Antradienį eidamas 76-uosius metus mirė rašytojas Romualdas Granauskas. Prezidentė Dalis Grybauskaitė, premjeras Algirdas Butkevičius ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė pareiškė užuojautą dėl jo mirties pareiškė užuojautą.

Skaudi netektis Lietuvai

D.Grybauskaitė teigia, kad R.Granauskas buvo išskirtinio talento prozininkas, sukūręs savitą rašymo stilių, puoselėjęs lietuviško žodžio tradicijas ir didelį dėmesį skyręs Lietuvai ir jos žmonėms.

„Rašytojo knygos - tai kovojančio ir nepasiduodančio žmogaus istorijos, kuriose liudijami skaudūs, neretai tragiški įvykiai, tačiau juose nėra moralinio pralaimėjimo, nes niekada neišsižadama savo žemės, tapatybės, kalbos“, - sakoma Prezidentūros pranešime.

A.Butkevičius savo ruožtu R.Granauską apibūdina kaip gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje palikusį prozininką ir dramaturgą.

„Šiemet atšventęs savo 75-metį, jis didelę dalį brandžiausių kūrinių sukūrė jau nepriklausomos valstybės metais, už ką 2000 metais buvo įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija. Rašytojas niekada nesitraukė į šalį, kai reikėjo tarti svarų pilietinį žodį, savo kūryba aktyviai pozicijai kvietė ir Lietuvos žmones“, - sakoma Vyriausybės vadovo užuojautoje.

Seimo pirmininkė savo užuojautoje sako, kad R.Granauskas paliko didelį kūrybinį palikimą.

„Tai itin skaudi netektis Lietuvai praradus didžiulio talento ir jautrios žmogiškos prigimties menininką. Rašytojas mums paliko neįkainojamos vertės dvasinės brandos ir lietuviško žodžio kūrybinį palikimą. Jo proza tapo mūsų lietuviškos savasties, lietuviškos tapatybės ir gilios bendražmogiškos patirties dalimi. Tegul brangus prisiminimas apie šią iškilią asmenybę lieka mums visiems – tiems, kurie atvertė jo knygų puslapius, kurie pažinojo, bendravo, ir tiems, kuriems jis buvo mokytojas“, - rašoma užuojautoje.

Buvo modernus ir universalus kūrėjas

Žinomiausi R.Granausko kūriniai - apysaka „Gyvenimas po klevu“, romanai „Duburys“, „Kenotafas“, „Šventųjų gyvenimai“.

R.Granauskas buvo apdovanotas įvairiomis literatūrinėmis premijomis, 1999 metais jam skirta Vyriausybės meno premija, 2000 metais - Nacionalinė kultūros ir meno premija.

1999 metais jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. Pernai R.Granauskas pripažintas kūrybiškiausios knygos autoriumi.

Jis buvo universalus rašytojas, savo kūryba sugebėjęs prasmingai ir moderniai perteikti senąją lietuvių kultūrą, sako literatūrologai.

Literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė sakė, kad itin produktyvūs paskutinieji rašytojo metai buvo tarsi „trečiasis gyvenimas“, kuris tęsis ir po jo mirties.

„Tai buvo tikrai vienas žymiausių rašytojų. Žmogus, kuris turėjo pamatinį gyvenimo jausmą. Paradoksalu, kad jis ilgus metus neišėjo iš savo buto, buvo lyg uždarytas, bet tas gyvenimo pulsas, jo jutimas tik aštrėjo: tuo metu, kai jis gyvenimo negalėjo pasiekti, pats gyvenimas į jį plūdo“, - sakė V.Daujotytė-Pakerienė.

Ji pažymėjo dar vieną paradoksą - R.Granauskas, kuris nebuvo baigęs universiteto, „savo protu yra prisisiekęs labai stipraus išsilavinimo lygio“, suderindamas daugybę skirtingų gyvenimo sričių.

„Jis galėjo kalbėti apie fiziką, buvo labai muzikalus iš prigimties, pažino muzikos pasaulį, buvo smalsus istorijai, seniesiems istorijos dalykams, galėjo kalbėti su datomis, įvykiais siužetais. Buvo auksinių rankų žmogus - meistras, turėjo subtilių staliaus įrankių rinkinį, darė neįtikėtinai gražius baldus. Po to, kai jau nebegalėjo dirbti su tais įrankiais, tuos įrankius padovanojo Juozui Apučiui. Tikiuosi, kad ir J.Aputis su jais galėjo ką nors padaryti - dabar jau tie įrankiai be abiejų meistrų“, - prisiminė profesorė.

Literatūrologas Regimantas Tamošaitis taip pat atkreipė dėmesį į stebinantį rašytojo pastarųjų metų produktyvumą bei vadino jį senosios kultūros atstovu, paskutiniuoju Mohikanu lietuvių literatūroje, kuris sugebėjo senąją kultūrą perteikti mūsų laikais „kaip prasmingą ir modernią“.

„Pirmiausia, Romualdas būdavo spontaniškas ir nuoširdus, kažkoks tikras. Jo lyg turėdavai bijoti, nes jis rėždavo savo nuomonę, bet ne dėl savęs, savo asmeninės reikšmės, bet kažkokio teisingumo principo - jam buvo svarbus teisingumas, dėl kurio kartais pasireikšdavo impulsyviai.  Kartais jis būdavo atšiaurus, sakykime, literatūros renginiuose jausdavo, lyg akademinio pasaulio žmonės jį daugiau vertina kaip žymų vardą, bet ne tiek žmogiškuoju požiūriu, tarsi jausdavo, kad nesutampa kultūrinės patirtys. Todėl jis lyg užsibarikaduodavo tokia ironijos, atsainumo siena“, - tvirtino R.Tamošaitis.

Literatūrologas pabrėžė, kad jam pačiam R.Granauskas buvo „kūrybinės sąžinės pasitikrinimo kriterijus“ - paskutiniais metais jis elektroniniu paštu susirašinėdavo su rašytoju dalydamasis mintimis, kurias manė R.Granauskas suprasiantis geriausiai.

„R.Granauskas amžiumi ir autoritetu buvo labai toli nuo manęs, bet kartu kaip menininkas visada labai arti. Jis, Marcelijus Martinaitis, Jonas Strielkūnas yra tarsi mano vidinio gyvenimo dalis, man didelė dovana buvo jo kūryba“, - prisipažino pašnekovas.

Jis taip pat prisiminė vieną rašytojo susitikimą su kaimynais, kai jis po daugelio metų buvo užsukęs į savo gimtinę. Bendraudamas su tenykščiais rašytojas tapdavo nuoširdus, paprastas, labai šnekus, „lyg būtų tik vakar išvykęs ir vėl atvažiavęs“

„Atmenu, kaip kartą jis ir ant manęs supyko - per vieną renginį jis buvo labai pavargęs nuo kalbų ir klausimų. Buvo didelė laukiančiųjų autografų eilė. Aš kukliai stovėjau pačiame gale, atėjau su dviem knygomis. Jis labai norėjo rūkyti tuo metu ir kone pasiuto: „Tu ką, sako, prekiausi jomis?“ - prisiminė R.Tamošaitis.