Kihnu vyrai nuo seno mėnesių mėnesius praleisdavo žvejodami, medžiodami ruonius arba dirbdami žemyne, rašo „eVnExpress“. Moterys likdavo saloje ir rūpindavosi bendruomene. Dailioji lytis saloje nudirbdavo visus darbus: pradedant buities ir ūkio darbais, baigiant vaikų auklėjimu ir bažnytinių pamaldų vedimu. Tai tęsėsi kartų kartas, todėl žiniasklaidos moterų sala praminta vieta įgijo matriarchato įvaizdį.
Dauguma salos vyrų ilgam išvyksta ir šiandien – dirba laivuose arba Šiaurės šalyse, kad galėtų išlaikyti šeimas. Moterys ir toliau prižiūri ūkius, švyturį, vairuoja traktorius, atlieka ritualus ir perduoda tradicijas.
Tautiniai kostiumai Kihnu dėvimi kasdien, o ne tik per vestuves ar šventes. Ryškiausias jų simbolis – raudoni vilnoniai sijonai. Sovietmečiu buvo uždrausta ne tik kalbėti išskirtiniu salos dialektu, bet ir dėvėti tradicinius sijonus. Tai kiek paradoksalu žinant, kad netgi estų gestų kalboje Kihnu sala vaizduojama pirštais imituojant vertikalias juosteles – būtent tokias, kokios puošia garsiuosius sijonus.
Vietos bendruomenė nori pritraukti tuos turistus, kurie iš tiesų vertina salos kultūrą, o ne ieško greitų įspūdžių.
Savo tradicijomis besididžiuojantys vietiniai daro viską, kad išsaugotų salos unikalumą, tačiau, senstant gyventojams ir jaunimui išvykstant į žemyninę Estijos dalį, kultūrinis paveldas silpsta.
Siekdami išsaugoti savo tapatybę, Kihnu gyventojai stengiasi bent jau kontroliuoti masinį turizmą. Vietos bendruomenė nori pritraukti tuos turistus, kurie iš tiesų vertina salos kultūrą, o ne ieško greitų įspūdžių. Todėl svarstoma riboti kemperių srautą ir skatinti lėtesnį, sąmoningesnį keliavimą – pėsčiomis, dviračiu ar apsistojant vietos svečių namuose.
Naujausi komentarai