Hermanas Melville`is „Mobis Dikas, arba Banginis“

„Mobis Dikas“ yra klasikų klasika, XIX a. vidurio tekstas, apie kurį turbūt visi yra girdėję, bet, įtariu, kad ne tiek daug kas ir skaitę. Klasikiniais tituluojami veikalai dažnai meta mums iššūkį – viena vertus, skaityti apie banginiavimo laivą nuolat akcentuojamų gamtosaugos problemų fone iš pirmo žvilgsnio gal ir neatrodo labai aktualu, kita vertus, gėda pripažinti, kad vienos ar kitos visuotinai liaupsinamos ir į „aukso fondą“ patekusios knygos nesame skaitę. Užsienyje netgi vykdomos apklausos, kokios knygos neskaitę žmonės dažniausiai meluoja perskaitę. „Mobis Dikas“ pirmųjų pozicijų neužima (gal todėl, kad yra įtrauktas į JAV mokyklų programas ir tokiu būdu sugrūdamas labai jauniems žmonėms), bet klausimas dėl šio veikalo perskaitymo kokybės išlieka.

Be to, garsiausias H. Melville`io romanas iš tiesų labai ilgas: naujasis „Baltų lankų“ leidimas, kartojantis jau anksčiau pasirodžiusį puikų Irenos Balčiūnienės vertimą (tiesa, parašytas naujas įvadas ir vertimas suredaguotas), užima daugiau negu 600 puslapių. Neseniai vienas interneto komentatorius man parašė: „Per daug žodžių, Elžbieta. Šiais laikais niekas tiek neskaito.“ Ir tai buvo jo įžvalga apie neilgą internete pasirodžiusį straipsnį. Ką jau kalbėti apie ilgą ir sudėtingą XIX a. romaną: šiais visuotinio clickinimo ir scrollinimo laikais žmonės susikaupti ties ilgesniu tekstu sunkiai begali.

Galbūt banalu būtų virkauti ir dejuoti, kaip smarkiai viską pakeitė technologijų srautai, o skundai dėl šiuolaikinių skaitytojų „banalumo“, „lėkštumo“ ar pan. skamba neįtikinamai ir nepagrįstai. Tik viena akivaizdu – kažkas skaitymo įpročiuose pasikeitė iš esmės, ir XIX a. klasika, savo laiku buvusi labai populiari, dabar lieka tik nedideliam pasiryžėlių ratui. Man to ne tik romantiškai gaila, nes vaikystėje skaičiau knygas, o ne žiūrėjau filmus, bet ir truputį liūdna, nes tokios knygos, kaip „Mobis Dikas“, yra labai komplikuotos struktūros, daugiaplanės, savotiškos, kaip teigia žymus rašytojas Italo Calvino, nuolat pasakančios kažką naujo, nepriklausomai nuo to, kiek kartų jau yra perskaitytos ir išanalizuotos. Dėl to ir šis mano kalbėjimas toks – iš toli, iš šono, patį tekstą vos užkabinantis: apžvalgos formatas nenumato galimybių ką nors išsamaus ir išskirtinio pasakyti apie klasikinį turbūt kiekvieno rimtesnio amerikiečių kritiko apčiupinėtą tekstą, o kartoti banalybių nesinori.

„Mobis Dikas, arba Banginis“ – vienas tų genialių meno kūrinių, kurie kelia daugiau klausimų negu pateikia atsakymų. Čia kalbama apie žmogaus gyvenimo įtampas tarp laisvos valios ir lemties, tarp natūros ir kultūros, tarp tikėjimo ir abejojimo, tarp baigtinumo ir neapibrėžties. Ambivalentiškumas visąlaik palaikomas ir romane neišsprendžiamas, todėl knyga tampa dar sudėtingesnė. Kai kurie kritikai „Mobį Diką“ interpretuoja kaip amerikietiškos tapatybės paieškas ir analizę, kiti – beprotybės istoriją, dar kiti bando skaityti kaip komentarą apie vergovinius santykius. Keli sluoksniai veriasi ir gilinantis į žanro ar, kaip kartais įprasta sakyti, „formos“ problemą: romane esama skyrių, parašytų dramine forma, be to, komplikuojama pasakotojo figūra.

Pirmas pasakojimo sakinys „Call me Ishmael“, pažodžiui reiškiantis „Vadinkite mane Izmaeliu“, o išverstas „Aš vardu Izmaelis“, yra vienas žymiausių pirmųjų sakinių literatūros istorijoje. Jis atveria biblinių nuorodų plotmę, besiblaškančio atstumto klajūno temą, be to, išskiria pasakotoją – prabylantį Izmaelį. Vėliau pasakojimas pirmuoju asmeniu nyksta ir randasi kalbėjimas iš visažinio pasakotojo pozicijos, o dramine forma parašytuose skyriuose šios figūros bandoma apskritai išvengti, stebėtojo poziciją užleidžiant kuriam nors iš šalutinių veikėjų, pavyzdžiui, antrajam kapitono padėjėjui Stabui. Ir taip galima būtų tęsti be galo apie kiekvieną knygos aspektą.

Kadangi jau ir taip išsiplėčiau nieko konkretaus nepasakydama – visai kaip Izmaelis, kuris bandė aprašyti banginį ir galiausiai prisipažino, kad ši užduotis neįveikiama dėl paties grandiozinio objekto dydžio ir sudėtingumo – drįstu rekomenduoti šią knygą kiekvienam, kas mūsų skubos amžiuje dar turi laiko storiems tragikomiškiems sudėtingiems XIX a. romanams. Nesiūlau pernelyg gilintis į antrinius tekstus – interpretacijas, netgi Melville`io biografiją (tiesa, ji beveik tokia pat įdomi, kaip jo kūriniai) – o čiupti knygą ir pasižiūrėti, ką ji kalba mums, XXI a. žmonėms. Nes tik gyvai perskaityta klasika dar yra klasiška.

Davidas Herbertas Lawrence`as „Ledi Čaterli meilužis“

Storokas (tiesa, „Mobiui Dikui“ pora šimtų puslapių nusileidžiantis) romanas, taip pat dažnai vadinamas anglišku, kiek „Mobis Dikas“ amerikietišku. D. H. Lawrence`o knyga buvo paduota į teismą už vulgarumą: sekso scenų joje iš tiesų daug, o skaitant originalo kalba į akis krinta vertime gudriai apkaišyti grubūs vulgarizmai, kuriuos nūdienos paaugliai mielai vartoja kaip keiksmažodžius. Tačiau tai neturėtų įdėmaus skaitytojo apgauti: čia nėra pornografija, „Ledi Čaterli meilužis“ kalba apie kur kas visuotinesnius ir svarbesnius dalykus.

Visų pirma, tai yra griežtai antikarinis romanas. Po Pirmojo pasaulinio karo lordas Čaterlis – prieš karą buvęs jaunas ir sveikata trykštantis seras Klifordas – grįžta sumaitotas: jis nebevaldo abiejų kojų ir negali pakilti iš invalido vežimėlio. Jo žmona, jaunutė vos dvidešimt kelerių sulaukusi Konstancija, prižiūri luošą vyrą ir nyksta liūdname atkampiame Anglijos dvare. Dvaro žemėse tebeveikia merdėjančios anglių šachtos; darbininkai niekina turtinguosius, o pastarieji niekina juos; technologijos po truputį išstumia rankų darbą ir moralines vertybes; seksualinė laisvė veržiasi į tradicijų sukaustytą visuomenę; moterų teisės aktualizuojamos vis dar vyriškoje visuomenėje. Senoji Anglija užleidžia vietą naujajai.

Karas romane rodomas kaip nušlavęs ne tik neįsivaizduojamai daug žmonių gyvybių, bet ir autentiškus dvasinius potyrius: naujoji karta gyvena tarsi vakuume, ji nebegali tikėti nekintamomis vertybėmis, tradicine išmintimi, o naujų dar nespėjo susiformuoti. Klifordo fizinis neįgalumas yra visos epochos neįgalumo simbolis: žmonės nebegali užmegzti visaverčių santykių, nes, kaip nekart akcentuojama, vyrai mažiau patinka moterims, o moterys – vyrams. Nebėra pasitikėjimo, kad dar įmanoma sukurti patvarius santykius. Ir dėl visos šios dvasinės bei fizinės tuštumos kaltas karas, sukrėtęs žmones taip, kad jie niekada nebegali būti tokie patys.

Be to, kaip jau akivaizdu, „Ledi Čaterli meilužis“ pasakoja apie poreikį ką nors kūniškai turėti šalia savęs. Labiausiai šokiruojantis dalykas romane, kuris šiaip jau mūsų dienų standartais (pakanka prisiminti „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ar panašiai) atrodo kone puritoniškas, yra tai, kad seksas eina anksčiau už meilę ir jis iškeliamas kaip vienintelis būdas pasiekti gyvenimo pilnatvę. Tiesą sakant, tekste labai kritiškai žvelgiama į intelektualus: jų abstraktūs samprotavimai nurašomi kaip tušti, snobiški arba tiesiog beprasmiai. Vien intelektualumo, dvasingumo, pripratimo ar susigyvenimo meilei akivaizdžiai nepakanka. Todėl seksas tampa tiltu, kuris du atskirus žmones – du mikrokosmus, vienišus sudėtingame ir šaltame pasaulyje – bent trumpam sujungia į vieną tvarinį. Ir tik vėliau ateina sielų bendrystė: ne dėl to, kad ji prastesnė ar antrinė, o todėl, kad kaip tik sudėtingesnė – pirma partneris išbandomas kūnu, o vėliau ir dvasia.

Tad kodėl šį puikų Nijolės Reginos Chijėnienės vertimą šiais metais perleido Rašytojų sąjungos leidykla? Kuo kitados pornografija kaltintas ir tik žymių rašytojų pastangomis išteisintas romanas gali būti aktualus šiandien? Manau, labai daug kuo. Jeigu jau D. H. Lawrence`as galėjo mąstyti apie bekūnį vakuuminį žmonių plūduriavimą pokarinėje erdvėje, jis turbūt paklaiktų sužinojęs, kiek daug galios suteikiame „Facebookui“ ir kitiems socialiniams tinklams, kiek laiko praleidžiame sukišę nosis į ekranus, koks iš tiesų efemeriškai virtualus tapo mūsų buvimas. Be to, „Ledi Čaterli meilužyje“ kalbama apie pokyčius ir mikrolygmeniu – šeimoje ar net vieno žmogaus psichikos – ir makrolygmeniu, tai yra, kaip dideli procesai veikia įvairių bendruomenių nuotaikas. Taigi šis romanas labiau mums ir apie mus, negu galime įsivaizduoti jo neskaitę.

Terry Pratchettas, Neilas Gaimanas „Gera lemiantys ženklai“

Ši knyga pati „nerimčiausia“ – ir juokingiausia, ir klasikinė tik savo žanro – fantastikos – ribose, ir kritikų per daug nenudrožta (juk fantastika dažnai suvokiama kaip „nerimtas reikalas“), bet noriai skaitoma. 2003-aisiais BBC parengė apklausą „The Big Read“ (liet. „Didysis skaitalas“) ir paaiškėjo, kad šiame skaitomiausių D. Britanijos knygų sąraše „Gera lemiantys ženklai“ puikuojasi nežemoje 68-oje vietoje – aukštesnėje negu „Musių valdovas“, „Ulisas“, „Kelyje“ ir t. t.. Žinoma, čia atsiveria daug erdvės samprotauti apie masinį skonį ir komerciją, bet pasakysiu tik tiek: mums dar tik atrandamas T. Pratchettas D. Britanijoje buvo ir po mirties liko labai ryški figūra, vienas svarbiausių ir mėgstamiausių rašytojų. Lietuvių skaitytojai jau turėjo progos susipažinti su „Mažaisiais dievais“, „Skrybėle, pilna dangaus“ ir trilogija apie Džonį ir bombą.

„Gera lemiančių ženklų“ sukūrimo istorija įdomi: N. Gaimanas, daugiau iliustratorius, o ne rašytojas, jau garsiam T. Pratchettui atsiuntė savo idėją ir bandymus rašyti ir pasiteiravo jo nuomonės. Taip prasidėjo ne tik kūrybinis bendradarbiavimas, bet ir tikra draugystė. Abu autoriai teigia, kad rašė „Gera lemiančius ženklus“ tik todėl, kad jiems buvo smagu, ir nesiekė jokios komercinės naudos, kurios, žinoma, sulaukė. Jie kasdien susitikdavo arba kelias valandas kalbėdavo telefonu, skaitydavo ir komentuodavo vienas kito parašytas atkarpas. T. Pratchettas, patyręs rašytojas, ėmėsi iniciatyvos darbo pabaigoje, kai atskirus gabalus reikėjo struktūruoti ir sulipinti į vieną teksto kūną. Vėliau knyga buvo įgarsinta BBC radijo teatre, o dabar ją ketinama ekranizuoti.

„Gera lemiantys ženklai“ yra juokinga knyga apie Apokalipsę. Čia yra visi šablonai, kurių reikia, kad juoktis galima būtų ne tik iš siužeto ar personažų, bet ir tų klišių „klišiškumo“, jei taip galima sakyti: satanistės vienuolės, kvėštelėjusi pranašė, „Bentliu“ važinėjantis demonas, bukinistų krautuvėlę turintis angelas, sukeisti kūdikiai ir, žinoma, pats Antikristas su savo pragaro šunimi, kuris mėgsta vaikytis katinus ir noriai voliojasi žolėje. Visada maniau, kad T. Pratchetto humoras kone universalus, bet, paskolinusi šią knygą porai draugų, supratau, kad ne. Tad gal neverta skaityti tiems, kurie nemėgsta parodijų ir kuriems nejuokingos klišės. Be to, erzinti gali struktūriškai tarsi pritempta bei jau net ir šiai knygai pernelyg šabloniška pabaiga.

Be viso juokingumo, kuris, beje, lietuviškai perteiktas taip gerai, kaip įmanoma perteikti kone neišverčiamą šnekamosios kalbos ir humoro pilną tekstą, romanas turi ir rimtąją pusę. Ji nėra kažkuo itin originali, bet dažnai pamirštama: kiekvienas yra iš dalies savo aplinkos produktas ir kiekvienas savo prigimtį gludina būdamas su kitais. Ir demonas Šliaužas, kuris turėtų būti absoliučiai blogas, ir angelas Azirapolas, kuris turėtų būti absoliučiai geras, gyvendami tarp žmonių praranda būtent absoliutumą – abu tampa šiek tiek geri ir šiek tiek blogi, abu turi silpnybių ir... aistringai mėgsta žmoniją.

Apokalipsė romane vaizduojama kaip didžiųjų galių – Dangaus ir Pragaro – žaidimas: nei vienai iš kovojančių pusių Žemės gyventojai iš tiesų nerūpi, jos tiesiog nori kartą ir visiems laikams išsiaiškinti, kas gi laimės – Gėris ar Blogis. Ir paradoksaliai abi elgiasi vienodai savanaudiškai. Antikristas, užaugęs Žemėje, paprastoje mažo Anglijos miestelio šeimoje, yra tiesiog pašėlęs berniūkštis, ir jo aplinkoje įgytas žmogiškumas pabaigoje nugali prigimtinį demoniškumą. Būtent šis šviesus ir optimistiškas žvilgsnis – kad visi turime silpnybių, bet tikrasis blogis tėra savanaudiškumas, ir kol tokie nesame, kol atsižvelgiame į kitus, tol pasaulis gali egzistuoti – labai gerai nuteikia. Ko gero, paprastai ir atsipalaidavus skaitomi „Gera lemiantys ženklai“ subalansuoti vyresniems paaugliams, bet juos laisvalaikiu drąsiai gali imti ir skaityti beveik kiekvienas.