Graži rudaakė moteris, kurią Klaipėdoje pažįsta daugelis. Mūsų miestas nedidelis, o humanitarinių mokslų daktarė docentė Danutė Vaigauskaitė čia gyvena jau daugiau nei tris dešimtis metų. Gyvena audringai, kaip jūra, ant kurios krantų Klaipėda stovi.

Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos (LMTS) prezidentė, Pasaulinės mėgėjų teatro asociacijos (AITA/IATA) meno tarybos narė, Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto Režisūros katedros vedėja, scenos kalbos pedagogė... Čia dar turėčiau giliai atsikvėpusi pridurti – ir trijų vaikų mama. Prisėdote? Atrodo, tiek nuveikti viso gyvenimo neužtektų, o ji šį rugsėjį tik neaukštą penkiasdešimtmečio slenkstį perkopė. Ir tas skaičius, patikėkite, akyse neįrašytas. "Pirmiausia aš esu žmogus", – pareiškė ji šypsodamasi šelmiška studentiška šypsena. Matyt, jaunystė užkrečiama...

Vaikystės svajonės vingis

D.Vaigauskaitė gimė Kuršėnuose. Ten ir sužibo jos svajonė apie teatrą: "Daina, šokis, deklamavimas nuo pat mažens buvo pripildę mano būtį. Teatrinės išraiškos gyvenime buvo labai daug – ne tik šeima, bet ir lėlių teatriukas, skaitovų konkursai. Turbūt penktoje klasėje pradėjau mąstyti, kaip čia ta artiste tapus. Aktorystė buvo mano aiškus tikslas ir labai kryptingai į tai ėjau. Labai daug gilinausi į tą profesiją, labai daug skaičiau, ruošiausi."

Suvokusi, kad mergina iš provincijos taip tiesiai "į artistes" nepateks, Danutė pasirinko studijas Rokiškio kultūros mokykloje. "Bet tikslas buvo vienas – baigti ją labai gerai ir priartėti prie svajonės", – prisiminė ji. Deja, svajonei nebuvo lemta išsipildyti. "Tų metų niekada nepamiršiu. Nepamiršiu ir to meto mados – basučių su platformomis, kurios, galima sakyti, mano gyvenime suvaidino lemtingą vaidmenį", – paslaptingai tarstelėjo docentė. Tos lemtingos basutės buvo "electrick" spalvos, su didžiuliu kulnu bei platforma, jas Danutė apsiavė eidama laikyti stojamųjų egzaminų, kad, anot jos, atrodytų aukštesnė bei gražesnė. "O čia jau Dievulis viską taip sureguliavo, kad, eidama į sceną, nepratusi prie platformų, užkliuvau, nugriuvau – ir tai susprogdino mano svaičiojimus apie artistes, – šiandien tik juokiasi iš anuometės tragedijos ji. – Jei būčiau buvusi artistiškos prigimties, būčiau apžaidusi, apvaidinusi tą griuvimą, bet aš pasimečiau, išsitiesiau kaip karvė visos komisijos akivaizdoje. Dabar, kai pati tiek metų sėdžiu priėmimo komisijose, žinau – žiūrėčiau, kaip tokioje situacijoje vaikas išsisuks. O aš neišsisukau... Tada atvažiavau į Klaipėdą. Dėl to esu labai laiminga ir nė akimirkos nesigailėjau, kad viskas gyvenime taip susiklostė."

Nuo studentės iki vedėjos

Dabar suskaičiuoja jau 16 vadovavimo Režisūros katedrai metų. Nuo 1992-ųjų. O 1981-aisiais D.Vaigauskaitė buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Liaudies teatro režisūros katedros trečios laidos absolventė. "Mano dėstytojai – Zenonas Buožis, Algirdas Radvilavičius – padėjo rimto, profesionalaus požiūrio į mėgėjiškąjį teatrą pagrindus. Puikūs specialistai jaunam, svaičiojusiam apie aktorystę žmogiukui paaiškino, kaip svarbu profesionaliai dirbti tiek profesiniame, tiek mėgėjiškame teatre", – nepamiršo ji. D.Vaigauskaitės diplome įrašyta, kad ji – kultūros – švietimo darbuotoja su saviveiklinio teatro kolektyvo režisieriaus kvalifikacija. Nuo 1992 m., jai tapus katedros vedėja, KU Menų fakulteto Režisūros katedros absolventai gauna režisieriaus diplomą. "Rengiame profesionalius režisierius, – paaiškino D.Vaigauskaitė. – Jie gali dirbti ir su mėgėjais, ir su profesionalais, iš to valgo duoną".
Tiesiog smalsu, negi šiandien, įgijus kūrybinę specialybę, galima iš to duoną valgyti? "Katedroje padiskutuojame, kiek ta specialybė, profesija tinka dabartiniam laikmečiui, kam jos reikia, – neslėpė pašnekovė, – nes kultūra, deja, valstybei – podukra, jai niekada nepakanka lėšų. Galima būtų nuspręsti – nieko nebedarykime, bet, nepatikėsite, – režisieriaus specialybės poreikis auga. Šiemet priėmėme 19 žmonių, o norinčiųjų buvo net 60. Mūsų studentai gauna klasikinės režisūros pagrindus, išmoksta renginio dramaturgijos. Studijų programa taip sudėliota, kad baigęs mokslus žmogus gali šiandieninėje dirvoje užsidirbti duoną." Anot D.Vaigauskaitės, katedros absolventai organizuoja renginius, kuria teatro studijas, dirba mokyklose, patys vaidina. Jie pritampa televizijoje, radijuje, spaudoje, atranda save daugelyje sričių.

Tarptautinis režisierių kursas

2001 m. Klaipėda apstulbo: KU Menų fakultete, Režisūros katedroje, – užsieniečių kursas. Taip mėgstame save sumenkinti ir nuvertinti, o čia staiga – platus pasaulis važiuoja į kuklų uostamiesčio universitetą žinių pasisemti? "Lietuvos mėgėjų teatras ne juokais stebina pasaulį, – tvirtino D.Vaigauskaitė. – Kaip pradėjo, atkūrus nepriklausomybę, taip nesiliauja iki šiol. 1997 m., tapusi Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos prezidente, pasivažinėjau po svečias šalis, pamačiau, kad mes kitus teatro mėgėjus lenkiame visa galva, pirmiausia – aukšta proceso ir rezultato kokybe. Šovė mintis, – o kodėl nepasiūlius savo paslaugų pasauliui?"

Taigi 2000 m. D.Vaigauskaitė pakvietė į Klaipėdą Šiaurės Europos mėgėjų teatrų aljansą (NEATA), kuriam priklauso Danija, Norvegija, Islandija, Švedija, Suomija, Farerų salos, Estija, Latvija bei Lietuva, ir parodė, ką gali KU Menų fakulteto Režisūros katedra. "Jie buvo sužavėti, net, sakyčiau, priblokšti", – prisiminė docentė. Paaiškėjo, kad Vakarų pasaulyje mokyklų, ruošiančių režisierius ir mėgėjiškam teatrui, nėra. Todėl NEATA atstovai panoro atsiųsti į Lietuvą mokytis savo žmones. Studentai iš viso pasaulio suvažiuoja į Klaipėdą, mokosi metus, gauna dviejų semestrų universitetinio išsilavinimo pažymėjimą, liudijantį, kad jie surinko 60 europinio išsilavinimo kreditų. Tai rimtos režisūros, vaidybos, scenos kalbos pamokos. Šiandien išleistos jau penkios užsienio studentų laidos. "Tai 29 žmonės iš pačių įvairiausių šalių, – patikslino D.Vaigauskaitė, kuri yra ir Tarptautinio vienų metų Režisūros kurso direktorė. – Tai Norvegija, Švedija, Suomija, Danija, Farerų salos, Latvija, Estija, Kanada, Slovėnija, Zimbabvė, Uganda... Absolventai vėl atvažiuoja, aplanko, daugelis tęsia studijas, džiaugiasi, kad mokslai jiems buvo labai naudingi."

Tradicija gyva ir klesti

Viso pokalbio metu D.Vaigauskaitė akcentavo beprasmį takoskyros tarp profesionaliojo ir mėgėjiškojo teatro gilinimą. Tai, kuo žavisi pasaulis, – daugiametė patirtis (seniausiems Lietuvių mėgėjų teatrams daugiau nei penkios dešimtys metų), režisierių ir artistų talentas – Lietuvoje kažkodėl nuvertinama ir priskiriama menkavertei saviveiklai. "Juk skirtumas viso labo toks, kad profesionalai iš teatrinės veiklos duoną valgo, o mėgėjai – širdžiai atgaivą gauna, – ne be nuoskaudos kalbėjo režisierė. – Liūdniausia, kad ši nuostata atsispindi ir skirstant finansus, ir visoje kultūros politikoje. Galima perfrazuoti sparnuotą frazę apie skęstančiųjų gelbėjimą: mėgėjų veikla – jų pačių reikalas."

D.Vaigauskaitė teigė, kad kaip tik dabar Lietuvos mėgėjų teatras išgyvena pakilimą: "Įvairios politinės, kultūrinės permainos palietė ir mėgėjiškąjį teatrą. Mėgėjų menas, veikla, Lietuvai tapus nepriklausoma, išgyveno savotišką "stop kadrą". Sustojo žmonės ir mąstė, ar jiems apskritai papildomos kultūrinės veiklos reikia. Tai vyko maždaug 1992–1995 metais". D. Vaigauskaitė šį stabtelėjimą istorijos vingyje vadina išsigryninimo, susivokimo periodu – atsisijojo atsitiktiniai žmonės. Paskutiniais praėjusio amžiaus metais prasidėjo naujas judėjimas. Į teatrinę veiklą žmonės pasinėrė ne skatinami, ne dėl "paukščiuko", o todėl, kad teatro reikia jų sielai, jų minčiai. Anot docentės, paskutiniais duomenimis, Lietuvoje yra 920 mėgėjiškų teatrų ir maždaug tūkstantis – mokyklinių teatrų. "Lietuvėlėje, kuri baigia tik antrą nepriklausomo gyvenimo dešimtmetį, tai labai prasmingi skaičiai, liudijantys, kad yra žmonių, kurie nori teatrine veikla įprasminti savo gyvenimą, – džiaugėsi pašnekovė. – Tai reiškia, kad yra labai daug lietuvių, norinčių kultūringai leisti laisvalaikį, o ne knapsoti prie televizoriaus ar užsimiršti prie stikliuko."

Su žmogumi angelo akimis

"Mano vyras yra labai tolimos teatrui profesijos žmogus – fizikas, lazerių specialistas, – paklausta apie šeimą, D.Vaigauskaitė nušvito plačia šypsena. – Jis gruzinas ir, kaip visi gruzinai, labai poetiškos sielos žmogus. Mes susitikome Maskvoje, kur abu rašėme disertacijas. Aš – apie mėgėjų teatrą, jis – apie savo lazerius. Visai netikėtai susidūrėme bendrabutyje... Lifte. Saulėtą gražią dieną lifte sutikau savo žmogų angelo akimis" – Danutė svajingai šypsojosi, o aš tyliai galvojau, kad dabar ir jos akys – kaip angelo.

Davidas Razmadze – trijų Danutės vaikų (dvidešimt trejų Agnės, septyniolikmečio Dovydo ir septynmečio Dominyko) tėvas, ramstis, džiaugsmas ir pagalba energingai moteriai, didžiąją gyvenimo dalį aukojančiai teatro misijai. "Nuo jo dvelkia ypatinga energija, ypatinga dvasia, ypatinga kultūra, – moteris negailėjo gražių žodžių sutuoktiniui. – Radau jame tvirtą ramstį, tvirtą pagrindą, didelis džiaugsmas gyventi šalia tokio žmogaus. Jis suteikia man galimybę būti tuo, kuo esu."

Davidas, kurį Danutė meiliai vadina Dato, Lietuvoje gyvena nuo 1991 m., yra Lietuvos Respublikos pilietis, dirba Klaipėdos universitete. Likęs Maskvoje daug žadantis specialistas būtų pasiekęs karjeros aukštumų. Karjera buvo paaukota šeimai. "Taip jau surėdė Dievulis, kuris, net neabejoju, iš aukštybių reguliuoja visus procesus, – kad po lemtingo susitikimo lifte mes likome kartu, turime tris vaikus, ir džiaugsmo mudviems netrūksta. Davidas palaiko visas mano idėjas, neprieštarauja mano dažnoms kelionėms, gamina valgį, vaikus prižiūri, o aš... atlieku savo misiją," – pasakojo Danutė. Šiemet jiedu švęs santuokos dvidešimtmetį.

D.Razmadze niekada nepriekaištauja žmonai dėl prarastų karjeros galimybių. "Jis sako, kad yra be galo laimingas, nes turi šeimą, tris vaikus, nuostabią žmoną, – juokėsi ji. – Aš gi niekada nesiveržiau į jokius postus, neplanavau būti nei katedros vedėja, nei kokia nors prezidente. Galvojau – dirbsiu savo mylimą darbą, parašysiu disertaciją, analizuosiu teatro procesus... Bet viskas taip susisuko... Kai aplink tik ir girdžiu visus kalbant apie šeimos problemas, net nejauku sakyti, kad mes jų neturime."

Ir čia pat prisimena: kartais jiedu su Dato ginčijasi dėl vaikų auklėjimo. "Jis vaikams labai atlaidus, o aš – reikli ir griežta. Esu kategoriška, iš kitų reikalauju tiek pat, kiek iš savęs. O Dato vaikus nešioja ant rankų iki aštuoniolikos metų. Jo tokia samprata – vaikams reikia atiduoti visą meilę, nes meilė – gyvenimo rūmo pamatas. Labai tuo abejodavau, kol neužaugo Agnė. Dabar, kai ji jau suaugusi, matau, kad meilė sugrįžta šimteriopai. Dukra dar jauna, o mes – šeima, tėvai, broliai – tiek meilės iš jos sulaukiame, meilės tiek daug, kad... Nebeabejoju – meilės jūra yra svarbiausia gyvenime. Gal tai skamba kiek literatūriškai, bet mano gyvenime – tai tiesa."

Kaip išgelbėti ir išsigelbėti

D.Vaigauskaitės jubiliejus praėjo ramiai, be didelio triukšmo, be nuotraukų žurnale "Žmonės". Ji ramiai reaguoja į atkakliu darbu užtarnautą garbę, net į valstybinį apdovanojimą – 2006 m. gautą medalį "Už nuopelnus Lietuvai".

"Aš esu tik sraigtelis mechanizme, kuris sukasi ir sukdamasis suka kitus. Man sukantis dešimtys Lietuvos teatrų kasmet išvažiuoja į pasaulinius festivalius. Bet tai joks nuopelnas, tiesiog aš esu toje vietoje. Jei nebūtų manęs, būtų kažkas kitas, ir viskas vis tiek judėtų.

Manau, labai svarbu, kad šiandien, kai visiems taip sunku gyventi, kiekvienas iš mūsų rastų savo šiaudą. Pats tvirčiausias šiaudas – meilė. Atsibuskime rytą ne nuo minties "o, rupūže, dabar aš tau parodysiu", o nuo šviesių jausmų. Gražiai bendraukime vienas su kitu. Svarbu ne tai, ką gauni, svarbu tai, ką duodi, – įsitikinusi D.Vaigauskaitė. – Būtina išsaugoti meilės jausmą ir tikėjimą. Jei ne Dievu, tai gražia, šviesia jėga, kuri tikrai yra. Meilė ir tikėjimas – išsigelbėjimas, šiaudas skęstančiajam – kad nesipyktume, nesusiskaldytume. Bent keliems žmonėms aplink mus tikrai galime padaryti gyvenimą gražesnį. Gal tada išgelbėsime Lietuvą. Ir patys save."

Danutė Vaigauskaitė

Gimė 1958 m. rugsėjo 5 d. Kuršėnuose, Šiaulių rajone.

1981 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus.

Nuo 1992 m. – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros vedėja.

Nuo 1994 m. – Klaipėdos universiteto docentė.

Nuo 1991 m. – Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos prezidentė.

Nuo 2001 m. – Tarptautinio vienerių metų Režisūros kurso direktorė.

2003 m. – Šiaurės Europos mėgėjų teatrų aljanso (NEATA) prezidentė.

2006 m. – apdovanota ordino "Už nuopelnus Lietuvai" medaliu.

2008 m. – Pasaulinės mėgėjų teatrų asociacijos (AITA/IATA) meno tarybos narė.