„Freaks On Floor“

„Gold“

„Self-released“

Po labai sėkmingo ketvirtojo albumo „Waves“ brandą pasiekę „Freaks On Floor“ šiek tiek nurimo ir perėjo į kitą etapą, kai galima leisti sau ir atsipalaiduoti. Naujasis jų darbas „Gold“ skamba lyg ilgo maratono pabaiga, kai nebereikia skubėti, galima daugiau groti sau ir nesirūpinti bandymais įtikti įnoringai publikai. Iš vienos pusės fryksų narių apsukos senokai nebuvo tokios intensyvios: Justinas Jarutis soluoja ir dalyvauja „Lietuvos balse“, Rokas Beliukevičius dalyvauja kituose projektuose ir susižada, taigi jaunuoliai dirba, dirba ir dar kartą dirba. Iš to ir gimsta „Gold“ – muzikinio pasaulio taisykles patvirtinantis albumas, kurį sukuria grupė, baigusi savo pirmąjį virsmą iš pogrindžio į rampų šviesą. Tai jau ne tie chaotiški rokenrolistai, kurių energija žudydavo, nes „Gold“, nepaisant pankiškos dainų trukmės, yra link poproko linkstantis darbas, labiau išmąstytas, negu sukurtas beatodairiškai, kuriame daugiau svingavimo nei šėlsmo. Akivaizdus to pavyzdys – užkrečiamiausias albumo kūrinys „Dance All Night“, kuris jau nereikalauja šokinėti, o tik šokti. Kai kam fryksiškos beprotybės gali pritrūkti, tačiau kitokios muzikos aš ir nesitikėčiau, visgi jaunos šėlionės kažkada baigiasi, todėl ta tendencija tik stiprės. Iš kitos pusės, jei jau albume atsisakoma netvarkingo gitaros skambesio, norėtųsi, kad pats darbas būtų šiek tiek įvairesnis ir eksperimentiškesnis, nes bent jau man tradicijos būta šiek tiek per daug (kartais Jaručio balsas keistai primena Phillo Collinso vokalą), lyg būtų nueita per daug saugiu keliu, o, žinant Justino eksperimentus su popmuzika ar šokių muzika, norėtųsi, kad jis galiausiai imtųsi kardinalių eksperimentų. Fryksai vis bando rasti aukso viduriuką, saugios avies ir sotaus vilko santykį, tačiau pati situacija kartais juos įvaro į saugumo spąstus, iš kurių juos skatinčiau išsilaisvinti.

73/100 („Spotify“, „iTunes“, „Deezer“, „pakartot.lt“)

„Willie Valo“

„Daug tokių kaip mes nemiega“

„Self-released“

Iš „Z On A“ pelenų (ar letargo miego) pakilęs hiphopo duetas „Willie Valo“, semdamiesi įkvėpimo iš dešimtojo dešimtmečio stilistikos, atsisako tautiškos melancholijos, imasi energijos ir, nors kartais šauna pro šalį, turi galimybių rasti savo vietą po saule. Akivaizdu, kad vaikinai jaučia sentimentų paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmečiui, nes kai kurios aranžuotės skamba lyg to laiko atgarsiai, kartais prasmingi, o kartais ir guilty pleasure lygio, todėl kartais jie gali priminti „Gumos“ laikų SEL, kartais – tais laikais valdžiusias nu metal grupes, o kartais net eurodance kolektyvus, todėl nejučia lauki, kada nuskambės jausmingas moteriškas vokalas. Šios savybės artina „Willie Valo“ daugiau prie popmuzikos nei prie hiphopo, tačiau tai nebūtinai yra blogai. Atsisakydami taip įkyrėjusios rimtos minorinės melancholijos, jie užima niekam nepriskirtiną nišą, kurioje gali tobulėti toliau. Galų gale, kada hiphope jūs girdėjote gitaras? Vis dėlto reikia pripažinti, kad duetas skamba šiek tiek lėkštokai, lyg grupė, semdamasi įkvėpimo, būtų pamiršusi, kad dabar 2018-ieji, o ne 1998-ieji. Iš kitos pusės, kartais koją kiša ir tekstai, kuriems maišo lietuvių kalbos subtilybės, todėl derinti pavyksta ne taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Visgi reikia pripažinti, kad „Daug tokių kaip mes nemiega“ pirmiausia yra įdomus bandymas (kuri lietuvių grupė yra skyrusi dainą Chrisui Cornellui?!), jame atsispindi platus kūrėjų akiratis ir drąsa bėgti nuo tautinio hiphopo klišių, kurios, kaip tenka pastebėti, ima erzinti vis daugiau žmonių. Ir nors kartais pašlubuodami, kartais užkliūdami, jie vis tiek eina tuo keliu, kuriuo dar nebuvo eita. O net jei ir jaunajai kartai nepatiks, gal jie bent jau pagūglins, kas yra tas Willie Valo.

68/100

„Shishi“

„Na X 80“

„Self-released“

Nors „ant popieriaus“ projektas „Shishi“ labai intriguoja, visgi tenka pripažinti, kad šis trio viso savo potencialo debiutiniame albume maksimaliai neišnaudoja. Atrodytų, kad tiek koncepcija, tiek talentu, tiek ir estetika šios merginos turėtų lengvai rasti kelius pas klausytojus: geranoriškai maištingas indie-surf su pankiškomis užuominomis ir DIY idėjomis. Žinant, kad už jų nugarų yra tokie projektai kaip „Umiko“, „Ministry of Echology“, „Kotori“ ar „Elle G“, būtų kvaila įvardinti šią grupę kaip naujokę – profesionalumas ir žinios šviečia iš toli. Ir vis dėlto „Shishi“ dainoms, bent man, pritrūksta ryškumo. Atmetus idėjas ir trashy aprangas, mums paliekamas labai paprastas, septintojo dešimtmečio akordų įkvėptas albumas, kurį į viršų kelia ne muzikiniai pasiekimai, o grupės narių statusas. „Na X 80“ tampa aiškus jau po poros trumpų kūrinių, kurie sukuria „Shishi“ identitetą, tačiau ne ryškų pėdsaką. Asmeniškai grupės istorija, pavyzdžiui, idėja išmokti groti skirtingais nei įpratusios instrumentais jau subūrus grupę, pats atpalaiduotas trio vaibas ir buvimas savotiška supergupe yra įdomesnis nei dainos. Akivaizdu, kad joms tai yra ir gerai praleisto, o ne per jėgą išspausto laiko pavyzdys, lyg „Shishi“ pirmiausia kurtų sau, ir tai yra tikrai sveikintina. Tačiau man asmeniškai tokio greito efekto neužteko, nes susidaro įspūdis, kad „Shishi“ galbūt net tyčia nesiekia tęstinio efekto, lyg tai būtų vienkartinis projektas, negruzinant nei savęs, nei savo klausytojų. Tiesiog gerai praleistas laikas, merginoms mėgaujantis viena kitos kompanija ir galiausiai sudėjo į albumą. Todėl „Na X 80“ yra panašesnis ne į liūtą, o į geranorišką pandą, saugiai susisukusią kur nors bambukų giraitėje ir kartais nusišypsančią pro saulės spindulius.

69/100 („Spotify“, „iTunes“, „pakartot.lt“)

„Amnesia Scanner“

„Another Life“

„Pan“

Tamsios euforijos, kaip teigia patys „skaneriai“, kupinas suomių duetas iš Berlyno savo debiutiniu albumu pristato chaotišką realybę, pilną kompiuterinio purvo, dirbtinės ekstazės ir nenatūralios egzistencijos, atspindinčios tiek dabarties viltingą optimizmą, tiek kasdien smogiantį pesimizmą. Jų avangardinė EDM muzika – tai šiuolaikinės elektroninės muzikos paraštės, kurios daro įtaką mainstream žanrams; ne be reikalo jie minimi šalia tokių flagmanų kaip Lotic ar Arca. Tik neseniai atsiskleidusi kaip dviejų vyrukų duetas grupė ilgai slėpė savo asmenybes, taip sukurdama paslapties aurą, kuri buvo pagrįsta krūva informacijos, kuri lyg koks interneto šlamštas pildė klausytojų smegenis, todėl ir dabar norisi juos priimti kaip savotišką dirbtinio intelekto klaidą, be jokios kontrolės ar pagrįstumo klajojančią nežinomais pasaulinio tinklo takais. Projektas, gimęs iš algoritmo (jų pavadinimas buvo sukurtas suvedus buvusio projekto „Rennaisance Man“ pavadinimą į anagramų generatorių), yra pagrįstas keista matematika, pjaustančia dirbtinius garsus ir klijuojančia jas į šaltus koliažus, virš kurių skamba dirbtinio vokalisto(-ės) Oracle balsas. Ir nors „Another Life“ savo neįprastumu ir drąsa skamba futuristiškai, pats duetas tvirtina, kad tai dabarties muzika. Dabarties, kurioje kiekvieną dieną kyla krizės, nors mums nuolat žadama, kad jau už kampo laukia fantastiški technologiniai pasiekimai. Iš šių minčių gimsta šis dirbtinis kūdikis sužalota siela, kurio galvoje – visiška netvarka, tačiau kuris gali išspinduliuoti ją netgi į popmuziką nueinančiais noise-techno garsais. „Amnesia Scanner“ – tai lyg lazerio skerspjūvis per metalinį kūną, kuriam atvėrimas žada naują gyvenimą, tačiau klausimas lieka, ar tas naujas gyvenimas yra geresnis, ar ves į dar didesnį sutrikimą.

90/100 (Spotify, iTunes, Deezer)

Jóhannas Jóhannssonas

„Mandy“ (original soundtrack)

„Lakeshore Records“

Šių metų vasario mėnesį nuo narkotikų perdozavimo mirusio vieno talentingiausių ir, deja, viso potencialo nerealizavusio islandų kompozitoriaus Jóhanno Jóhannssono bene paskutinis darbas yra pamėkliškas devintojo dešimtmečio neonu apšviestas režisieriaus Panoso Cosmatoso filmo „Mandy“ garso takelis, kurio ramybė slepia egzistencinę ekstremalaus metalo tamsą ir puikiai atspindi filmo beprotybę. Pirmiausia, reikėtų pasakyti, kad „Mandy“ nėra paprastas ar įprastas filmas: tai psichodelinė kelionė, kupina prieblandos, ryškių spalvų, kraujo ir monstrų ant motociklų (rekomenduoju ir debiutinį režisieriaus darbą „Beyond The Black Rainbow“). Ir dar jame puikiai vaidina visą savo fejeriją galintis laisvai skleisti Nicolas Cage'as. Tokiam filmui ir garso takelis turi būti atitinkamas, o tai, ką su vienu geriausių metalo ir ne tik prodiuseriu Randalu Dunnu ir „Sun O)))“ gitaristu Stephenu O'Malley sukūrė Jóhannssonas, yra puikus atmosferos apklotas, suteikiantis jau ir taip grėsmingam filmui dar gilesnį anapusiškumą. Po tykiais, tačiau neramiais elektroniniais garsovaizdžiais slypintis „doom metalas“, nors niekada ir neprasiveržia, visgi kelia nerimastingumą, kurio kupinas visas „Mandy“ garso takelis. Muzikos sunkumas kabo virš klausytojo lyg Damoklo kardas, kartais nusileisdamas O'Malley gitaros pjaustymais. Nuolatinė muzikos neramybė puikiai papildo filmo sapnišką žiaurumą, lyg visa tai, ką mes klausytume, būtų garsinis industrinės pasakos pavyzdys, tačiau šioje pasakoje niekas gerai nesibaigia. Reikia pripažinti, kad kaip ir filmas, garso takelis nepaiso jokių konvencijų, yra eksperimentinis iki kaulų smegenų ir tikrai nežada smagaus laiko. Tačiau kai klausai ko nors tokio kolosalaus, kartais subtiliai jautraus, o kartais negailestingai žiauraus, lengvos perklausos ir nesinori. Ši beprotybė jus gali užkerėti, bet nereikia joje būti pernelyg ilgai.

89/100 („Spotify“, „iTunes“, „Deezer“)