Tik pasirodžius knygai abejojęs, ar kam pavyks suprasti „Vyno kopiją“, K. Navakas sako norėjęs parašyti kitokį romaną, nes „Kalvio Ignoto teisybė“ ir panašūs pasakojimai jam nusibodę. Lietuvių literatūrai neįprastas romanas pilnas sapnų, fantazijų ir navakiško humoro. Autorius sako, kad jį galima skaityti dvejopai.  

„Fantazija bei pasąmonė visada pas žmogų slepia vidinius stebuklus ir čia tie stebuklai po knygą vaikšto. Dėl to, kad žmogus nėra vien būtybė, kuri tiktai valgo, gyvena, taiso durų rankenas ir lašančius čiaupus. Jame visa ko prislėpta. Ir žmogus, kuris norės labiau gilintis į šitą knygą, jis galės tą daryti, nes ten pilna intertekstų, pilna citatų, pilna pavardžių, kurios visada yra raktai į gilesnį klodą, taip pat ir į pasąmonės klodą. Bet, jei žmogus to daryti nenorės, tie dalykai yra taip integruoti į knygos audinį, kad jis gali visiškai ramiai skaityti net ir nežinodamas tų pavardžių, tų citatų, tų įvykių. Tiesiog patirs malonumą, nes knygą skaityti smagu“, – romaną pristato poetas, rašytojas K. Navakas.

Į žemę vienai dienai po mirties grįžusio romano veikėjo istorija pilna veiksmo, knygoje nėra vienos istorijos – autorius jų pasakoja daug ir jos vyksta skirtingose vietose. Tik nesunku atpažinti, kad Kaune, Laisvės alėjoje, kurios „suoleliai – keturkojai žmogaus draugai“, jos kiemuose ar miesto sode prie Muzikinio teatro. Knygoje sukasi keisčiausi veikėjai.

„Jų tenai šmirinėja tarsi ir daug, bet visiškai neaišku, ar jie realiai egzistuoja, ar yra pagrindinio herojaus fantazijos, sapnų ir įsivaizdavimų vaisius. Ar jie gyvena tik jo vaizduotėje, ar jie yra realūs, galų gale, ar realus pats pagrindinis herojus? Čia yra toks žaidimas, pėdų mėtymas, nes knyga nepasakoja apie kažką, kas nutiko viename tokiame kaime, kur gyveno senelis ir senelė ir jiems daug dalykų atsitiko“, – apie veikėjus kalba K. Navakas.

K. Navakas sako, knygos padeda gyventi, tik per daug prisiskaitęs atitrūksti nuo realybės. Tai, kaip spėjama ir nutiko pagrindiniam „Vyno kopijos“ herojui, gyvenančiam antrinėje realybėje.

„Galima tą knygą įsivaizduoti kaip vieną 200 puslapių bajerį, nes tai ir yra toks ištisinis bajeris su kultūriniais nukrypimais“, – siūlo rašytojas.

Iki šiol poeziją ir esė kūręs K. Navakas vėl norėtų rašyti romaną, bet negali – nori šokti ant kitų bėgių, nes rašytų tą patį, ką ir „Vyno kopijoje“. Kai kuriems, sako, tinka rašyti tokius pačius romanus, bet ne jam – naujas K. Navako romanas turės būti visiškai kitoks.