Abudu – „Gaisras“, Self-released / Damn Good

Atrodo, kad klonų ataką išgyvenusi Lietuvos indie scena pagaliau transformuojasi, metamorfizuojasi ir gimdo kažką naujo, nors praeities pančiai kabina stipriai, menamas saugumas užtikrina gerbėjų ištikimybę, o ir šiaip – kam nauja, jei yra patikrinta sena. Visgi šių pančių, rodos, sėkmingai atsikratė „Egomašina“, dabar eilė ne dviejų žmonių (kad ir kaip tai būtų keista) grupei „Abudu“. Jų žingsnis nuo ištakų, deja, jau nebėra toks drąsus, nes naujojo LP pavadinimas neprastai atspindi jo skambesį ir struktūrą: jis chaotiškas, besiblaškantis į visas puses, lyg ir daugelio spalvų, nors vyrauja kelios. Viena vertus, tai galėtų skambėti kaip komplimentai jaunatviškumu degančiai grupei, norinčiai kuo greičiau atskleisti visą viduje susikaupusį karštį. Visgi svarbiausio darbo šis gaisras taip ir nepadaro – nepaisant šokinėjimo ir sklaidymosi, jis nesudegina. Ir nesvarbu ko: tiltų, įtakų, bambagyslių. Iš esmės tai yra tarpinis darbas tarp jaunučių „Abudu“ ir to, kokie jie bus, kai galutinai subręs. Dabar jų indie rokas, kaip minėjau, sklaidosi į visas puses (nors ir tai daro gana saugiai), mėtosi, nerasdamas vieno kelio, todėl galiausiai „Gaisro“ geriausia klausyti po vieną kūrinį vienam kartui, nes finalinis pusvalandinis koliažas yra tiek kaleidoskopinis, kad imi norėti pagrindo ir atsakymo į klausimą „Tai apie ką mes čia?“ Smagumas smagumu, bet toks tekstinis ir melodinis lėkimas, kuriam dar tikrai trūksta aštrumo, galiausiai galvoje nepalieka tiek, kiek tu pats pageidautum, o po kelių perklausų belieka tik vienišas užgesusių malkelių kvapas. O aš jau taip tikėjausi, kad reikės gaisrinę kviesti.

68/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“)

OG Version – „Motyvacijos tikslai“, OG Entertainment

Prisipažinsiu, nieko per daug ir nesitikėjau, bet... Na, nesitikėjau, kad bus taip nuobodu, tačiau įvykdyti tikslą, t.y. perklausyti albumą, reikėjo nemažai motyvacijos. Kokia išvada? Jeigu panelė Meschino tikrai yra lietuviška Kim Kardashian, tai jos dabartiniam partneriui iki Kanye Westo tolokai (bent jau Karbauskį, kaip tas – Trumpą, galėtų palaikyti). „Motyvacijos tikslai“ (ir ne, jokių kirčių nedėsiu, nors tikriausiai edukaciniais tikslais pagrįstas jų naudojimas – sveikintinas) yra nykus albumas, kuriame muzikos vidutiniškai užtenka 2 min. (ir nereikia paskaitų apie „Spotify“ ypatybes, klausymosi įpročius ir pan.), tekstai rimuojami dažniausiai per galūnę -u, jie dažniausiai apie nieką, nors nepabėgama ir nuo lietuvio kasdienybei taip artimos sudaužytos, oi, atsiprašau, suplėšytos širdies realijų ir tradicinių skundų, kaip visa tai, ką jūs dabar klausote, buvo sunku parašyti. Tikrai? Šitai buvo sunku? Na, muzikinė dalis apsiriboja vienam kūriniui vienu semplu, kuris sukasi kas 10 sek., vokaliniams sugebėjimams „atskleisti“ yra naudojamas visagalis autotune‘as, o tekstai – kaip minėjau... IR ŠTAI TOKS YRA NAUJASIS OG VERSION ALBUMAS (didžiosios raidės čia tyčia, nes tikriausiai taip kiečiau), kurio net Free Finga pasirodymas negali išgelbėti. Brangieji, jei tai yra kartos balsas, tuomet šioji karta absoliučiai neturi ką pasakyti. ABSOLIUČIAI. O tai taip sumautai demotyvuoja, kad norisi lyg Houmeriui Simpsonui tiesiog atsikimšti alaus ir tuščiai spoksoti į televizorių. Naudos tiek pat. 

23/100  („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Bleach Cult – „Summertime Whiteout“, Partyzanai Pop

Kadaise labai seniai gyvavusios smagios grupės „Soy Farm“ narys Vytis Puronas bene po 10 metų pertraukos grįžta (santykinai, niekur jis nedingo) su debiutiniu darbu, kuris dar kartą parodo, kad „Partyzanai Pop“ leidybos kompaniją yra verta sekti. „Summertime Whiteout“ yra nauja, originalu, šviežia, avangardiška ir kartu popsiška geriausia to žodžio prasme. „Bleach Cult“ pavyko sukurti lengvai malonų konceptualų albumą, kuris, bent jau paties kūrėjo teigimu, atspindi surf roko laikus, saldoką nostalgiją ir sacharininius sentimentus. Su tuo, be abejo, galėčiau sutikti, nes beklausant EP taip ir norisi pleventi ambientiniame svaigulyje apie senus gerus laikus, kurių, mano manymu, net nebuvo. Ir šis „nebuvo“ man yra ypač svarbus, nes susidaro įspūdis, kad sapniškas albumo skambesys nukelia klausytoją į ne šiaip praeitį, bet į konkretaus žmogaus prisiminimą, kuriame nemažai netikslumų, tuščių lapų, lyg tas žmogus nebūtų patikimas praėjusių įvykių atpasakotojas. Dar daugiau – rodos, kad jis su laiku ima pamiršti buvusius įvykius ir tą akimirką „Bleach Cult“ man šiek tiek priminė britą The Caretaker (pasidomėkite juo), kurio visos kūrybos dar nesiryžtu perklausyti. Todėl fasadinis „Summertime Whiteout“ linksmumas ir žaismingumas įgyja makabriškų atspalvių, kurie ima vis mažiau linksminti. Smagu, kad Vytis liūdesiui nesuteikia daug laisvės ir LP visgi lieka pleventi nors ir šiek tiek apdegintais sparnais. Po šių netikėtų atradimų belieka tik paploti kūrėjui, kuris sugebėjo lengvabūdėje formoje pasiūlyti gilumų, kurios retai sutinkamos šiuolaikinėje populiariojoje ar ja paremtoje muzikoje.

85/100  („Bandcamp“)

Akli – „Taika“, Half-Delay

„Akli“ – tai, be jokios abejonės, metų proveržis ir didžiausia Lietuvos viltis, sėkmingai pradedanti taip ilgai lauktą naują etapą tautinėje scenoje. Taip, Vakaruose post punko atgimimo banga jau nuėjo ir jau senokai, taip, mūsų krašte veikiausiai ji yra paskatinta daugelio grupių iš Rusijos ir viso to flango, kuris niekaip neatsikrato sovietizmo bacilos (visi tikimės, kad kiek įmanoma greičiau atsisakys), bet bent jau man tokios muzikos, kurią groja „Akli“, jau seniai norėjosi. Neturėdami kontaktų su kažkiek panašiais dar 10-ajame dešimtmetyje garsiausiai skambėjusiais „sielininkais“ ir „citrinų džiugintojais“, šie jaunuoliai iš Kauno jau kuria naują minimalistiniškai nihilistišką muziką, kurią veda boso gitara ir retai Lietuvos scenoje vyraujanti frustracija. „Taika“ yra klasikinis pavyzdys to, ką groja kolegos iš Rytų, pvz. „Molchat Doma“ ar „Ploho“, tačiau vien galimybė pajusti tą tamsą savame kontekste džiugina. Trafaretinis trio: per ausis einantis gitaros motyvas – paradui vadovaujantis bosas – neišsimušantis būgnas, nė akimirką nesukelia nuobodulio, o jaunatviškas vokalas, kartais virstantis hiperbolizuotu klyksmu, neskamba nei teatrališkai, nei pretenzingai. Ir nelietuviškai, lyg „Akli“ būtų praleidę ir „Naktines Personas“, ir „Foje“, ir visa kita, ką minėjau, ir ko ne. Šis trio – tai šioks toks dabartinės postpankinės metamorfozės standartas, kurio Lietuvoje beveik nebūta arba būta labai palengvinto, papopsinto ar pataikaujančio masei. Jiems šalia, lyg vyresni broliai, galėtų stovėti nebent „Solo Ansamblis“, o ten, kur du, trečias... tikrai atsiras, nes tai bus ant bangos. O jei nesutinkate su manimi, tuomet paklausykite tikrojo jaunimo influencerio Beno Aleksandravičiaus, kuris „Taiką“ pavadino metų debiutu. Manau, jums, kaip išsilavinusiems žmonėms, jo rekomendacijų pakanka.  

91/100 („Spotify“, „Bandcamp“)

Ten Walls – „Lights for the dream“, Runemark Records

Kažkada savo karjeros vos nesužlugdęs Marijus Adomaitis, rodos, grįžo visu 120 proc. į trasą, nes per pastaruosius metus tai jau trečias jo įrašas (šįkart – visas albumas), ir kiek galima išgirsti viešojoje erdvėje (joje kurį laiką dėl mums visiems žinomų priežasčių Marijaus buvo labai mažai), laukia dar ne vienas ir ne du. O laukti yra ko, nes Ten Walls, nepaisant ilgos karjeros, vis dar auga, vis dar plečiasi ir naujasis „Lights For The Dream“ yra bene labiausiai traukiantis ausį per jo, kaip dešimtsienininko, karjerą. Žaidimui „Moonray“ „kurta“ muzika (išties ten viskas truputį sudėtingiau, pasidomėkit), rodos, užkietėjusiam geimeriui atidarė naujas muzikines erdves, kuriose ne tik pasigirsta klasikiniai Marijaus motyvai, tačiau jie dar tampa maksimaliai konkrečiais, turinčiais tikslią kryptį ir labiausiai brandžiais. Susidaro įspūdis, kad Ten Walls iki šio albumo turėjo priaugti, privalėjo nueiti ilgą kelią, kad galų gale ne tik įrašytų šį albumą, bet ir įgyvendintų svajonę – sukurtų kompiuterinio žaidimo garso takelį. Ir šįkart į ausis kažkaip nesikėsina ir tai, kad kažko ultra naujo albume nėra pasiūloma; tradicinis monumentalumas, švara ir šįsyk ypač minimalizuotas melodiškumas nepakenkia, o kaip tik kuria karkasą, erdvę, net vietą, kurioje ta muzika turi egzistuoti. Nepaisant visko, kas nutiko, „Lights For The Dream“ tikrai gali ir turi nuskambėti elektroninės muzikos kuluaruose, buduaruose ir bulvaruose. Jis paprasčiausiai to vertas. O ar jo vertė sugebės atitaisyti padarytą žalą, manau, sužinosime netrukus.

79/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)