– Autoportretas – kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Esu nutapiusi ne vieną tradicinį (žanro prasme) savo autoportretą, kuriame, norint mane atpažinti, nereikia skaityti tarp eilučių. Juose mano veidas toks, kokį mato visi. Veidas, kurį dažniausiai nutapau per keletą seansų, tačiau į kiekvieną jų sugrįžtu jau tapusi kitokia, nugyvenusi dar vieną naują dieną – atėjusi su nauja patirtimi ir emocija. Kuriu portretus, kuriuose užfiksuotas mano kitimas. Tačiau šiuo metu įdomiausia save stebėti ne veidrodyje, o kituose žmonėse, peizažuose, architektūroje, namų natiurmortuose, gyvūnuose. Visi šie motyvai vizualizuojami eskizinėje piešinio, teksto pavidalu. Savęs nekontroliuoju, nevaržau, nesiekiu jokio rezultato. Laiką eskizinėje dovanoju sau, savo akimirkai sustabdyti, išgyvenamai emocijos vizualiai įvardyti. Vėliau, vartant piešinius, įdomu grįžti į save iš naujo, filosofuoti, kodėl tuomet pasirinkau būtent tokias spalvas, tokią raišką, tokį motyvą. Tekstų ir piešinių derinys – tarsi novelė, sekama istorija, mano dienoraštis, kuriame svarbus puslapių eiliškumas, perteikiantis nuotaikų bangavimą. Tai padeda labiau pažinti save. Todėl tai ir yra tikriausias mano autoportretas.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

Šiuo metu įdomiausia save stebėti ne veidrodyje, o kituose žmonėse, peizažuose, architektūroje, namų natiurmortuose, gyvūnuose.

– Įdomu stebėti, kaip keičiuosi pati ir kaip tolygiai keičiasi mano kuriamas darbas nuo pasirinkimo: kurti iš natūros ar fotografijos. Dirbu ir taip, ir taip. Tą nulemia galimybės: pamačiusi motyvą mieste ir nusprendusi jį paversti paveikslu – naudojuosi fotografija (ir, žinoma, atmintimi).

Motyvą režisuojant pačiai, galima susikurti visas sąlygas jam įgyvendinti iš natūros. Žinoma, kūrinių rezultatai skiriasi. Neretai gali pasirodyti, kad tai skirtingų autorių darbai. Tačiau šiuo metu mane žavi, kaip kūrėjui gali daryti įtaką ne tik jo asmeninis santykis į motyvą, o ir priėjimo prie jo būdas. Leidžiu sau būti visokiai.

– Kuo remiatės ieškodama autoportreto spalvinės išraiškos?

– Intuicija, spontaniškumu, nuotaika.

– Formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Knygoje (eskizinėje) formatas nuolatos vienodas, nebent noriu jį išskaidyti, padalyti, tačiau padidinti negaliu. Tai laikau ne trūkumu, o pranašumu, nes atsiranda vientisumas. Kalbant apie paveikslus, pavienius piešinius – ilgai mąstau, kokiu formatu įgyvendinti idėją. Aš į formatą žvelgiu kaip į kūrinio sudedamąją dalį, ieškau, kur motyvas suskambės labiausiai, kaip jis nuskambės su juo eksponuojamų darbų visumoje.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Kasdienybė įtraukia: ryškiomis vitrinomis, masiniu vartotojiškumu, šviečiančiais ekranais, objektų gausa. Viso to maišatyje, trokštant pamatyti save, tenka sustoti. Man, kaip kūrėjai, greičiausias būdas tai pasiekti yra piešinys. Vos tik paėmusi į rankas eskizinę, atsirandu kitame, savo susikurtame, pasaulyje, kuriame esu pagrindinių veikėjų ir aplinkos režisierė, galinti priartėti ar nutolti nuo realybės (atspindėti ją ar bandyti pakeisti). Po piešinio seka tapyba, tarsi visko finalininkė, leidžianti daryti tą patį, tik įgyjant dar daugiau galių. Regis, įgyvendinau slaptą vaikystės svajonę ir tapau burtininke, reflektuojančia tokį pasaulį, kokį jaučiu, kurianti jį tokį, kokio noriu pati.

– Kur fokusuojamas žvilgsnis?

– Kaip jau minėjau, savo autoportretu vadinu bet kokius motyvus, tuo metu traukiančius mano dėmesį. Kyla vidiniai monologai: kodėl aš į tai žvelgiu, kodėl tai vaizduoju, ką man tai reiškia? Aplinką suasmeninu, siekiu nebūti tik atvaizdavimo įrankiu.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Nuolat klausiu savęs, ar panirti į praeities apmąstymus, klaidų nagrinėjimus, pagražintų istorijų neatitinkančius prisiminimus, ar į ateitį, kuri dabar atrodo gana utopiška? O gal tiesiog nepaklysti tarp laikų, neneigti esaties čia ir dabar bei leisti sau būti. Ir nesvarbu, tapyčiau, pieščiau iš natūros ar fotografijos. Tą patį motyvą, jei ir grįžtu prie jo po kurio laiko, perfiltruoju per save, išgyvenu iš naujo.

– Kiek seansų truko nupiešti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Eskizinėje piešinys, tekstas ar to deriniai gimsta per vieną seansą. Tai gali trukti nuo 5 min. iki valandos, dviejų... Neretai eskizinė įtraukia, vienas piešinys keičia kitą, tekstai persimaino, nebepaveja naujų puslapių, kuria chaosą, o kartais ramiai plaukia pasroviui. Praleisto laiko trukmė kalba apie mano tuometę būseną: kiek buvau jautri, nusiminusi, nervinga, linksma, rami. Piešiant ilgiau nuotaika pasikeičia: iš nervingos nurimsta, iš itin plepios nutyla, kartais, atvirkščiai, susierzina. Šis laikas tampa susitikimu su savimi: visiškai nuoga, atvira, pažeidžiama geriausio klausytojo akivaizdoje (eskizinės), kuris, atlikdamas terapinę funkciją, talkina ir naujų motyvų paveikslams paieškose.

– Ar kuriant autoportretą kyla baimių?

– Ne. Kuriant stengiuosi atsiriboti nuo bet kokių baimių, neanalizuoti galutinio rezultato (piešinio ar paveikslo) perspektyvos, o daryti tai, ką trokštu daryti.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Savo kalboje akcentavau eskizinės svarbą. Eskizinę galėčiau pavadinti minčių, jausmų, vaizdinių rinkiniu ir kratiniu vienu metu. Neleidžiu sau plėšti puslapių, kiekvienas jų turi sekti paskui kitą. Čia svarbus eiliškumas, istorija. Mano istorija: dienoraštis, dienovaizdis. Ir ne viskas tobula, gražu, išieškota. Viskas taip, kaip buvo – tikra.