno muzikiniame teatre XX a. 6–8 deš. gastroliavo Ukrainos operos solistai Oleksijus Krivčenia, 1958 m. dainavęs Modesto Musorgskio operoje „Soročincų mugė“, ir 1969 m. Jevgenija Mirošnyčenko, dainavusi Giuseppe’ės Verdi operoje „Traviata“.

Klasikinė gitara

Simboliškai su Ukraina susijusi Lietuvos gitaros mokykla. Klasikinės gitaros pedagogas, kompozitorius, Lietuvos klasikinės gitaros mokyklos įkūrėjas Jurgis Rimkevičius daug metų rinko archyvinę medžiagą apie pirmąjį Europos gitaristą, vieną žymiausių XIX a. gitaros virtuozų, Pogrebyščeve prie Žytomyro gimusį Mareką Sokołowskį.

Jis, koncertines keliones pradėjęs Ukrainoje, Maskvoje ir Sankt Peterburge, vėliau koncertavo Vienoje, Varšuvoje, Paryžiuje, Londone, Belgijos, Nyderlandų, Vokietijos miestuose, taip pat Birštone, Kaune, Druskininkuose ir Vilniuje, kur praleido paskutiniuosius gyvenimo metus, čia mirė ir buvo palaidotas Rasų kapinėse. Jo kapą, esantį netoliese M. K. Čiurlionio kapo, pamirštą ir apleistą rado J. Rimkevičius ir jo pastangomis buvo restauruotas antkapis.

1978 m., minint M. Sokołowskio 160-ąsias gimimo metines, jis su Juozo Gruodžio konservatorijos dėstytojais ir studentais surengė koncertinį-paskaitų turą po M. Sokołowskio gimtąsias ir gyventas vietas Ukrainoje – Pogrebyščeve, Kamjanyj Bride, Berdyčive, taip pat Michailo Glinkos muziejuje Maskvoje ir tuomečiame Leningrade. Muziejuje saugomos ne tik šios kelionės ir atsakomojo vizito nuotraukos, bet ir dekoratyvinė lėkštė – padėka nuo Kamjanyj Brido fajanso gamyklos merginų ansamblio „Mrija“.

Antras 25 gražiausių ukrainietiškų dainų albumas, JAV, XX a. pr. / Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

Draugystės tradicija

Ukrainos muzika ir kultūra visada buvo netoliese, tačiau dėl visiems žinomų priežasčių užgožiama sovietinių rusų kompozitorių. O juk yra Dmytro Bortnianskis, Semenas Hulakas-Artemovskis, operos „Zaporožietis už Dunojaus“ autorius, ukrainiečių klasikas, operų „Natalka Poltavka“, „Tarasas Bulba“ autorius M. Lysenka, jau anksčiau minėti L. Revuckis, B. Liatošynskis, taip pat Stefanija Turkevič, Myroslavas Skorykas, Valentynas Sylvestrovas. Kur dar emigraciją pasirinkę kompozitoriai ir atlikėjai!

Daugumą Lietuvos kompozitorių mokė Juozas Gruodis, jo mokiniai ir mokinių mokiniai, o štai Osvaldas Balakauskas Kyjivo konservatorijoje kompozicijos studijas baigė pas ukrainiečių simfoninės muzikos pradininką B. Liatošynskį. Tą patį, kurio kūriniai skambėjo 1935 m. koncerte Kaune ir kurio kūrinių sąraše yra ir simfoninė poema „Gražina“ pagal Adomą Mickevičių.

Kauno muzikinio teatro artistai sutinka O. Krivčenią, 1958 m. Iš kairės: Stanislovas Rubinovas, Genovaitė Gontytė, Juozas Jagėla, Juozas Indra, Oleksijus Krivčenia, Aldona Ragauskaitė, Gediminas Šmitas ir Leonas Stanevičius. / Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

Lietuviška tematika šmėžuoja ir kitų Ukrainos kompozitorių kūryboje, tai – Leonido Hrabovsky kamerinė opera „Lokys“, Gennady Glazačiovo Requiem simfoniniam orkestrui ir vargonams M. K. Čiurlioniui atminti, M. K. Čiurlionio įkvėpti Pyotro Ladyženskio „Du monologai“, chorai, dainos lietuvių poetų tekstais.

Šiandien nebesistebime Lietuvoje reziduojančiais ukrainiečiais studentais muzikais, dirigentais, baleto šokėjais. Simboliška, nes muzika turi didžiulę galią – pakanka prisiminti lemtingą 2022 m. vasario 24 d., kai Kauno valstybinėje filharmonijoje Estijos nepriklausomybės dienos minėjimo koncerte Dalia Kuznecovaitė ir Kauno simfoninis orkestras, diriguojamas Erki Pehko, kaip maldą atliko Miroslavo Skoryko „Melodiją a-moll“.

1 – Tai atskira istorija: dabartinė Kauno technologijos universiteto, o Pirmojoje Lietuvos Respublikoje – Lietuvos universiteto, vėliau Vytauto Didžiojo universiteto biblioteka sovietmečiu turėjo apsivalyti nuo nesusijusių su inžinerija leidinių ir rankraščių. Taip besikuriančiam Kipro Petrausko muziejui buvo perduota daugybė natų, vadovėlių ir muzikos rankraščių.