Pirmąjį rugpjūčio savaitgalį, nepaisydami didžiulės kaitros, muzikos mėgėjai naudojosi galimybe išgirsti du neeilinius koncertus, pelnytai tapusius Pažaislio muzikos festivalio anšlagu. Dėl to, kad vyko tuo pat metu, ir dėl panašaus ažiotažo abiejų atžvilgiu, jie turi būti aptarti ir  palyginti. Nors iš pirmo žvilgsnio jie lyg ir nelygintini: pirmajame – 50-metį perkopusi fortepijono legenda Ivo Pogorelich, antrajame – jaunuolis, akordeono virtuozas Martynas Levickis, tik pradėjęs kurti savo legendą, tačiau jau turintis didelį gerbėjų būrį. Pastarasis gerbėjus subūrė kelyje į pergales talentų realybės šou ir pasauliniuose konkursuose, o pianistas, karjeros šuoliui atsispyręs nesėkme prestižiniame Friederiko Chopino konkurse, tačiau skandalingai pakylėtas iki genijaus ir visą laiką vertintas kontroversiškai. Jų karjeros starto linija panaši – pirmajam buvo 22 metai, antrajam – 20.

Vietoj romantikos – sarkazmas

Šeštadienis. Nesileisdami į trijų dešimčių metų senumo skandalo Varšuvoje prisiminimus, laukiame stebuklo – ne kasdien Kaune (netgi Lietuvoje) pasaulinė legenda. Žinant jo įnoringą būdą ir karčią kai kurių su juo bendravusiųjų patirtį, nerimas buvo užvaldęs visus – ar nesužlugdys žvaigždės noro koncertuoti filharmonijos salėje tvyranti ir devynis prakaitus sunkianti kaitra?

Kas bus, jei kadaise genijumi įvardyto pianisto genialią mintį pertrauks kurio nors iš klausytojų mobiliojo telefono signalas, arba po kiekvieno kūrinio epizodo ploti įpratusieji, "pagerbs" pianistą jau po pirmosios trijų dalių kūrinio dalies? Pristačius atlikėjus ir programą, salė įsielektrinusi laukė kelias minutes vis nepasirodančio pianisto. Kankinamai ilgai užsitęsusi tyla virto nuogąstavimu – gal tikrai koncertas nebeįvyks? Tačiau koncertas vis dėlto prasidėjo.

Dar savo karjeros pradžioje teigęs, kad siekia savaip perskaityti autoriaus sumanymą, net ir prieštaraudamas nusistovėjusioms normoms, retuose interviu I.Pogorelich skelbia savo nuostatų besilaikąs iki dabar. Programoje – romantiškas Roberto Schumanno Koncertas fortepijonui, parašytas kompozitoriaus žmonai Clarai Wieck Schumann. Pradėjęs kūrinį tradiciniu proveržiu, toliau tiek pagrindinę, tiek ir šalutinę temą pianistas perskaito visai kitaip, nei ją pateikia kompozitorius ar įpratę girdėti klausytojai.

Nepaisydamas gaidose nurodytos remarkos "išraiškingai" – melodiją paverčia šiurkštoko skambesio, sutrūkinėjusiais saitais jungiamų natų virtine, o pirmoje dalyje vyraujantis klarneto/obojaus ir fortepijono pokalbis visai neprimena kompozitoriaus siūlomo lyriško dueto. Priešingai – į klarneto lyriką fortepijonas atsako pašaipiomis grimasomis, tarsi norėtų pasityčioti iš jausmų (ar iš klausytojų, tokių jausmų besitikinčių).

Šiurkštoki, muzikines frazes skaldantys akordų akcentai koncerto romantiką pavertė niekais. Ir antroje kūrinio dalyje autoriaus pageidaujamas gracingumas muzikoje suskambo tik iš dalies. O technikos ir žėrinčio tempo nestokojančiame finale pianistui buvo kur kas daugiau galimybių sužibėti ir žavėti klausytojus savo technika, tačiau ir čia neišvengta įkyraus, visumą skaldančio akcentavimo, netgi ir netikslaus teksto.

Klausytojų neįtikino

Skambant muzikai ir bandant suprasti tokią R.Schumanno muzikos esmę, iškilo netgi kompozitoriaus kūriniuose šmėkščiojantys jo sukurtų personažų – audringo, maištaujančio, gal net panašaus į patį I.Pogorelich, Florestano ir lyriškojo, mintyse paskendusio Euzebijaus – paveikslai, tačiau net ir ši versija nepasitvirtino dėl veikėjų traktuotės nepastovumo. Dialogas neįvyko.
Neprakalbintas liko ir atlikėjo fantazijų nesupratęs klausytojas. Nors pianisto meistriškumo nenuneigsi – pasažai ir akordų kaskados, dinaminių spalvų išraiška paliko brandaus ir techniško atlikimo įspūdį, tačiau nekompensavo kūrinio meninės visumos spragų.

Atrodo, kad dirigentui Modestui Barkauskui ir jo diriguojamam Lietuvos kameriniam orkestrui nebuvo galimybių pasipriešinti tokiai I.Pogorelich siūlomai R.Schumanno romantikos traktuotei. O juk kažkada su jo įgeidžiais nesutikusiam dirigentui Herbertui von Karajanui pianistas pasiūlė pasiieškoti kito atlikėjo.

Jau nuo savo koncertinės karjeros pradžios I.Pogorelich skaldė klausytojus į dvi grupes: besižavinčius jo technika, dinaminėmis spalvomis, interpretacijos laisve bei nesiskaitymu su įprastinėmis normomis, ir tuos, kurie neatleidžia už tradicijų muzikoje laužymą, akibrokštus ir aroganciją. Kauno klausytojų I.Pogorelich pasirodymas nesuvienijo. Tai buvo galima pajusti ir iš klausytojų reakcijos – nuaidėjus paskutiniams R.Schumanno koncerto akordams, fortepijono legendai ovacijų nebuvo. Negana to, po antrojo nusilenkimo publikai, šioji savo pagarbą atlikėjui atsistojimu išreiškė tik parteryje. Balkone taip ir liko sėdėti. O tai, kad Kauno publika (ar jos dalis) po koncerto neatsistotų – itin retas reiškinys. Toks poelgis gana informatyvus.
Antroje dalyje atsikvėpė ir orkestras, ir dirigentas, ir klausytojai. Orkestro atlikta L.Bethoveno 4-oji simfonija skambėjo laisvai ir spalvingai.

Skeptikai liko beginkliai

Sekmadienio vakarą į Filharmoniją plaukė jau kito atlikėjo ir jo muzikos gerbėjai. Kas jis – vos prieš kelerius metus sukėlęs furorą TV ekranuose ir pralenkęs visus kitus talentus Lietuvos talentų realybės šou projekte, tapęs nugalėtoju pasaulio čempionatui prilygstančiame akordeonistų konkurse "Coupe Mondiale 2010", dabar, baigęs studijas Karališkoje Londono muzikos akademijoje ir pradedantis žygį po pasaulį, nestokojantis kūrybinės energijos ir idėjų? 24-erių M.Levickis.

Jo koncertas Kauno filharmonijoje karštą sekmadienio vakarą – Pažaislio muzikos festivalio dalis, kaip ir kiti M.Levickio koncertai, vasarą muzikos garsais užpildantys gausių festivalių programas. Tai koncertas, į kurį bilietai buvo išgraibstyti dar birželį ir kuris nepaliko abejingų, nuginklavo net ir didžiausius skeptikus, klasikos pasaulyje akordeoną vertinančius kaip nevisateisį kitų – "elitinių" instrumentų draugijoje.

Didžioji dalis koncertą užplūdusių klausytojų, pamėgusių šį jaunuolį dar nuo TV realybės šou laikų, ko gero, per daug nesigilindama į programą, būtų atėjusi tiek per kaitrą, tiek per speigą. O programa buvo sudaryta ne vien TV šou žiūrovų skoniams. Tai lyg kelionė laikmečiais, žanrais, kalbinant klausytoją įvairiomis muzikos kalbomis – nuo Johanno Sebastiano Bacho iki šiuolaikinės, nuo rimtosios iki populiariosios.

Tačiau net ir nežinantys ar nepratę prie kai kurių iš šių kalbų, turėjo pripažinti talentą ir nuoširdumą kalbėtojo, ieškančio kiekvienai muzikinei frazei ar žodžiui prasmės, kiekvienam garsui ar net pauzei – išraiškos, kartu atveriančio netradicines ir plačias savojo instrumento technines bei spalvines galimybes. Akordeonistas pateisino skambų akordeono mago titulą, kuris puošia afišų ir žiniasklaidos antraštes tiek savame krašte, tiek užsienyje.

Būtina paminėti ir Martynui antroje koncerto dalyje talkinusį jaunų atlikėjų styginių kvartetą "Sinchronic", artistiškai ir vieningai stilistiškai atlikusį akordeoną papildančias instrumentuotes. Susibūręs bendradarbiauti su M.Levickiu ir išpildyti jo kūrybinius sumanymus, kolektyvas galbūt gyvuos ir atskirai.

"Stengiuosi ugdyti klausytoją"

Po koncerto paklaustas, kas lemia tokį jo populiarumą, M.Levickis pirmiausia įvardijo daugelio jam priskiriamą charizmą, talentą, pripažindamas, kad tai yra įgimta, tačiau ir ugdoma. Su laiku ateina patirtis, pasitikėjimas ne tik grojant, bet ir prabylant į klausytoją, pristatant programos kūrinius.

Po realybės šou akademinės muzikos pasaulis į M.Levickio laimėjimą žiūrėjo (ir žiūri?) nepatikliai, tačiau jo programoje duoklę populiarumui kompensuoja rimtosios bei šiuolaikinės muzikos dalis.

"Dažnai tenka groti televizijoje, o ten visai kita realybė, todėl žmonės iš manęs tikisi atitinkamos muzikos. Tačiau mano gyvenime muzikos yra labai daug ir įvairios. Studijuojant vyravo akademinė, šiuolaikinė, todėl ir dabar norisi tokią muziką groti. Su ja stengiuosi ugdyti klausytoją", – "Santakai" sakė akordeonistas.

Jis sakė festivalio koncertui specialiai parinkęs programą, kad ji nebūtų vienaplanė. "Akademinė, šiuolaikinė muzika yra sunkiau klausoma, ir iš atlikėjo ji reikalauja daugiau pastangų, tačiau tos pastangos kompensuojamos pojūčiais, sugrįžtančiais ir liekančiais giliai širdyje. Todėl man svarbu tokią muziką groti", – sakė M.Levickis.

Populiarumo skrydžiui didelį postūmį suteikė televizija. Kaip pats vertini jos įtaką? "Televizija yra galinga priemonė, kurios kai kurie atlikėjai vengia, norėdami likti ištikimi sau. Tačiau aš, dalyvaudamas televizijos projektuose, visada ir buvau ištikimas sau. Tai yra dalis manęs, ir aš to neslepiu. Televizija diktuoja sąlygas, tenka susitaikyti ir priimti tai kaip tam tikrą iššūkį, tačiau aš stengiuosi atsiriboti nuo savo neigiamų reakcijų, priimti tai kiek įmanoma optimistiškiau ir bandyti suktis duotomis aplinkybėmis", – atviravo atlikėjas.

Pagarbos verti užmojai

Šiemetinius pasirodymus Vokietijoje, JAV, Prancūzijoje, Šveicarijoje keičia koncertų turas Lietuvoje. Koks jis?

Koncertai pamaryje – Kintų muzikos festivalyje, pajūryje – festivalyje "Palangos vasara", Vilkaviškyje, tačiau daugiausia koncertų rugpjūčio 18 –31 d. Akordeono muzikos savaitėje (M.Levickis – jos meno vadovas), kuri yra sudėtinė Kristupo vasaros festivalio dalis. Renginiai vyks Vilniuje, tačiau koncertai pasieks ir Šiaulius, Birštoną, Šešuolėlius, Taujėnus.

Be to, rugpjūčio 14 –17 d. su bendraminčiais jis rinksis Palendrių vienuolyne, kur su jaunaisiais kompozitoriais kurs šiuolaikinę muziką akordeonui ir styginiams. Tai M.Levickio šių metų vienas įdomiausių ir edukaciniu turiniu prasmingiausių projektų – kūrybinės dirbtuvės "Originalaus repertuaro akordeonui ir styginiams plėtra", kuriame bendradarbiaus lietuvių ir užsienio atlikėjai. O rugsėjį jau laukia rečitaliai Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Tai tik įsibėgėjanti pradžia. Gražios legendos pradžia.