„Iye“ – „Sveiki gyvi“
Vilnius Favela
Beveik prieš trejetą metų pasirodęs IYE debiutinis albumas keistai tiksliu pavadinimu „Ajaiai“ atrodė lyg galintis sudrumsti vandenį, krestelėti žemę ir sukelti jei ne viesulą, tai bent jau stipresnį vėją šalies hiphopo scenoje. Deja, to padaryti nepavyko – IYE vis tiek išlieka avangardas, fenomenas, enigma. „Sveiki gyvi“ tokį įspūdį tik dar labiau patvirtina: pirmąkart perklausius viskas skamba dar fragmentiškiau, dar labiau aplamai, dar nepaklusniau, lyg iš bjauriojo ančiuko IYE nusprendė išaugti ne į žavingą gulbę, o į dantytą pterodaktilį. Ir galiu pasakyti tą patį, ką jau sakiau apie pirmąjį darbą: tai nepasiklausymo muzika. Iš esmės eksperimentas po eksperimento – tai dėliojami „Sveiki gyvi“ kūriniai, soundcloud rap mada trunkantys nuo keliasdešimties sekundžių iki daugiausia trijų minučių su trupučiuku, tačiau šie neva ilgieji kūriniai jau ima skambėti kaip hiphopo epopėjos. Ir nors klausytis tokio muzikinio žaidimo yra neabejotinai įdomu, klausimas kyla, ar publika supras IYE kreizavojimus ir priims jo bandymus atvira širdimi. Juk klausytis vis dėlto nepatogu, draivas keistas, tekstų lengvai nesurimuosi, o melodijų nepaniūniuosi. Todėl hiphopo scenoje jis skamba vienišai, lyg koks jaunas Don Kichotas, bandantis ne tik kovoti su vėjo malūnais, bet ir jiems kažką įkalti į galvą. O gal aš klystu, ir vis dėlto vienas lauke – irgi karys. Jei jūs nebijote nepatogios muzikos ir norite ko nors aštresnio, kartesnio, o ne hiphopinės „Vegetos“, tuomet pabandykite IYE. Galite negrįžti nei sveiki, nei gyvi, bet čia jau jūsų pasirinkimas.
76/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“)
Rita Mačiliūnaitė – „Trial Version“
Self-released
Iki šiol R.Mačiliūnaitė buvo daugiau žinoma teatro pasaulio žmonėms: jos statusą įrodo keturi Auksiniai scenos kryžiai, įspūdingas CV ir tiek eksperimentiniai, tiek įprastesni projektai, kuriuose kūrėja dalyvavo. Kiek suprantu, „Trial Version“ yra bandymas išeiti iš komforto zonos, saugios scenos dėžutės, ir pažiūrėti, kas dedasi lauke, už lango, perlipus saugių namų slenkstį. O lauke – baugu, šiurpu ir nerimastinga. Būtent tokių asociacijų kyla klausant šio eksperimentinės-atmosferinės elektronikos albumo, kuris (tai galiu pasakyti iš karto) prie nieko netiks. „Trial Version“ reikia vartoti vieną, nes albumas persmelktas nervingumo, aštrumo, nepatogumo, lyg kur skubėtų, lyg kur nespėtų, lyg dėl kažko nuolatos jaudintųsi. Vienu žodžiu, pailsėti su puodeliu arbatos nepavyks, gal geriau iškart šauti espreso ir prisijungti prie bendros hustle and bustle atmosferos. Ir nors „Trial Version“ nepaprasta klausytis, jeigu visi taip nervintų ir kirbintų, Lietuvos elektronikos scena išsyk taptų žymiai šviežesnė, drąsesnė ir intelektualesnė. Nepaisant visų aštrių kampų, tai labai inovatyvus, įvairiapusiškai įdomus, kaskart skirtingas darbas, kurį sėkmingai jungia jau mano minėta nerimastingumo tema. Paklausykite jo kuo greičiau, net jei iš pradžių baugins kompozitorės statusas, net jei atrodys, kad čia kažkaip akademiška, net jei galvojate, kad čia per rimta, o pats esate per durnas. Jeigu ieškote elektronikoje daugiau nei tiesiog gero laiko pasileisti plaukus ir patrypti vietoje, išbandykite. Aš išbandžiau ir užtikrintai galiu pasakyti, kad šis kūrėjos bandymas daugiau nei pavyko.
90/100 („Bandcamp“, „Pakartot“, „Youtube“)
„Ambulance on fire“ – „Ambulance on fire“
FSS Recordings
Ar kada nors susimąstėte, kaip galėtų skambėti košmaras, kokie garsai jį lydėtų ar kokia muzika jam tiktų? Galite neatsakyti, nes atsakymą, manau, jau patys galite atspėti, – taip, kaip skamba dviejų kompozitorių Jūros Elenos Šedytės ir Mėtos Gabrielės Pelegrimaitės debiutinis EP, kuriam (kaip ir duetui) buvo parinktas irgi puikiai košmarišką atmosferą atspindintis pavadinimas „Deganti greitūškė“. „Ambulance On Fire“ yra keturi kūriniai ir tai, tiesą sakant, yra daugiausia, ką galiu pasakyti apie muzikinę mini albumo pusę. Visa kita sudaro grėsminga atmosfera, nuspalvinta apokaliptinių nuojautų ir nuolatinės grėsmės, kad kažkas negero tuoj pat atsitiks. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet dueto eksperimentinė elektronika yra daugiau nei muzika, tai garso takelis karščiuojančiai sąmonei, pilnai miesto demonų, čaižių garsų ir pamėkliškų vaizdinių. Keista? Tikrai taip, tačiau nuo pat pirmų fleitos garsų „Ambulance On Fire“ įtraukia taip, kad nei karšta saulė, nei vasariški pasipliuškenimai, nei geri vaibai jau neberūpi. Kūrėjos sugeba prikaustyti tave prie ausinių taip, kad jautiesi klausantis muzikos ne iš kokios legalios platformos, bet iš pačių darkneto glūdumų ir supranti, kad, viską išklausęs, jau nebebūsi toks pat. Visa ši ir kerinti, ir žemę iš po kojų išmušanti patirtis palieka įspūdį, kad mes kažko tokio kaip „Ambulance On Fire“ labai laukėme, nors gal net patys to nežinojome. Rekomenduoju visiems ir ypač tiems, kuriems viskas yra ir bus gerai. Nebebus.
92/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Youtube“)
Aurelijus Užameckis – „Signals“
CRRNT Records
Reikėtų pradėti nuo to, kad, jei norite klasikinio džiazo, tiesiog net nesilieskite prie šio darbo. Improvizacijomis paremtas, džiazo barais niekaip nedvelkiantis ir, nuoširdžiai tariant, jokio jaukumo nesukuriantis albumas siekia visiškai kitokių tikslų. Nežinau, ar čia įrašymo sąlygos, nes darbas įrašytas vandens bokšte Kopenhagoje, ar pats instrumentas, ar galų gale pasirinktas būdas atsiskleisti yra kaltas, bet „Signals“ dvelkia šalčiu, gūdumu ir migla. Tiesą sakant, jis labai tiktų, pvz., filmo „Lighthouse“ garso takeliui, todėl, jeigu tas filmas jums krito į akį, šis LP garantuotai gali kristi į ausį. Be skrupulų reverbindamas, naudodamas instrumentą ne melodijoms atlikti, o garsui įprasminti, tiesiog kurdamas atmosferą, o ne naratyvą, A.Užameckis paverčia kontrabosą savotišku orkestru, kuriame jis skamba ir kaip pučiamasis, ir kaip perkusija, na, ir aišku, kaip styginis. Todėl iš pirmo žvilgsnio kuklus darbas virsta pilnais plaučiais pajūrio orą įkvepiančiu opusu, kurio tikrai nepavadinsi nei lietuviškai kukliu, nei tautiškai taupiu. Nepaisant viso šio eksperimentavimo, albumas yra labai vientisas, tinkamas klausyti nuo pradžios iki pabaigos, nes jau nuo pirmų natų jame pasiklysti, lyg būtum atsidūręs pajūryje pakilusiame rūke. Tačiau šis buvimas nei gąsdina, nei erzina, nes muzika tave užtikrintai valdo, lyg savo stryku reguliuodama, kur toliau. O toliau belieka linkėti, kad tokios muzikos reikėtų vis labiau, kad ji skambėtų kuo plačiau ir kad šis albumas įkvėptų dar didesniems eksperimentams.
89/100 („Bandcamp“)
Mindaugas Stumbras – „Inspirations“
Self-released
Gitaristo M.Stumbro antrasis solinis darbas „Inspirations“ – lyg aksomas ramesnės muzikos pasiilgusiai ausiai. Su talentingu kolektyvu įrašytas albumas dvelkia solidumu, ramybe, klase ir net tam tikru aukštuomeniškumu, kai gali save įsivaizduoti tokios muzikos klausantis vilkėdamas solidžiu kostiumu, prie taurės gero vyno / viskio / bet ko, kas jums patinka, tik būtinai gero, šalia gulint klasikiniam romanui ar sėdint su kompanija tokio pat rafinuoto skonio draugų. Vis dėlto tai tikrai nereiškia, kad M.Stumbras kuria snobams, kuriems įvaizdis yra viskas. Jokiu būdu, nes „Inspirations“ palieka ir didelio muzikinio turtingumo įspūdį. Derindamas tiek lietuviškus, tiek skandinaviškus motyvus, neduodamas sau soluoti, o kaip tik kurdamas grupės efektą, kūrėjas sugeba lengvai užkabinti, lengvai glostyti, lengvai įvesti į malonaus klausymo būseną, todėl kartais jau net nepastebi, ar čia vieną kūrinį klausei, o gal albumas jau sukasi kurį laiką. Be to, smagu, kad nepataikaujama tradicionalistams – daugiau su jais žaidžiama, vis pasiūlant ką nors aštresnio tarp ausį glostančių sąskambių. Tai džiazas su istorija, džiazas su skoniu, bet ir su pretenzija, kuriame paliekama laisvė ir pačiam pareikšti savo nuomonę, ir išklausyti kito. Tokiame džiaze nereikia skubėti, įrodinėti, pirmauti, užtenka tiesiog plaukti. Prisipažįstu, malonu klausyti tokio aristokratiško darbo, puikiai tinkančio ilgiems nostalgiškiems vakarams. Jei atsibodo bėgti, lėkti ir rėkti, pasimėgaukite.
80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“)
Naujausi komentarai