Junior A

„Superglue“

„17 Earth Years“

Retas muzikantas Lietuvoje toks produktyvus, koks yra Tautvydas Gaudėšius, žinomas kaip Junior A. Tačiau produktyvumas nėra lygu kokybei. Vis dėlto dėl Junior A galime būti ramūs: „Superglue“ yra dar vienas stiprus EP jo diskografijoje, kurioje, be jam būdingos nebanalios svajingos melancholijos, išgirdau ir naujų garsų, kurie man sako, kad Junior A plečiasi, tobulėja, todėl labai norėtųsi viso albumo. EP pradedančios dvi „Superglue“ automobilinės dainos („Civic“, „Corolla“) skamba lyg gero skonio popmedus su labai stipriais priedainiais, ir net dažnai erzinantis „lalala“ čia skamba laiku ir vietoje. Po to nuskambantis „Breakfast“ yra bene šokiškiausia iš to, ką Tautvydas yra sukūręs, „Godspeed“ peršoka panašiai norinčius skambėti „Golden Parazyth“ ar „Daddy Was a Milkman“, „See-Through“ valdo pamėkliški witchhouse purvai, o „Space“ – tai dar viena sėkminga Junior A baladė.

„Superglue“ yra labai tikslingas savo kelią suprantančio ir juo drąsiai žengiančio kūrėjo pavyzdys. Jis kupinas tradicinio Junior A skambesio, tačiau tobulėdamas šis atlikėjas bent man sudaro įspūdį, kad kompromisų nesiima, jis masinis tampa dėl savo muzikos kokybės, prisiviliodamas klausytoją, bet jam nepataikaudamas. Jo ritmai pažįstami, tačiau ne dėl to, kad tokie garsai dabar yra ant bangos, bet dėl to, kad jam jie yra geriausi. Jo elektronika gal ir nekelia revoliucijų, bet yra unikali savo braižu, atpažįstamumu ir konkretumu. Aišku, jei jis jums nepatinka, jūsų teisė (ir jūs esate neteisūs). Džiaugiuosi, kad bent man iš po „Superglue“ nekyšo virveles tampančios muzikos industrijos ausys ir su tuo susiję pasvarstymai, kas patiks ar nepatiks klausytojui. Čia daroma tai, kas norima daryti. Ir šitoks tikėjimas savimi Junior A daro unikalų bei leidžia juo pasitikėti.

89/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

„Elnio Rago Miškas“

„Šamano Duktė“

„Self-released“

Pernai publikos simpatijų prizą jaunų grupių konkurse „Garažas“ gavusi roko grupė išties labai įdomiu pavadinimu „Elnio Rago Miškas“ savo debiutiniu albumu sukuria postpankišką nuotaiką, nors savo dainuojamosios poezijos tekstais, deja, žengia į tą pačią teritoriją, kurioje jau seniai nardo tokios grupės kaip „Arbata“. Ir nors iš esmės kolektyvas lyg ir žengia įdomiu keliu, vis dėlto aukščiau nei kitokie panašaus pobūdžio kolektyvai nepakyla. Paskutinė daina „Pasiklydę“, atrodytų, sukoncentruoja visą potencialą, kurio centre yra išskirtinis Žilvino Ališausko balsas. Deja, visa kita pasiklysta dainuojamosios poezijos, kuri jau išsemta iki paskutinio lašo, tankmėje. Akivaizdu, kad grupė turi ateitį, atskiri jos elementai gali patraukti, tačiau kol kas „Elnio Rago Miškas“ skamba šiek tiek nedrąsiai ir neužtikrintai, lyg nežinotų, ką pasirinkti ir į kokį žanrą mestis. Čia yra ir „Fojė“, ir „Skylė“, ir minėta „Arbata“, todėl projektas finale tampa draiskanotas ir drumzlinas. Jie lyg ir bando būti sunkūs, bet juos lengvina akustinė gitara, jie lyg ir mistiški, bet ta mistika bandoma kurti tik žodžiais. Todėl iš neblogų idėjų galiausiai viskas tampa „nei taip, nei anaip“. Pats lyderis neslepia, kad grupę subūrė supratęs, kad vienas su gitara ant scenos nepatemps. Ir, deja, kol kas ši aplinkybė yra girdima, lyg chebra nebūtų iki galo sulipus, lyg trūktų aiškaus vientisumo ir aiškios krypties. Bent man koją kiša ir dainuojamosios poezijos tekstai, tačiau čia jau pasireiškia mano nemeilė šiam žanrui. Iš esmės „Elnio Rago Miškas“ man dar yra ne iki galo sutvirtėjusi grupė, šiek tiek pasimetusi tarp senosios poetikos klasikų klišių ir taip traukiančio postpankiškumo. Bet apsispręsti reikia, nes dabartinis bandymas būti dviejose upėse nepasiteisina. Vis dėlto „Šamano duktė“ – tik pirmas žingsnis, todėl dabar linkėčiau „elniams“ tik dirbti ir grynintis, grynintis, grynintis.

67/100 („Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“)

„Mood Sellers“

„Sugar & Spice“

„Self-released“

„And everything nice“. Tokia vieno kultinio aminacinio filmo fraze norisi baigti šio albumo pavadinimą, kuris galėtų puikiai atspindėti šį pučiamųjų komandos debiutinį albumą. Jau 10 metų vis pašvyturiuojantys muzikantai pagaliau išleidžia tai, kas juos atspindi, – pozityvų, pašėlusį ir brass muziką tinkamai reprezentuojantį darbą. Viskas, ko galima tikėtis, jame yra energija, ironiškas džiazavimas ir šokiai, šokiai, šokiai. Iš esmės „Mood Sellers“ kuria linksmą muziką, kurios ir lauki, net pavadinimai „Gipsy Techno“, „Drum'a'Theatre“ ar „Blues for BIG MAMA“ atitinka šio žanro kanonus. Todėl didžiausias dalykas, kurio pasigedau, – staigmena. Taip, galbūt pats pučiamasis instrumentas tave šiek tiek įvaro į spąstus, todėl tikėtis kažko labai naujo būtų keista, tačiau „Mood Sellers“, būdami tam tikru reprezentaciniu elementu, nepabėga iš žanro taisyklių; iš esmės gali lengvai nuspėti, ką išgirsi. Tačiau negaliu paneigti, kad minėtose konvencijose jie jaučiasi drąsiai ir užtikrintai, komanda pateisina lūkesčius, tačiau antrojoje albumo dalyje jau nori nenori pradedi reikalauti kažko naujo. Žinau, vakarėlis, smagu, bet pajunti, kad ir tą, ir tą jau girdėjai, todėl širdis ima prašyti kažko radikalesnio. Akivaizdu, kad tokioje mažoje scenoje atlikėjai iš esmės kuria daugiau sau, todėl džiugesio daugiau suteiktų eksperimentai, bėgimas nuo klasikinio skambesio. Be to, visai nesinori iš anksto žinoti (ar nuspėti), ką išgirsi. Šį albumą daugiau matau kaip tam tikrą proginį leidinį, skirtą įprasminti jau minėtą jubiliejų, tačiau, iš kitos pusės, galbūt dabar laikas nesigręžioti atgal, o kaip tik kvėptelėti ir šokti į priekį. Tam pajėgumų „Mood Sellers“ tikrai turi.

73/100 („Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“)

Migloko

„Mistyrijous Gangsta“

„Self-realeased“

Naujasis Migloko EP praėjusių metų pabaigoje pasirodė tyliai, be didelių riksmų ir reklamų. Vis dėlto jį praleisti būtų didelė klaida – popmuziką ir soulą jungianti jau scenos senbuvė seka ne trendus, bet kuria savo individualų braižą, kuris, praėjus vos metams nuo albumo „Sacred Tears“, dar labiau pabrėžia jos kaip ne tik produktyvios, bet ir labai talentingos atlikėjos statusą. Grįžusi prie lietuvių kalbos, ji nepasiduoda dažnoms tekstinėms banalybėms (nors frazė „taip, kaip mes rūkome jointą“, skamba šiek tiek juokingai, lyg taip norėjosi tai pasakyti); albumas, rodos, pilnas džiaugsmo, tačiau pasigilinus, jis gana melancholiškas ir kartkartėmis liūdnokas. Dainininkė, nors ir nekuria šimto begalybės prasmių, sako viską daugmaž tiesiai šviesiai, tačiau nedidelis disonansas tarp teksto ir jo atlikimo stiliaus intriguoja ir verčia kartkartėmis sustoti. O tokie dainų žodžiai yra labai tinkamas apvalkalas muzikiniam karkasui. Džiugu, kad Migloko pavyko sukurti trumpą, bet labai catchy melodijų pilną mini albumą, kurį sustiprina manieringas, tačiau jokiu būdu ne pretenzingas Miglės balsas. Seniau ji šiek tiek priminė Amy Winehouse, dabar ji truputį popsiškesnė, bet ir individualesnė, lyg jos įvaizdžiui darytų įtaką ne viena atlikėja, o būrys (o šiais postkažkokiais laikais, tai ir tampa originalumu). Galiu pasakyti, kad atlikėja vos per metus tikrai stipriai pajudėjo į priekį, darkart įrodė, kad jai vieta didesnėje scenoje, nes ir pats skambesys nėra tiek eksperimentinis, kad neleistų juo mėgautis tik siauram snobų ratui. Iš kitos pusės, labai linkėčiau Miglei neišduoti savęs pačios, nes, kaip žinoma, kuo didesnis klausytojų (ir kartu reikalautojų) ratas, tuo į didesnius kompromisus gali tekti eiti. Todėl net ir į „Eurovizijos“ konkursą, kurį lietuviai dievina tiek pat kiek ir Dalią Grybauskaitę, jai linkėčiau žiūrėti kaip į sklaidos formą. Ir jokiu būdu ne klausyti kitų, o išlikti tokia pat paslaptinga gangstere.

84/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Jamesas Blake'as

„Assume Form“

„Polydor Ltd.“

Vienas įdomiausių šiuolaikinės elektronikos kūrėjų atsisakė liūdesio, atrado šeimyninę laimę ir sukūrė albumą, kuris iš pirmo žvilgsnio skamba labai viliojančiai, tačiau galiausiai tampa paprasčiausiai nuobodus. Ginčytis dėl to, kad jis susiformavo kaip kūrėjas, būtų kvaila, – dabar yra jo aukso laikas, tai įrodo darbai tiek su tokiomis ikonomis kaip Beyonce, tiek su tokiais revoliucionieriais kaip Oneothrix Point Never. Vis dėlto palikęs dubstepo paslaptį jis įžengė į elektroninio soulo teritoriją, kuriame viskas skamba lyg ir profesionaliai bei įtikinamai. Ritmai yra sultingi, bet subtilūs, natūralios ir kompiuterinės balso moduliacijos suteikia trapumo, o tekstai, nors ir pozityvūs, yra atviri ir jautrūs. Tačiau galiausiai pasijunti lyg klausydamas kažkieno tokios laimingos istorijos, kad tau jau pradeda tai lįsti per gerklę, iš serijos „paklausyk, paklausyk, kaip mums faina“ (toks pojūtis dažnai apima žiūrint per daug vestuvinių nuotraukų). Todėl ties septinta daina imi žiovauti, o dėmesį pavyksta išlaikyti lygiai taip pat sėkmingai kaip šuniui. Iš muzikinės pusės Jamesas Blake'as dabar tikrai yra visiškoje komforto zonoje, tačiau šis užtikrintas skambesys yra tiek saldus, kad imi jausti, kaip iš ausų pilasi cukrus. Nė vieno griežtesnio garselio, nė vieno įdomesnio muzikinio nuotykio, tik vartymasis šilkiniuose elektronikos pataluose. Monotoniją praskaidrina kviestiniai muzikantai, kuriuos Blake'as parinko tikrai sėkmingai: tiek Rosalia, tiek Mosesas Sumney puikiai pritinka prie bendro skambesio, o visad išskirtinis Andre 3000 repavimas, rodos, net pažadina. Vienintelis Traviso Scotto autotune'as erzina, bet čia jau trepas, ir nieko nepadarysi. Reziumuoju: „Assume Form“ galėtų būti išskirtinis albumas, jeigu jis būtų nors kiek įvairesnis, nors kiek margesnis. Dabar tai medus ant riešutų sviesto ar ant aviečių džemo bei kelionė į sapnų karalystę.

69/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)