Menininkas Donatas Vasiliauskas savo tapybos maniera gali nustebinti ne vieną lankytoją, atėjusį apžiūrėti jo parodos "Prisiminti", kuri šiuo metu vyksta Tautos namuose.

Jaunas menininkas, neseniai baigęs tapybos bakalauro studijas ir šiuo metu studijuojantis magistrantūroje, jau pats yra dėstytojas. Tačiau D.Vasiliausko biografijoje stebina ne vien tai: savo kūriniuose jis kvestionuoja ganėtinai netolimos, sovietinės praeities temas ir jas vaizduoja senųjų meistrų tapybos maniera.

– Esate dar labai jaunas menininkas, tačiau, skirtingai nei dažnas jaunas menininkas, nesiimate akivaizdžiai matomo maištavimo – maištaujate savaip. Jūsų pasirenkamos kūrybos temos bei darbų atlikimo technika ir yra savotiškas maištas – senųjų meistrų maniera tapote partizanų laikotarpį liečiančias temas. Kodėl jums tai yra įdomu?

– Klasika mane visada domino ir jos link ėjau labai natūraliai. Nebuvo jokio noro pradėti kurti postmodernaus meno, nors teko jį išbandyti studijų metu. Na ir ką gi, taip jau sutapo, kad tai, ką darau šiandien, nėra labai dažnai pasitaikantis atvejis, todėl dažnai kitų yra pavadinamas maištavimu ar kažkaip panašiai. Darau tai, ką myliu labiausiai, domiuosi temomis, kurios man įdomios. Partizaninis laikotarpis toks platus, toks sudėtingas ir pilnas mane įkvepiančių temų. Be to, neneigsiu, tapyti savo šalies istorijos dramas matau prasmę vien jau dėl to, kad tokios tapybos turime ne per daugiausia.

– Tautos namuose kovo 11-ąją atidarėte parodą, pavadintą "Prisiminti". Čia eksponuojami kūriniai, kalbantys būtent apie partizanus ir tarsi bandantys savotiškai įamžinti šį laikotarpį dabartyje. Tiek parodos eksponavimo vieta, tiek atidarymo diena, parodos pavadinimas ir joje esantys kūriniai itin aiškiai nurodo į lietuvybės puoselėjimą. Iš kur jumyse tiek daug tautiškumo?

– Gal paklausčiau, o kodėl jo neturėtų būti? Lietuvoje man gera, gražu ir aš tai vertinu. Normalu, kad kūryboje tai kažkiek atsispindi.

– Šiuo metu studijuojate magistrantūroje, tačiau kartu ir dėstote. Kaip tapote dėstytoju? Ir kaip sekasi, pačiam būnant studentu, mokyti kitus studentus?

– Na, manau, mano studijų rezultatai bakalauro studijų metais ir kitoks požiūris neliko nepastebėti. Gal tai ir buvo pagrindinės priežastys, kodėl buvau pakviestas savąja filosofija dalytis su jaunaisiais kolegomis. Ir, reikia pasidžiaugti, naujajame amplua jaučiuosi vis geriau ir geriau. Turiu ir jėgų, ir idėjų. Pirmaisiais mėnesiais buvo keista, bet šiandien puikiai pavyksta viską suderinti.

– Ko reikia jaunam menininkui – tokiam kaip jūs ir tokiems kaip jūsų studentai, kad būtų pastebėti ganėtinai tirštame meno lauke?

– Patarčiau visų pirma naudotis savo galva. Turiu omenyje, būti kritiškiems, intelektualiai maištaujantiems, o ypač – nebijoti nesutikti su savo profesoriais. Be to, kai meno studentai pirmame ar antrame kurse vadina save subrendusiais menininkais ir aklai siekia originalumo dėl originalumo, nusigręždami nuo bendrųjų pamatų, o po studijų iš visiško negebėjimo važiuoja dirbti nekvalifikuotų darbų, man yra nepriimtina. Tokiu požiūriu tikrai nebūsime pastebėti tame tirštame meno lauke, tad reikia tokio požiūrio pagaliau atsikratyti. Pasakyčiau, kad esame smarkiai nuvertinę savo individualumo originalumą.

– Esate menininkų grupės "1390" narys (kiti nariai – Justinas Krasuckas, Augustinas Kluoda, Evaldas Nariūnas, Simona Jankauskaitė, Almantas Šukelis). Tarp jūsų kolektyvo siekių – populiarinti aukštus standartus ir meistriškumą vizualiajame mene, oponuoti nusistovėjusioms meno ir estetikos filosofijoms; prieštarauti perdėtam originalumo siekimui. Įdomu ir tai, kad jūs ne tik kaip meninis kolektyvas rengiate parodas, tačiau kiekvienas jūsų aktyviai rengia ir personalines parodas. Vienas jų – J.Krasuckas, neseniai surengęs labai sėkmingą parodą Vilniuje. Kokie jūsų, kaip kolektyvo, tolimesni siekiai ir ar nebijote, kad galų gale kolektyvo nariai panirs į labiau individualios menininko karjeros siekimą?

– Žinoma, kad nebijome! O kodėl turėtume? Juk mums ir rūpi tik mūsų pačių kūryba. Tiesiog taip jau yra, kad visi kartu turime bendrų vertybių, minčių, norime atkreipti dėmesį į realizmą, tad ir susibūrėme į kolektyvą. Tai turi savų pranašumų.

– Kaip gimė jūsų pasirinkimas tapyti senųjų meistrų maniera? Kodėl skiriate tokį didelį dėmesį technikai?

– Kaip ir minėjau, visa tai atėjo labai natūraliai. Nebuvo tokios dienos, kad būčiau atsisėdęs, pasikasęs barzdą ir sušukęs: "Eureka! Nuo šiol tapysiu kaip senieji meistrai!" O dėmesys technikai, žinoma prie to taip pat prisidėjo. Tiesiog visada jaučiausi nevisavertiškai kaip menininkas, jeigu negebėdavau tinkamai išreikšti savo minčių. Be to, realizmas kaip kalba yra viena universaliausių kalbų, kurią visi suprato, supranta ir supras. Kodėl to neišnaudoti perduodant žinutę? Toliau jau lieka visiška laisvė ieškant tos žinutės, kurią autorius nori perduoti.

– Esate minėjęs, kad iki tol, kol pradedi tapyti, būna gana ilgas apmąstymų procesas. Ar menininkui yra svarbu pirma stipriai išgryninti savo mintis ir tik po to imtis jas realizuoti drobėje, ar pati mintis gali gimti tapymo procese?

– Gali būti ir taip, ir taip. Matote, visada gerai išspręsti, kiek galima daugiau problemų iki pradedant tapyti, kad pats procesas būtų sklandus. Bet kiekviena akimirka praleista prie molberto, kiekvienas potėpis tarsi sufleruoja naujas mintis. Tai neišvengiama ir kartu taip nepaprasta, nes net ir itin stipriai išgryninęs mintis, tu niekada nežinai, koks darbas išeis po viso ilgo tapymo proceso. Visa tai labai intriguoja.

– Pats esate tarsi grįžęs iš praeities – ne tik dėl pasirenkamų tapyti temų, ar tapymo technikos, tačiau ir savo požiūriu į meną.

– Nesijaučiu, kad mąstyčiau kaip praeities žmogus. Jokiu būdu. Gal tik aš nebijau pripažinti, kad, atsisukdamas atgal į praeities meistrus, randu kažko nepaprastai daug aktualaus šiandienai. Neretai susiduriu su cinišku požiūriu, tarsi tai, kas buvo anksčiau, tie, kurie gyveno anksčiau, buvo kvailesni, primityvesni, nei kad mes esame šiandien ir todėl arogantiškai nusisukame nuo to, nepasiimdami ištisų išminties lobynų. Man dėl to kaip reikiant apmaudu.

Nesijaučiu ir neoriginalus ar nešiuolaikiškas vien dėl to, kad atsigręžiu atgal. Suprantu, kad skubančiame pasaulyje sustoti ir atsigręžti reiškia atsilikti, bet menas tikrai ne tas atvejis. Nebenoriu aš jau skubėti. Noriu gyventi lėtai, pajausti tai, kas tikra, kas subtilu ir amžina.

Kas? D.Vasiliausko darbų paroda "Prisiminti".

Kur? "Tautos namuose".

Kada? veikia iki balandžio 10 d.