Kardinalūs pokyčiai

Gatvėje prasilenkę su A. Sabaliauskiene ir atsigręžę atgal pajaustumėte ne tik kvepalų, bet ir moteriškumo šleifą, akis spiginantį tūkstančiais akmenukų.

„Turiu maždaug 30 sceninių kostiumų! Ant kiekvieno arba žvyneliai, arba kristalai“, – A. Sabaliauskienė neslėpė, kad ne tik spinta, bet ir jos kosmetinė gausi savo turiniu.

Tiesa, taip buvo ne visada. Dar prieš keliolika metų Aistė savo išvaizda neišsiskyrė iš kitų. Darbo specifika muitinėje ją buvo įspraudusi į statutinius rėmus – jokių papuošalų, ryškaus makiažo. Skurdus buvo ir drabužių asortimentas – balti marškiniai, kelnės ir prie eilutės derantys 35 dydžio juodi batai.

„Išlįsti iš uniformos labai norėdavosi, bet dirbdavau pamainomis. Į darbą važiuodavau su uniforma, iš darbo į treniruotę irgi su uniforma. Grįžusi namo šokdavau į sportinę aprangą“, – per petį permetusi vešlias garbanas A. Sabaliauskienė prasitarė, kad anuomet negalėjo pasigirti ir ilgais plaukais.

Kelias: anksčiau Aistė šoko kartu su Dovile, o šiandien ant scenos ji veda brandaus amžiaus moteris. Regimanto Zakšensko nuotr.

Tam, kad nekristų į akis ir būtų patogiau dirbti, Aistė juos negailestingai nurėžė, todėl ilgą laiką jos šukuosena buvo vadinamoji berniukiška.

„Šioje nuotraukoje plaukai jau ganėtinai ilgi. Pradėjau auginti, nes pradėjau šokti“, – pasakojimą tęsė moteris.

Judėjimas visą laiką buvo neatsiejama Aistės dalis. Ji lankė gimnastiką, kovos menus, šoko tautinius šokius. Svajojo įsilieti į  Kauno šokio teatrą „Aura“. Koją atrankoje pakišo špagatas, kurio neapšilus nepavyko tinkamai padaryti.

„Trejus metus lankiau pantomimos teatrą, o tada nuėjau į „Aurą“. Kai išgirdo, kad man devyniolika, Birutė Letukaitė numojo ranka, nes ten visos šešiolikinės buvo susirinkusios“, – sulaukusi neigiamo atsakymo A. Sabaliauskienė save atrado kitose veiklose.

Uniforma vietoj prijuostės

Baigusi vidurinę ji įstojo į Kauno technologijos universiteto Chemijos fakultetą, mokėsi maisto produktų technologijas. Tačiau atsiėmusi diplomą liemens virtuvine prijuoste neapsivijo. Netikėtas pasiūlymas ją nubloškė į Adutiškio kelio postą.

„Tuo metu buvo prasidėję šaudymai. Eiti į muitinę niekas nenorėjo, visi bijojo. Pradžia buvo sunki, daug važinėjimo, nesusipratimų, bet įsivažiavau“, – užimtumas darbe A. Sabaliauskienei netrukdė kurti asmeninio gyvenimo laimės.

Aistė su vyru susilaukė dviejų vaikų, o tada grįžo į darbą Kaune, krovinių postuose. Smulki, iš pirmo žvilgsnio trapi pareigūnė daug ko matė ir patyrė.

Protokolai, cigaretės, grasinimai. Ne vienas žadėjo su manimi susidoroti, o ypač tie, pas kuriuos rasdavome narkotinių medžiagų.

„Protokolai, cigaretės, grasinimai. Ne vienas žadėjo su manimi susidoroti, o ypač tie, pas kuriuos rasdavome narkotinių medžiagų“, – prisiminė A. Sabaliauskienė.

Paskutinius aštuonerius tarnybos metus moteris praleido Kauno oro uoste. Naktimis dirbo ir valgė, dienomis – bandė atgauti jėgas. Prasidėjo nugaros problemos.

„Pasidarė tiesiog nuobodu dirbti, – moteris pasakojo, kad vis dažniau ėmė dairytis į rytietiškus šokius. – Viskas prasidėjo nuo Turkijos. Patiko jų šokiai, šokėjų apranga. Be to, supratau, kad šokti yra sveika. Man, kenčiančiai skausmus dėl nugaros išvaržos, tai buvo labai aktualu.“

Kontrastai: Aistė tarnyboje ir Aistė dabar – tarsi du skirtingi žmonės. Regimanto Zakšensko nuotr.

Subūrė vyresnes moteris

Taip Aistės gyvenime atsirado rytietiški, pilvo, šokiai. Pradžioje ji lankė vakarinius užsiėmimus šokių mokykloje „Kairo žvaigždė“. Pajutusi didesnį judėjimo alkį, susirado mokytoją Dovilę Karpušenko ir tapo Dovilės rytietiškų šokių studijos nare. Aistės apsilankymai studijoje dažnėjo, jos įgūdžių bagažas nuolat pildėsi, beje, kaip ir trofėjų lentyna, todėl atėjus pensiniam amžiui – sulaukus 43-ejų, ji išsilaisvino iš uniformos ir tapo studijos savanore. Vedė treniruotes-apšilimus, vėliau gavo pradedančiųjų grupę. Pasaulį sukausčius pandemijai, sugalvojo „pilvateso“ užsiėmimus ir perkėlė juos į nuotolį, o prieš kelerius metus subūrė brandesnių moterų kolektyvą.

Šiandien Aistė turi dvi grupes. Viena jų suvienijo šokio entuziastes, kurios juda dėl savęs, kita – tas, kurioms scenos reikia kaip oro.

„Šios grupės šokėjų amžius – nuo 41 metų iki 60-ies ir daugiau, – paklausta, kiek jai pačiai metų, Aistė nusijuokė. – Mes jau babytės. Man – 57-eri.“

Supratau, kad prie moters išvaizdos prisidėjo ne tik geri genai, bet ir gyvenimo būdas, tiksliau – aistra tam, ką ji daro. Lėtai braukdama telefono ekraną, moteris ėmė rodyti nuotraukose sustabdytas akimirkas, suteikiančias visišką pinatvę. Antai, vienoje ji pajūryje sunėrusi kojas lotoso poza, kitoje – šokio judesyje, apsupta smalsuolių žvilgsnių, trečioje – lenkiasi publikai viename televizijos projektų.

„Štai čia mano anūkai“, – A. Sabaliauskienės žvilgsnis užstrigo ties trimis mielais veidais.

Šokėjos – auksarankės

„Dar šokdama pas Dovilę išmaišiau nemažai pasaulio, o dabar tai darome ir su konkursine grupe. Barselona, Madridas, Roma, perspektyvoje – Portugalija. Su vyresnėmis dalyvavome Rygoje ir labai gerai pasirodėme. Turime daug ambicijų“, – choreografės ir rytietiškų šokių mokytojos A. Sabaliauskienės akys žibėjo taip, kaip kristalai ant jos sceninių drabužių ir batelių.

Tiek vienus, tiek kitus jos puošia pačios. Kruopščiai, po vieną, šokėjos klijuoja žėrinčius akmenukus, kuriuos skaičiuoja ne šimtais, o tūkstančiais vienetų.

„Štai šiam kostiumui panaudota maždaug 6 tūkst. akmenukų, kitam – 3 tūkst.“, – rodė A. Sabaliauskienė. Kiekvienam šokiui skirta vis kita apranga, todėl dažniausiai į pasirodymus Aistė vežasi penkis ar šešis komplektus. Drabužiai negali būti tokie patys, todėl jei solo numerį atliko vilkėdama žalios spalvos sijonu ir liemenėlė, grupiniame pasirodyme turi būti kitas įvaizdis.

„Kiek atsieina kostiumai? Labai įvairiai. 150 eurų nėra didelė suma. Būna ir po 500 eurų. Pranašumas tas, kad vieno kostiumo užtenka ilgai“, – studijoje, anot A. Sabaliauskienės, moterys rengiasi treniruočių apranga.

Ji yra kur kas paprastesnė. Dažniausiai apnuoginanti kojas ir kitas kūno vietas, kad mokytoja matytų, kaip jos juda. Vizažo meistrių paslaugų šokėjoms taip pat nereikia. Išklausiusios kelias paskaitas, sceninį makiažą jos daro pačios. Tam tikrų gudrybių pamokė ir mokytoja Dovilė.

Patikrinta: norint lipti ant scenos, nepakanka vien tik noro – reikia daug darbo. Regimanto Zakšensko nuotr.

Nepigi aistra

Apsukrumas, anot Aistės, padeda sutaupyti, mat šokiai reikalauja nemažų išlaidų. Tarkime, medžiagą kostiumui galima nusipirkti už 300 eurų, tačiau moteris žino vietų, kur kaina triskart mažesnė. Sutaupytus pinigus galima skirti kitoms sceninio įvaizdžio detalėms – tvarkingiems rankų, kojų nagams, tobulam įdegiui.

„Dažnai lankausi pas draugę, gyvenančią ten, kur daug saulės, todėl mano oda įdegusi. Kelis kartus per mėnesį nueinu ir į soliariumą. Prieš pasirodymus naudojame specialias priemones. Jos ypač gerai padengia odos nelygumus, kurių atsiranda su amžiumi“, – A. Sabaliauskienė pabrėžė, kad scenoje šokėjos privalo atrodyti nepriekaištingai.

Šokėjų turi būti tvarkingas manikiūras, pedikiūras, o iš paskos vilktis kvepalų šleifas. Jei viso to nėra – nepagarba sau, žiūrovui ir, žinoma, scenai.

„Yra dar vienas dalykas, ko negali daryti šokėjos, – su sceniniais drabužiais lakstyti tarp žiūrovų“, – tam, anot šokių mokytojos ir choreografės, yra skirti chalatai, kuriuos privalo turėti kiekviena šokėja. – Juos taip pat esame pasisiuvusios. Jei neklystu, chalatus turi ir pramoginių šokių šokėjai.“

Klausydamasi Aistės nesilioviau skaičiuoti. Rytietiški šokiai, jei jais užsiimi profesionaliai, atsieina kone tiek pat, kiek pramoginiai?

„Mūsų niekas nefinansuoja, todėl viską mokame iš savo kišenės, pradedant drabužiais, baigiant skrydžių bilietais, startiniais mokesčiais ir įvairiais seminarais, kuriuose reikia dalyvauti“, – laimėjimai, anot A. Sabaliauskienės, piniginę naštą palengvina, nes nereikia mokėti už tam tikrus seminarus, o jei ir reikia, tik tam tikrą dalį visos sumos.