Nors kremuotų mirusiųjų pelenų negalima barstyti bet kur, pastarąjį kartą velionio pelenų laidojimo ceremonija Baltijos jūroje atlikta vos prieš gerą mėnesį. Tokias apeigas privaloma atlikti tik kapinėse ir tik specialiai tam skirtame plote, tačiau tokių vietų Klaipėdoje dar neįrengta.

Dulkės vėjyje

Paskutinės žmogaus valios turi būti paisoma. Tik ką daryti giminaičiams, jei velionis pageidavo, kad jo pelenai būtų išpilti į jūrą, į upelį ar tiesiog laukuose paleisti pavėjui, o Lietuvos įstatymai tai draudžia? Dažnu atveju artimiesiems svarbesnis velionio dvasinis testamentas.

Būtent todėl visai neseniai buvo atliktos ritualinės apeigos Baltijoje, kur jūros bangose pageidavo išnykti klaipėdietis, ne buvęs jūrininkas, o sunkvežimio vairuotojas, tačiau didiems vandenims jautęs sentimentus.

Artimieji įvykdė paskutinę velionio valią, nepaisydami, kad tai daryti draudžiama.

Dar prieš keliolika metų pelenų laidojimas jūroje nubuvo jokia paslaptis. Taip tėviškės pakrantėje 2004 m. liepos 9-ąją nuskendo Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininko išeivijoje, jūrų kapitono, mokslininko okeanologo Povilo Almio Mažeikos pelenai.

Tuomet kremuoti jo palaikai laivu "Šakiai" išplukdyti į atvirą jūrą ir ten išbarstyti.

2003-iaisiais nuskambėjo istorija apie neįprastą ceremoniją, kai mirusiojo pelenai į jūrą buvo išbarstyti iš lėktuvo. Tokia buvo klaipėdiečio Stepo valia. Artimieji ją įvykdė, nepaisydami jokių įstatymų.

Religiniai skirtumai

Iki pat XX a. 7-ojo dešimtmečio Katalikų bažnyčia draudė tikinčiųjų palaikų kremavimą. Tik 2-ojo Vatikano susirinkimo metu popiežius Paulius VI (1963 m.) panaikino šį draudimą.

Krikščionybės požiūriu žmogaus kūnas "yra šventovė, todėl jį reikia atitinkamai gerbti, o sudeginto nevalia drabstyti". Pelenų barstymas neretu atveju dvasininkų vertinamas kaip palaikų išniekinimas.

"Velionio palaikų išbarstymas – ne krikščioniškos mąstysenos elementas. Jei žmogų norėtų laidoti pagal katalikiškas apeigas, bet pelenus nuspręstų išbarstyti, mes atsisakytume atlikti bažnytines laidojimo apeigas", – pabrėžė kunigas Vilius Viktoravičius.

Arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius laiške dar rengiant Žmonių palaikų laidojimo įstatymą buvo pateikęs Katalikų bažnyčios nuostatą: "Nepagarba kremuotiems palaikams būtų rodoma neribotą laiką juos laikant namuose arba kitose pagal krašto tradiciją neįprastose mirusiųjų palaikų laikymo vietose. Laidojimu negalima vadinti pelenų išbarstymo ant žemės ar vandens paviršiaus. Kremuoti palaikai turi būti laidojami žemėje arba kolumbariumuose."

Protestantų bažnyčia kremavimo nedraudžia, teigdama, kad "Dievas gali prikelti kūną iš pelenų lygiai taip pat, kaip ir iš dulkių", tačiau pelenų išbarstymo, regis, taip pat netoleruoja.

Visai kitaip kremavimas ir palaikų išbėrimas vertinamas judėjų tradicijoje. Žydai griežtai pasisako, kad mirusiojo kūnas negali būti deginamas, o turi būti laidojamas tik žemėje ir niekur kitur.

Ir tik nusikaltėliams gali būti taikomas kremavimas, kaip papildoma bausmė bei visiškas paniekinimas net po mirties.

Būtent taip Izraelio valdžia pasielgė su karo nusikaltėliu naciu Adolfu Eichmanu, atsakingu už milijonų žydų nužudymą Antrojo pasaulinio karo metais.

1962 m. gegužės pabaigoje Izraelio prezidentas Yitzhakas Ben-Zvi atmetė A.Eichmano malonės prašymą. Tad šis netrukus buvo pakartas, kūnas kremuotas, o policijos laivas jo pelenus išbarstė anapus Izraeliui priklausančių Viduržemio jūros vandenų.

Kodėl negalima, neaišku

Nereligingus klaipėdiečius stebina, kodėl neleidžiama išbarstyti kremuotų pelenų bet kur, jei žmonės priėmė tokį sprendimą. Juk velionis sudegintas aukštoje temperatūroje ir jo pelenai aplinkai nekenksmingi.

"Krematoriumo krosnyje temperatūra labai aukšta, ir viskas sudega, jei ir būtų koks infekcinis užkratas. Kalbant apie užkrečiamąsias ligas, jų bakterijų po kremavimo tikrai nelieka", – patvirtino Visuomenės sveikatos centro gydytoja Ona Sokolova.

Tačiau tokia yra tvarka, tokia politinė valia, todėl ne tik kūno bet kur laidoti, bet ir pelenų barstyti negalima.

Numatė vietą kapinėse

Pagal šalies įstatymus, kremuoti žmogaus palaikai urnoje gali būti laikinai saugomi namuose ar kitose saugojimui tinkamose vietose.

Be to, kapinėse turėtų būti vieta, skirta išbarstyti mirusiųjų pelenus, bet Klaipėdos kapinės įrengtos tuo metu, kai tokių laidojimo tradicijų dar nebuvo, ir tokio ploto čia lig šiol nėra.

"Pagal teisės aktus neįvardyta, kaip turi atrodyti pelenų barstymo laukas. Tai turėtų būti atskira vieta, bet mes jos neturime, o žmonės ir neprašė tokios paslaugos", – tvirtino Klaipėdos savivaldybės Kapinių priežiūros skyriaus vedėja Zina Stankienė.

Pasaulyje tokios pelenų barstymo vietos įrengtos nebūtinai kapinėse.

Pavyzdžiui, Suomijoje šalia Kotkos buvusio uosto dalyje yra specialiai įrengta pelenų išbarstymo į jūrą vieta.

Speciali pelenų išbarstymo vieta įrengta ir ant stataus La Kote uolos skardžio prie Montevideo uosto Argentinoje.

Kremuotus velionio pelenus barstyti galima ir Airijoje. Jei tai daroma privačioje erdvėje, jokio leidimo nereikia, jei ne privačioje teritorijoje, reikėtų gauti vietos valdžios pritarimą.

Laidojimo tradicijų kaita

Lietuvoje tinkamiausia vieta kremuotiems velionio palaikams – kolumbariumas. Jie yra abiejose uostamiesčio kapinėse.

Bendrovės "Aterna" vadovė Vitalija Rumbaitienė teigė, jog neretai pataria žmonėms, kad namie laikyti pelenų nereikėtų, nes ir Bažnyčia tokiam dalykui nepritaria.

"Yra du būdai – arba urną su pelenais laidoti į kapavietę, arba statyti į kolumbariumą, kuris ir yra tam skirtas. Jei urna saugoma kolumbariume, į ją galima bet kada pasižiūrėti, nes yra vaizdo kameros, galima užsakyti, kad tam tikromis progomis ten būtų padėta gėlių ir uždegta žvakelė. Žmogus net už tūkstančių kilometrų įsijungęs kompiuterį ir stebėdamas artimojo urną tuo metu gali pasimelsti, pamąstyti", – dienraščiui sakė V.Rumbaitienė.

Pasak pašnekovės, ilgainiui vis daugiau žmonių rinksis būtent kremavimą ir palaikų saugojimas kolumbariumuose taps priimtinesnė paslauga, nei kapavietėse, nes rūpesčių – mažiau. Tai daroma ir taupant žemę.

"Žvelgiant į kitas šalis, manau, Lietuvoje kremavimas ateityje bus vis populiaresnis. Kiek pastebime, bent jau Klaipėdoje mirusieji kremuojami dažniau, nei rajone. Ten žmonės į šias naujoves vis dar žiūri atsargiai", – dėstė V.Rumbaitienė.

Kai atsirado kolumbariumai, apskaičiuota, kad Klaipėdos kapinėse tradicinių kapaviečių Lėbartuose turėtų užtekti dar bent 10 metų. Joniškės kapinėse laidojama tik į šeimos kapus, naujos vietos ten neformuojamos. Lėbartuose yra palaidota 48,5 tūkst. mirusiųjų, Joniškės kapinėse – apie 20 tūkst. žmonių.

Išskirtiniai faktai

Dabartinės Lietuvos teritorijoje X a. įsigalėjęs palaikų deginimo paprotys gyvavo iki XIII a. 1249 m. sutartyje su Kryžiuočių ordinu lietuviai pasižadėjo nebedeginti lavonų, tačiau kai kuriose vietovėse net ir XIV a. mirusieji buvo deginami.

Lietuvoje mirusiųjų palaikų kremavimas buvo įteisintas 1932 m., Kauno medicinos universitete pradėjo veikti pirmasis ir vienintelis šalies krematoriumas.

1940 m. Kauno krematoriume buvo sudeginti VDU rektoriaus V.Čepinskio, aktoriaus ir režisieriaus K.Glinskio, teisininko P.Leono, profesoriaus P.Avižonio, kitų žinomų žmonių palaikai.

Pirmasis krematoriumas Europoje buvo pastatytas ir pradėjo veikti 1876 m. Milane (Italija). Šio krematoriumo konstrukcija buvo artima šiuolaikiniams krematoriumams. Dar po poros metų pradėjo veikti ir pirmieji krematoriumai Anglijoje bei Vokietijoje.

JAV pirmasis krematoriumas pradėjo veikti 1876 m. Vašingtone, Pensilvanijoje. Dabar Europoje ir JAV kremuojama 30–40 proc. visų palaikų.

Kremavimas ypač populiarus Skandinavijoje: pavyzdžiui, Norvegijos sostinėje Osle kremuojama apie 75 proc. mirusiųjų.