Su rašytoja – apie žuvį, nuodus, netikras seseris, Lietuvą ir vėluojantį autobusą

Uostamiesčio „Kultūrpolyje“ svečiuosis poetė, rašytoja ir fotografė, pasirinkusi Mari Poisson slapyvardį. (...) Viešnia susitiks su klaipėdiečiais – paskaitys kūrybos, papasakos apie savo gyvenimą Londone, atsakys į klausimus...“ – skelbė afiša. M.Poisson – baugus ir nepažįstamas vardas. Marija Lukoševičiūtė-Jurgelevičienė – devintojo dešimtmečio nostalgija. Jos keistus, mažas noveles primenančius eilėraščius persirašinėdavome į sąsiuvinius ir skaitydavome vakarais prie taurės vyno. M.Lukoševičiūtė-Jurgelevičienė – M.Poisson šešiasdešimtojo gimtadienio išvakarėse trumpam užsuko į Klaipėdą.

Gyvenimo kryptis – aukštyn

„Netrukus važiuosiu į Lietuvą. Tiksliau, pirmadienio rytą, 15 rugsėjo. Ta proga labai daug galvoju apie savo santykius su Lietuva. Kokie tie mudviejų santykiai? Keisti, turiu pasakyti... Galėčiau, atrodo, galvoti, kad Lietuva yra ten, ten kažkur, pažvelgus atgal. Na, lyg mama... Nes mama yra tarsi tos pačios tiesės gale. Lyg koks nors nekintantis pradinis taškas... Bet su Lietuva yra kitaip. Man Lietuva yra ten, ten kažkur – pažvelgus žemyn. Lyg tolčiau nuo jos, kopdama į kalną.

Šiandien, grįždama iš „Foyles“ knygyno, kur važiavau vien tam, kad nuodugniai apžiūrėčiau knygas apie kūrybinį rašymą, pagalvojau, kaip gerai, kad to įsivaizduojamo kalno viršūnė dar labai toli... Kopti ir kopti... Tai labai svarbu suprasti. Nes jei kartais užsinoriu pažvelgti į savo ateitį, juk nežvelgiu pirmyn, kaip, rodos, priklausytų. Ne. Žvelgiu aukštyn. Į viršų... Visada žvelgiu aukštyn, į viršų, ir slapta truputėlį padžiūgauju užvertusi galvą - viršūnės dar netgi nematyti. Reiškia, gyvensiu ilgai. Net labai ilgai.“

Tai citata iš M.Poisson dienoraščio, kurį ji publikuoja internete. Stebuklingas tas virtualus pasaulis. Jis leidžia bėginėti laike ir sužinoti tai, ką pašnekovė galvojo prieš mums susitinkant, prieš grįždama į tėvynę.

Svarbiausia gyvenime – rašyti

Mums kalbantis, sužinojau, kad prieš kelis dešimtmečius populiarumo ir pripažinimo Lietuvoje sulaukusią rašytoją likimas gerokai lamdė: prarado mėgstamą darbą, vyras po sunkios avarijos atgulė į patalą, badas ir šaltis tikrąja to žodžio prasme žvelgė į akis – pagalbos teko ieškoti dosniame tetulės Anglijos glėbyje. Darbas fabrike kūrybingai moteriai nevirto pasaulio pabaiga. „Tai man paskui labai atsipirko, – kalbėjo Marija. – Jei turtingoje šalyje dirbi, moki mokesčius, paskui gauni visokias pašalpas ir pensiją... Taigi dabar galiu sau leisti nedirbti ir būti rašytoja. Todėl esu dėkinga tai valstybei“.

Į daugelį savo gyvenimo įvykių M.Poisson žvelgia fatalistiškai. Sako, nesiveržusi išleisti nė vienos knygos ir nieko neskubinusi – visada įvyks tai, kas įvykti privalo. Savo išvykimą iš Lietuvos ji taip pat nujautusi, nes jos giminei būdingas „migracijos genas“, tačiau specialiai neplanavusi. Kartais kalboje suskamba nuoskaudos gaidos: ir todėl, kad nespausdina, ir todėl, kad neskaito, ir todėl, kad bėdoje jokios pagalbos iš valstybės nesulaukė. Ten, tolimoje šalyje viskas kitaip. Todėl, nepaisydama brandaus amžiaus, Marija studijuoja koledže anglų ir lotynų kalbas, tikisi, kad tai – kelias į platesnius literatūrinius vandenis: „Lietuvoje svarbiausias taškas – įstoti į Rašytojų sąjungą. Paskui jau norisi žengti toliau, už Lietuvos ribų. Norisi, kad verstų, bet verčia ne visų kūrybą. Tačiau jeigu aš pati moku kalbą – galiu pati išversti savo tekstus. Ir jei galiu išversti gerai, tai galiu ir parduoti. O jei kas nors mano kūrybą pirks, tai reikš, kad kažkam ji patinka, kad kažkas domisi manimi kaip rašytoja. Galbūt. Yra toks kelias. Tas kelias eina per kalbą.“

Marijai labai patinka pjesė apie stotelėje stovinčius ir autobuso nesulaukiančius žmones. Visi jie pyksta, panikuoja – nors imk ir numirk čia pat vietoje. O vienas atsistoja – ir eina pėsčiomis. Gal ir nenueis tiek, kiek norėtų, bet eiti yra geriau, negu stovėti vietoje. „Galbūt ir aš nepasieksiu to, ko norėčiau, - sakė M.Poisson, - bet einu į priekį ir kažkur jau nuėjau. Ypač jei lyginsime su žmogumi, kuris susikrimtęs, kad literatūroje nieko nepasieks, nusižudė ar prasigėrė.“

Kurti dviese – smagiau

Į susitikimą su rašytoja nesusirinko minia. Tačiau ir tai saujelei susidomėjusiųjų, iš kurių retas žinojo, kas slypi po M.Poisson slapyvardžiu, Marija noriai pasakojo ir savo pačios, ir keistojo pseudonimo istoriją. Pristatė ir prieš kelis dešimtmečius spausdintą, Zigmo Gėlės premija apdovanotą poeziją, ir prieš kelerius metus pasirodžiusį novelių romaną, ir dar tik gimstantį dviejų autorių, kaip skelbė anonsas, – seserų Saros ir Mari Poisson – laiškų romaną.

„Iš tikrųjų mano sesuo nėra sesuo, – atsakymu į klausimą, kodėl bendraautore pasirinko seserį, pribloškė M.Poisson. – Aš apskritai neturiu sesers. Mes tik sakome, kad esame seserys – sukūrėme tam tikrą legendą., apie dvi seseris iš provincijos, kurių viena gyvena kaime, kita – nuolat keliauja. Tai ji Londone, tai Paryžiuje, tai išvažiuoja, tai pabėga su kuo nors. Žinoma, jos turi šeimą, bendrus draugus, pažįstamus, tačiau taip pat – ir individualius, labai skirtingus gyvenimus. Seserys rašo viena kitai laiškus. Gimus tokios knygos idėjai, mes su rašytoja Rasa Čergeliene sugalvojome pasivadinti viena pavarde. Slapyvardį Poisson aš jau buvau pasirinkusi, taigi pasidalinau juo su Rasa, ir ji virto mano seserimi Sara (tiesiog sukeitėme jos vardo skiemenis vietomis). Kodėl? Dėl tam tikros intrigos – išgalvoti sau kitokį gyvenimą, biografiją, kad ji nebūtų tokia gryna. Kurti dviese yra gerai, nes dirba dvi galvos. Viena kažką sufantazuoja, o kita – atsako, kaip į tikrą laišką. Ir kartais partnerė sukuria tokių dalykų, kurie tau pačiai net netoptelėtų.“

Vardas – kosmetikos kataloge

Anot M.Poisson, „pavardė rašytojui trukdo iš savo kiemo išeit į keistą, įdomų pasaulį“. Pajutusi naujo vardo poreikį, ieškojo jo visur: „Rinktis slapyvardį – kaip rašyti eilėraštį. Žodžių daug, bet atmeti visą jų virtinę ir pasirenki vieną, tikslų žodį. Taip ir aš pasirinkau Poisson. Jei būčiau radusi lietuvišką, būčiau jį pasirinkusi. Bet neradau.“

Tiesa, pradžioje buvo žodis poison, ir prancūzų, ir anglų kalbose reiškiantis – „nuodai“. Jo atsiradimo istorija, kaip pasakojo Marija, gana proziška: „Poison“ – prancūziškų kvepalų pavadinimas, kurį dukra atrado bevartydama parfumerijos katalogą, kol aš viriau pienišką sriubą“. Vardas pasirodė tinkamas. Tačiau po pirmosios publikacijos „Literatūroje ir mene“, pasirašytos naujuoju vardu, Marijai paskambino jos bičiulė, rašytoja Onė Baliukonytė ir patarė slapyvardyje įrašyti dar vieną „s“ – poisson. Vardo reikšmė pasikeitė – prancūzų kalba poisson reiškia – „žuvis“.

Pas mamą kaime ar Londone

Marijos Jurgelevičienės kalboje gana ryškiai skambėjo nuoskaudos gaidelės. Atvirai paklausta, ji patvirtino: „Ar Lietuva kuo nors prisideda prie to, kad būčiau lietuvių rašytoja? Taigi, kad ne. Save vadinu rašytoja ne todėl, kad esu lietuvių rašytoja, o todėl, kad jaučiu save esant tos profesijos žmogumi. Visada ėjau tuo keliu ir pasiekiau viską, ką Lietuvoje galima pasiekti – įstojau į Rašytojų sąjungą, išleidau knygų... Bet niekam manęs čia nereikia. Ir mano knygų nereikia. Kaip aš turėčiau jaustis?“

Šiandien internete M.Poisson turi savo puslapį. „Knygų išleisti negaliu, – sakė rašytoja, – tad skelbiu jas virtualioje erdvėje – kam įdomu, tas pasiskaito. Todėl man nesvarbu, kur gyvenu – pas mamą kaime ar Londone. Galiu skelbti savo kūrybą ir visi, kurie domisi gali ją skaityti. Juk honorarų man vis tiek niekas nemoka. Tai kam laikyti kūrinius stalčiuje? Paskelbusi tekstus internete jaučiuosi lyg knygą išleidusi.“

Nuo sunkaus fizinio darbo ir likimo išbandymų Marija sako nepalūžusi, nes yra rašytoja: „Nesijaučiu sena ar neįgali, kad tiesiog imčiau ir numirčiau badu. Galiu išmokti kalbą ir didelėje šalyje, didelėje kultūroje, kur daug skaitančių žmonių, rasti savo vietą. Nežinau, ar užteks tam jėgų, bet svajoti ir stengtis – kodėl gi ne? Galų gale man taip įdomiau gyventi. Londone daug rašytojų, daug knygynų, daug literatūrinių klubų, daug kūrybinio rašymo kursų. Jei mokėsiu tik lietuvių kalbą, gyvendama Londone aš nepasinaudosiu viskuo, ką man, rašytojai, gyvenimas ten siūlo. Norėčiau būti žinoma, todėl nenoriu tuščiai laukti autobuso – einu į priekį ir ieškau kelių.“

Ar Lietuva kuo nors prisideda prie to, kad būčiau lietuvių rašytoja? Taigi, kad ne. Save vadinu rašytoja ne todėl, kad esu lietuvių rašytoja, o todėl, kad jaučiu save esant tos profesijos žmogumi.

Mari Poisson

* Tikrasis vardas – Marija Lukoševičiūtė-Jurgelevičienė – poetė, rašytoja, fotografė.

* Gimė 1948 m. rugsėjo 22-ąją Šilalės rajone, Dirgėlų kaime.

* 1981 m. žurnale „Nemunas” publikuotas pirmasis eilėraštis „Paslaptis“.

* 1987 m. leidykla „Vaga” išleido pirmąją poezijos knygą „Dvišalis eismas“.

* 1988 m. už šią knygą, kaip geriausią metų debiutą, rašytojai įteikta Zigmo Gėlės premija.

* 1999 m. išleido antrąją poezijos knygą „Plėviasparnis“.

* Po šios knygos M.Jurgelevičienė įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą.

* Įkūrė humanitarinę studiją „Plėviasparniai”.

* Jos iniciatyva internete sukurtas tinklapis „Plėviasparniai”.

* 2004 m. pabaigoje M.Jurgelevičienė slapyvardžiu M.Poisson išleido trečiąją knygą – novelių romaną „Tikra mergaitė.100 marginalinių novelių“.

* Šiuo metu gyvena ir kuria Londone (Didžiojoje Britanijoje) ir naujausius kūrinius pasirašo slapyvardžiu M.Poisson.