„Režisierė ir menininkė Agnes Varda naktį iš ketvirtadienio į penktadienį (kovo 29-ąją) mirė savo namuose nuo vėžio komplikacijų. Ji buvo apsupta savo artimųjų ir draugų“, – sakoma šeimos pranešime.

Didelį žinomumą pelniusi A. Varda, lengvai atpažįstama dėl savo pamėgtos trumpos šukuosenos su kirpčiukais, darbavosi iki pat gyvenimo pabaigos. Praeitą mėnesį Berlyno kino festivalyje įvyko jos naujojo autobiografinio dokumentinio filmo premjera.

Ji taip pat daug pasiekė kaip fotografė, scenaristė, aktorė ir vizualiųjų menų veikėja.

1928 metų gegužės 30-ąją gimusi kino kūrėja savo darbe dažnai vaizduodavo savo asmeninio gyvenimo elementus. 2015 metais ji pelnė Kanų kino festivalio garbės „Auksinę palmės šakelę“ ir tapo pirmąja šį prestižinį apdovanojimą gavusia moterimi.

„Jos darbas ir gyvenimas persmelkti laisvės dvasios, veržimosi per sienas meno, įnirtingo ryžto ir apsisprendimo, nepaisančio jokių kliūčių. Paprastai tariant, Varda atrodo sugebanti pasiekti viską, ko nori“, – tąsyk pareiškė Kanų festivalio žiuri.

2017 metų lapkritį, būdama 89-erių, ji gavo garbės „Oskarą“ už savo dokumentinę juostą „Faces Places“. Atsiimdama jį kino režisierė paliko savo lazdelę ir sušoko pergalės šokį ant scenos su Holivudo žvaigžde Angelina Jolie (Andželina Džoli).

Kurti minėtą juostą jai padėjo jaunas – beveik 50 metų už ją jaunesnis – prancūzų gatvės menininkas, fotografas JR. Drauge su juo ji furgonu važinėdavo po Prancūziją ir filmavo kelyje sutiktus įdomius žmones ir vietas.

Ši iš pažiūros nesuderinama kūrėjų pora buvo puikūs partneriai. Susilpnėjus regėjimui, bet tik ne vaizduotei, A. Varda yra pasakiusi: „Jaučiuosi, lyg kiekvienas mano sutiktas naujas žmogus būtų mano paskutinis.“

Šis filmas sugrąžino A. Vardą prie kinematografijos – jos kūrybos ištakų – ir pas jos kolegą, kitą „Naujosios bangos“ atstovą Jeaną-Lucą Godardą (Žaną Luką Godarą), gyvenantį Šveicarijoje, pačiame Prancūzijos pasienyje.

Vyro ir žmonos komanda

A. Varda ir jos velionis vyras režisierius Jacquesas Demy (Žakas Demi) buvo viena įspūdingiausių „Naujosios Bangos“ kūrėjų porų. Jie bendradarbiavo kuriant tokius J. Demy šedevrais laikomus filmus kaip „Panelės iš Rošforo“ (Les Demoiselles de Rochefort), „Šerbūro skėčiai“ (Les Parapluies de Cherbourg) ir „Angelų įlanka“ (La Baie des Anges).

A. Varda išgarsėjo 1962 metais, išleidusi filmą „Kleo nuo 5 iki 7“ (Cleo de 5 a 7).

Tačiau daugiausiai šlovės jai atnešė dokumentinės juostos ir filmai, kuriuose realūs įvykiai apjungiami su išgalvotais dalykais.

Už 1985 metų dramą „Valkata“ (Sans toit ni loi), pasakojančią apie mirtinai sušalusios benamės gyvenimą, A. Varda gavo Venecijos kino festivalio „Auksinį liūtą“.

Dabar jau klasika tapusiose juostose aiškiai atsispindi ir jos socialinės pažiūros. 2000-ųjų filmas „Les glaneurs et la glaneuse“ (The Gleaners & I) pasakoja apie žmones, renkančius grūdus, vaisius ir daržoves iš jau nuimtų laukų, arba apie miesto valkatas, gyvenančius iš atliekų.

Ši juosta yra BBC geriausių šio amžiaus filmų sąraše.

A. Varda niekada neslėpė besidominti politika. Ji yra sukūrusi virtinę dokumentinių filmų JAV ir Kuboje po politinių ir socialinių perversmų tose šalyse, įskaitant juostas „Juodosios panteros“ (Black Panthers (1968), „Sveiki, kubiečiai“ (Hi, Cubans (1971) ir „Toli nuo Vietnamo“ (Far From Vietnam (1967).

A. Varda gimė 1928 metais Belgijoje prancūzės ir iš Turkijos pabėgusio graiko šeimoje. Sulaukusi pilnametystės ji pasikeitė savo vardą iš Arlette (Arletės) į Agnes ir pradėjo fotografės karjerą.

Jos darbuose kinas ir menas dažnai pynėsi su jos asmeninio gyvenimo istorija. Vienas tokių pavyzdžių yra dokumentinė juosta „Dėdė Janko“ (Oncle Yanco (1967) apie San Francisko menininką, A. Vardos dėdę Jeaną Vardą (Džiną Vardą).

Didelį įspūdį palieka jos darbai, pasakojantys apie tris dešimtmečius, praleistus su J. Demy iki jo mirties 1990 metais. Tai - „Žakas iš Nanto“ (Jacquot de Nantes), „Anjes paplūdimiai“ (Les plages d'Agnès) ir „Žako Demi pasaulis“ (The World of Jacques Demy).