Ne tik savo laimės kalviai

Pro Priekulę, Šilutės link, per Veiviržo tiltą, neprivažiavus Vilkyčių lentos – į dešinę. Kryžkelė – stogastulpis, kryžkelė – stogastulpis – toks gražus kelias veda iš Klaipėdos į Dariaus ir Aidos Vilių kalvę, mistinį ugnies, vandens ir geležies būstą mistiniu pavadinimu – „Dausakalys“.

Nuo dievaičio iki Ignoto

Senovėje kalvė buvo kaimo širdis. Vargu ar arklių kaustymą, namų ir ūkio padargų dirbdinimą vadintum menu, tačiau kalviai buvo ypač svarbūs asmenys. Jie ir dantį ištraukti, ir kraują nuleisti, ir lūžusią koją įtverti galėjo, o dar tas nežemiškas karštis, ugnis, vanduo, rankose vašku pavirstantis kietas metalas... Kiek kalvėse, anot sakmių ir legendų, visokių antgamtinių būtybių gyveno! Ne vieną kalvį dėl jo begalinės jėgos įtardavo žmonės velniui dūšią pardavus, tačiau juk ir kryžius, ir pagoniška saulutė iš žaizdro kaitros, kalvio širdies ir rankų užgimusi dangun stiebėsi. Patys seniausi mitai byloja apie Perkūno pagalbininką dievaitį Kalvelį, kuris ir saulę, ir mėnulį, ir žvaigždes padangėje nukalė. Tiesa, kalvis ir tarybinės kultūros apologetas, rūstus proletaras, viena ranka galintis nulaužti sprandą lepiam buržujui.

Šiandien, kaip paaiškėjo, kalvės taip pat populiarios, jų yra daug. Darius pasakojo, kad vien Vilkyčiuose – trys, Klaipėdoje – aštuonios, tačiau kalvis kalviui nelygu. Vienas baigęs mokslus menininkas, kitas – tautodailininkas, trečias – tiesiog suvirintojas, plagiatorius, temokantis kopijuoti svetimas idėjas, jo pinigų kalyboje nebelieka vietos kūrybai.

Jaunoje „Dausakalio“ kalvėje dega rami ugnis. Šalia tradicinio kūjo ir priekalo čia jau dunksi šiandieninė metalo kalimo technika. Ir kaipgi kitaip, jei užsakymai jaunai, vos dvejus metus gyvuojančiai kalvei pilasi lyg iš gausybės rago. Baldai, šviestuvai, turėklai, tvorelės, indai... Darius ir Aida įsitikinę, kad iš metalo galima sukurti bet ką – toks jis esąs plastiškas ir paslankus. „Šiais laikais kalviui Hefaisto jėgos nebereikia, nebereikia priekalo po pažastimi nešiotis, - šypsojosi Darius. - Ateina Aida į kalvę ir gali kalti, šiuolaikinės technologijos tai leidžia. Svarbiausia kalviui – matymas, o pati technika, mokėjimas metalą apdirbti – praktikos dalykai, dirbant išmokstami“.

Vietoje šiltnamio – svajonių kalvė

Baigę Klaipėdos E.Balsio menų gimnaziją ir Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedrą, likimo nunešti į Lino Lesčiausko kalvę, Darius ir Aida susirgo kalvyste. Tiesa, pradžioje buvo tik projektai. Profesionalūs dizaineriai kalvystės darbų projektus kūrė ne vienai kalvei. Tačiau atėjo diena, kai Darius kūjį paėmė pats. Sako todėl, kad norėjosi idėją paversti kūnu, kūrinį pažymėti savo vardu; todėl, kad norėjosi gyventi iš to, kas patinka, kas džiugina širdį.

Taip pamažu iš Vilkyčiuose gyvenančių tėvų kiemo dingo daržo lysvės, šiltnamiai ir vištytės, atsirado kalvė – karšta ir gyvybinga, pilna paslaptingo grumėjimo, spinduliuojanti nekonformistiškas, nematerialias idėjas ir maitinanti savo šeimininkus skalsia duona. Patvirtindami posakį, kad vien duona gyvas nebūsi, ieško jauni menininkai kitokio peno – peno sielai. Štai suderinę su seniūnija stato Vilkyčiuose stogastulpius.

Parodoje – lietuviškas jausmas

Visoje Dariaus ir Aidos kūryboje labai stiprus tautiškumo jausmas. Vos per 20-metį perkopę skaidriaakiai žmonės kuria tėvynei ir tėvynėje, gamtai ir gamtoje. Ši dvasios harmonija suteikia jų darbams ypatingo subtilaus virpėjimo, kurio galbūt neįžvelgs nuo „glianco“ pavargusios akys, tačiau pajus tikrumo išalkusios širdys. Archaikos paieškos, per savitą mąstymą ir suvokimą perfiltruotos tradicinės formos bei simboliai įgauna kūrybiškas formas, meninį pavidalą.

Pabėgę nuo tradicinio kalvystės suvokimo, nuo augalo motyvo, kurį noriai ir dažnai vartoja juos maitinančiuose taikomojo meno darbuose, Darius ir Aida sukuria abstrakčius metalo paveikslus, kurie neneša žiūrovui jokios tekstinės informacijos, nediktuoja jokio siužeto, tačiau gražiai metalo fone suskambančiu akmeniu, medžiu, oda žadina švenčiausią – lietuvišką jausmą. Apie tai byloja ir pirmosios jaunųjų kalvių parodos, praėjusį ketvirtadienį atidarytos „Klaipėdos galerijoje“, pavadinimas.

Svarbiausia, jie tiki tuo, ką daro, tuo gyvena. „Kai darai taikomuosius menus, atsiremi į tam tikrus pasikartojimus, esi ribojamas funkcinių dalykų, kliento pageidavimų, todėl, jei nesiimsi meno vardan meno, būsi tiesiog „suvalgytas“. Nebesieksi, nebekilsi aukštyn, - kalbėjo A.Vilienė. - Kūrybiniai ieškojimai suteikia atradimų, vėliau naujoves gali perkelti ir į taikomąją kūrybą. Juk negali eksperimentuoti su užsakomuoju darbu, o kai dirbi sau, savo malonumui, atsiveria visai kitos erdvės“.

Apie pirmąją parodą D.Vilius sakė, kad norėjo pasidžiaugti metalu jo neštampuodamas, nelankstydamas, nekeisdamas: „Metalas pats yra gražus – jo paviršius, jo atspalviai. Viskas priklauso nuo to, ar jį pašveisi, ar nudeginsi, ar emaliuosi, ar pažalvariuosi, ar leisi jam parūdyti, ar paprastai išliesi, ar ant žemės paviršiaus su akmeniu, ar į medžio kamieną įdėsi – tokia įvairovė! Norisi, kad žmonės pradėtų matyti metalą. Jo grožį“.

Mokytojai savo mokiniams

Vilių poros menas ir gyvenimas daug kur prasilenkia su šiandienos standartu. Miesto mergina Aida, užuot sočiai ir patogiai gyvenusi uostamiestyje, dirbusi pagal specialybę prabangiame baldų salone ar projektavusi interjerus, paskui savo meilę ir pašaukimą išlėkė į gūdžią provinciją. Keista, bet tikra. Širdis širdin, petys petin kurianti jauna pora, kurios bendrystės šaknys – dar vidurinėje mokykloje, nesidalina darbų autorystės, visa – bendra. Neįprasta, tačiau šviesu – troškimas būti stipresnis už geismą turėti. Jie tvirtino, kad kiekvienas kūrinys gimsta iš jų bendrystės. Vieno idėja, kito darbas, abiejų pasitarimai, pašlifavimai, papildymai, palytėjimai...

Ir išoriškai Darius su Aida neatitinka standartinio kalvio įvaizdžio. Net nuostabu, kad neaukšto, vikraus Dariaus rankose kalvio kūjis šoka lyg žaislinis. Patikėti tuo, kad kūju geležį ir Aida pakalbina, dar sunkiau. Tačiau jie tik juokėsi – ne fizinė jėga, o širdies polėkis metalinės kūrybos variklis.

Ko jau ko, o polėkio menininkų šeimai netrūksta. Patys užaugę tolimose nuo meno šeimose, dar neturintys savų atžalų jie rūpinasi... jaunąja karta. „Prieš porą metų, būdavo, -pasakojo Darius, - kad mano statytus stogastulpius aplaužydavo. Dabar, galima sakyti, tie patys laužytojai kalvėje dirba. Žmonės stebisi, kaip tas šioks ir anoks galėjo ateiti į kalvę, o jie dirba ir yra labai užsidegę“.

„Norisi matyti kitokį kaimą, - pritarė Aida. - O kaip tu pasieksi, jei gyvensi vien verslu ar materialinės naudos siekimu? Džiaugiuosi, kad yra norinčiųjų užsiimti kalvystės amatu, džiaugiuosi, kad kaimas gražėja. Tai nauda, kurią gauname iš jaunimo ugdymo ir stogastulpių statymo Vilkyčiuose idėjos“.

Gyventi bus šviesiau

Ir nereikia čia ironiškai šypsotis – kalvėje net sekmadienį šurmuliuoja jaunimas. Trys vyrai ąžuolai, išlakūs ir gražūs dešimtokai Deividas, Jonas ir Martynas, paklausti, kodėl tokią gražią pavasario dieną prie kaitraus žaizdro leidžia, juokėsi ir nedaugžodžiavo. „Negi televizorių žiūrėsime? - nusišaipė. - Mums čia įdomu, patinka“.

Patinka, tai patinka. Tačiau kodėl menininkai, kūrėjai savo brangų laiką švaisto vos dešimtmečiu už juos jaunesniems paaugliams? Kurtų sau, dausinėtų savo kalvėje ir vargo nematytų. Tačiau Darius ir Aida kalbėjo apie ateitį, apie jaunuolių priartėjimą prie tautos šaknų, kūrybos ištakų, estetikos poreikį ir jo patenkinimą per kūrybą...

Juk tie stogastulpiai, keturi Dievo pirštai iš Vilkyčių kaimo tiesiai į dangų – Vilkyčių kalvės mokinių darbas. Kurgi nebus smagu, kai tavo vardas ant meno kūrinio šalia kalvės ženklo įrašytas. Štai ir mintija kalvės mokiniai apie tolimesnius mokslus – kas į E.Balsio gimnaziją, kas į Telšius kalvystės meno studijuoti sparnus kelia.

O Darius ir Aida tik šypsosi. Jei esą lemta Vilkyčiuose gyventi, tai reikia padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso, kad gyventi čia būtų gera ir gražu. Ne tik „Dausakalio“ kalviams, bet ir kaimynams. Net ir tiems, kurie pyksta, kam jauni žmonės medžio, metalo ir akmens ženklus kaimelyje stato. Nepykite. Pažiūrėkite aukštyn: kalviai Viliai geležies saulutes ant stogastulpių iškėlė – visiems šviesiau gyventi bus.