– Kaip gimė idėja parašyti romaną?

– To gimimo nebuvo, nebuvo ir idėjos. Žodžio jausmas gyveno su manimi nuo mano pradžios. Nežinau, kiek man buvo metų, mokiausi skaičiuoti, bet niekaip po dvylikos nemokėdavau pasakyti „trylika“ ir vieną kartą man išėjo – ištariau sau tyliai: „Trylika.“ Pamenu, kaip gražiai man tas žodis skambėjo. Atsimenu, pirmoje klasėje savo parašytą eilėraštį – aš jį kartodavau ir kartodavau, man patiko, kaip jis rimuojasi, patiko mane skraidinantis hegzametras. Vėliau, sulaukusi devynerių, įsigijau repo kasečių, išgirdau „Darką skerdiką“, kuris žodžio ir ritmo suvokimą pakėlė į neįtikimas aukštumas. Galiausiai, kai man buvo trylika, po vienos aerobikos treniruotės, ilsintis ant suoliuko, prie manęs prisėdo keistas vyras ir tylėjo; aš, bandydama išsklaidyti itin nejaukią tylą, paklausiau, kaip jam sekasi, o jis man atsakė: „Gerai sekasi mirti.“ Tuomet keistuolis paaiškino, kad čia eilėraščio nuotrupa. Man atrodo, kad tą dieną grįžusi namo supratau: rašysiu, bet gali būti ir tada, kai ištariau: „Trylika“, tad galima sakyti, kad tada ir nusprendžiau rašyti romaną.

– Kokią reikšmę debiutuojančiam autoriui turi leidykla? Ar, prieš siųsdama rankraštį, turėjai konkrečių lūkesčių?

– Mano susidūrimas su publika buvo tik vieną kartą, per tėtės gimtadienį. Tuomet atsistojusi ant kėdės svečiams padeklamavau jam sukurtą eilėraštį. Aš neturiu jokios auditorijos, jokio pagrindo, tad man, kaip pradedančiai rašytojai, leidykla buvo / yra kone viskas. Iki tol nebuvau susidūrusi su jokia konstruktyvia kritika, savo rankraščius duodavau skaityti tik mamai, neįsivaizdavau, kaip ir ką daryti. Tiesiog rašiau rašiau ir rašiau, siunčiau savo rankraščius visoms leidykloms ir tikėjausi tik vieno – atsakymo, kad ir koks jis būtų. Bet net ir „ne“ sulaukti nebuvo taip paprasta, dažniausias atsakas – tyla ir mano tikėjimasis, kad gal, o gal vis dėlto kada nors kažkas atrašys. Tie „ne“ ir tyla tęsėsi apie dvejus metus. Bet, mano didelei laimei, po vieno rankraščio ir daugelio neigiamų atsakymų gavau puslapio apimties atsiliepimą, ką ir kaip reikėtų tobulinti, ką daryti, kad būtų geriau, įdomiau, sklandžiau. Nepaisant to, kad galutinis atsakymas buvo neigiamas, turėjau vilties, kad man dar pavyks, tad išsinagrinėjau kiekvieną žodį tame lape ir sėdau rašyti „Šaltienos bistro“. Kai išsiunčiau šį rankraštį, gavau teigiamą atsakymą. Šį įvykį galėčiau apibūdinti kaip stebuklą. O kas jau vyko paskui, sunku ir nusakyti – leidykla man davė viską ir išmokė tiek, kiek savo jėgomis nebūčiau turėjusi nei pakankamai susivokimo, nei galimybių.

Tai, ką patyriau valgykloje, buvo tikra gyvenimo dovana.

– Iš fotosesijos su kiaulės skerdiena panašu, kad, ko gero, nesi vegetarė. Ar yra tekę dirbti maitinimo sektoriuje? Iš kur sėmeisi žinių?

– Vegetarė šiuo metu nesu. Bet esu buvusi, taip pat buvau ir veganė, ir žaliavalgė, buvo laikas, kai valgiau vien žalius augalus, buvo, kai maitinausi tik cukrumi, tik varške arba salierų kokteiliais, tad tikiuosi, kad mano nuotraukose žmonės neįžvelgs noro paniekinti ar pasityčioti iš žmonių grupės, turinčios tam tikrus mitybos principus. Man teko dirbti mokyklos budėtoja, fejerverkų pardavėja, holokausto nusikaltimų tyrėja, valytoja, mėšlo valdymo praktikos apklausų atlikėja, Biblijos pardavėja telefonu ir visokio gyvo velnio, tačiau niekas mano gyvenime nepadarė tokios neišdildomos įtakos kaip darbas virtuvėje. Dirbau trijų tipų maitinimo įstaigose: picerijoje, salotų bare ir valgykloje. Tai, ką patyriau valgykloje, buvo tikra gyvenimo dovana. Išeidama kolegoms sakiau: aš tikrai apie jus visus vieną dieną parašysiu knygą. Tokios nuostabios gyvenimo ir žmogiškumo išdaigos, kokios vykdavo ten, būtinai turėjo išvysti dienos šviesą – negalima įdomioms istorijoms pasilikti trūnyti sąmonės rūsiuose. Mano visas išmanymas tik iš ten. Na, ir dar, žinoma, šiek tiek žinių iš nesuskaičiuojamo skaičiaus vaizdo medžiagos apie gyvulių skerdimą ir receptų knygų ištraukų.

– Pradėjusi skaityti romaną, iš pradžių seksistiškai pamaniau, kad čia rašo kažkoks smagus bičas, pasislėpęs po moterišku slapyvardžiu ir puoliau gūglinti tavo vardą. Kodėl pagrindiniu pasakotoju pasirinkai būtent tokį personažą?

– Aš atsakysiu turbūt dar seksistiškiau. Kai skaitau romaną, rašytą moters vardu, kažkodėl galiu įsivaizduoti tik moterį, kai skaitau romaną vyro vardu, galiu įsivaizduoti ir vyrą, ir moterį, t.y. visas pozicijas. Mūsų jau tokia ta kalba, kad žmogus yra „jis“ ir labiausiai norėjau pavaizduoti žmogų. Tačiau negaliu nuslėpti, kad manyje yra kažkokio vyriško klodo. Taip gali būti dėl to, kad nuo šeštos klasės virš viršutinės lūpos žėlė ūseliai, dėl neįprastai didelio ūgio, būdama penktokė, kūprinausi, esu girdėjusi mokykloje, kad mane vadina Rembo. Tačiau dėl šiuolaikinių technologijų ūsai daugiau mažiau dingo, nugarai šiek tiek atsitiesti padeda sportas, o kai apsivelku suknelę, jaučiuosi net perdėtai moteriška, bet mažas vyrukas mano sielos užkaboriuose vis dar man pakužda kartais viršyti greitį, neįprastai garsiai atsirūgti ar nusipirkti grąžto antgalių metalui gręžti. Man taip rašyti tikriausiai buvo tiesiog patogiau.

– Kadangi rašyti pernakt neišmokstama, smalsu, kada pradėjai ir kaip mokeisi tai daryti?

– Mokėti rašyti – tokia gan mistiška sąvoka. Rašyti išmokau pirmoje klasėje, mano pirmas žodis buvo „lašas“. Rašyti man sekėsi daug blogiau nei kitiems bendraklasiams, labai sunku buvo išraityti tokius vingius ir suprasti, kokio rezultato iš manęs tikisi mokytoja. O dabar moku labai manieringai ir gražiai suraityti didžiąją L raidę, bičiuliai vis juokais per dantį patraukia, kad ant laidotuvių juostų galėčiau rašyti. Kadangi mano mama – lietuvių kalbos mokytoja, ji mane mokė toliau ne tik apie raidžių dizainą, bet ir apie reikšmę bei teoriją. Vis pataisydavo, sakydavo: „Randasi tik grybai po lietaus.“ O ar to rašymo amato galima išmokti, aš nežinau, turbūt ir miršti žmogus besimokydamas.

– Scena, kurioje pagrindinis veikėjas atsiima diplomą, primena Monty Python estetiką. Bet juokas dažniausiai slepia ir kai ką daugiau. Ar, tavo nuomone, humanitariniai mokslai Lietuvoje išties tokio žemo lygio?

– Man atrodo, kad aš mažiausiai kompetentingas žmogus visatoje atsakyti į tokį rimtą klausimą. Kitaip tariant, pagrindinio veikėjo bėda, o gal ir išsigelbėjimas yra, kad jis mato tokį pasaulį. Ar galima sakyti, kad koks nors Vabalninkas – neįdomus miestas, pavažiavus dviračiu miesto pagrindine gatve? Ko gero, negalima. Yra galimybė, kad keleivis miestui pažinti atidavė per mažai energijos, laiko ir savo smalsumo, tad miestą pavadinti nuobodžiu būtų siaubingai netaktiška. Taip, ko gero, yra ir su mokslais. Aš mokydamasi pasirinkau savotišką pasaulio supratimą, rinkausi matyti visai kitas detales, nesijausdama savo vietoje, pasirinkau tiesiog juoktis iš situacijos, nes negalėjau jai daugiau nieko pasiūlyti. Mindami ta patį taką, galime matyti visai skirtingus medžius ir dėl to ne visada bus kaltas miškas.

– Romanas tiesiog pulsuoja grotesku ir ironija, jos nevengei ir prisistatydama, įvardijusi save kaip „nieko nepasiekusi autorė, tačiau visada gyvenanti šalia svajonės“. O man vis dėlto smalsu, ką veiki gyvenime ir kiek jame istorijos (-jų)?

– Neatmetu galimybės, kad „nieko nepasiekimą“ pasirinkau pati. Jei išsipildytų visos svajonės, būtų tobula, o tobulybė labai jau nuobodi. Tad gyvenimas visada vienu žingsniu iki svajonės išsipildymo yra labai energingas, jaudinantis, kupinas vilties, daug pamokantis ir, žinoma, pilnas juoko, nes ką daryti daugiau, jei ne juoktis, kai nepasiseka. O taip gyvenime daugiausia, manau, svajoju apie skanumynus ir dirbu pinigų plovimo prevencijos kontoroje, bankų sistemoje. Neseniai esu radusi savo laišką, parašytą sau pačiai, kai man buvo septyneri metai. Ten buvau nupiešta, kaip supratau, pati aš, laikanti ant pavadėlio neva šunį, kuris labiau priminė agurotį, ir buvo parašyta: „Aš noriu užaugusi dirbti banke ir uždirbti bent 200 litų.“ Tad drąsiai galiu sakyti, kad ši svajonė tikrai išsipildė, tai mano sėkmės istorija.

– Kokie autoriai tau imponuoja?

– Kone kiekviename interviu su rašytojais, kuriame jų klausiama, kaip atsirado rašymas ir knygos jų gyvenime, viskas dažniausiai prasideda nuo to, kad daug skaitė tėveliai arba seneliai, kad namuose būdavo didelės knygų lentynos. Aš tokių romantinių patyrimų, deja, neturiu. Mes rengdavome laidotuves rastoms negyvoms katėms, gerdavome guašą, o kaime kasdavome bulves. Bet galiu drąsiai sakyti, kad iš kažkur, kai dar buvo momuo nesuaugęs, nelegaliai gavau Kazio Binkio knygą „Jonas pas čigonus“. Ją skaičiau tūkstantį kartų, baisu, kad tai kažkaip galėjo suformuoti mano asmenybę. Kai nustojau gerti guašą, tada iš kažkur atsirado literatūros poreikis. Kai žiūriu atgal, kažkaip nuostabiai keista, kad man labiausiai imponavo Antanas Miškinis, Aleksas Dabulskis, Henrikas Radauskas, Juozas Baltušis ir ypač Vincas Krėvė-Mickevičius, netgi Teofilis Tilvytis, nors visai nesuprasdavau, apie ką jis rašo. Man visuomet patikdavo trys pagrindiniai dalykai: kaimo žmogaus pasaulis, gamta ir paslėptas skausmingas didvyrių gyvenimas. O dabar tų autorių daug, sunku suspėti perskaityti viską, ką nori, daug nuobodžių knygų, tačiau tos, kurios padaro įspūdį, pakeičia gyvenimą. Man atrodo, kad kiekviena knyga ir kiekvienas autorius man daro įtaką, netgi ir tie, kurių tiesiog negaliu apkęsti.

– Ar stebi dalykus, vykstančius literatūros lauke?

– Taip, man labai patinka klausytis radijo, gerai, kad dabar yra audiotekos. Stengiuosi sekti kiekvieną laidą apie literatūrą, skaitau periodinius leidinius. Skamba nuobodžiai, tačiau mūsų literatūrinis laukas neatsilieka nuo melodramų scenarijų. Kai įsisuki į tuos visus verpetus, gali pamatyti ir mafijų struktūrų atitikmenų, ir meilės trikampių, klastingo keršto užuomazgų, viešų ir privačių interesų maišymo. Pilna vietos piktintis, džiaugtis ir atrasti.

– Kaip siūlytum skaityti romaną? Ar įsivaizduoji savo auditoriją, kas ji?

– Siūlyčiau romaną skaityti atsipalaidavus. Jei skaitydami būsite įsiutinti neskoningumo, vulgarumo, supykdyti stačiokiškumo ar šiaip kažko, kas jums kelia priešiškus jausmus, bet kokį jausmą išgyvenkite iki galo ir piktinkitės nuoširdžiai, iš visos širdies. Bet jei jūsų akį patrauks koks aprašytas bijūnas, neužmirškite jo pauostyti ar nunešti mylimajai, jei rašysiu apie mamą, pagalvokite ir apie savąją. Vieninteliu atveju – jei knyga jums neįdomi – siūlyčiau jos neskaityti. Mano auditorija galėtų būti bet kuris žmogus, kuris kada nors turėjo darbą ir stengėsi, kad jam bent kažkiek ir bent kažkas truputį išeitų.

– Ko palinkėtum savo knygai?

– Kad jau išsiskyrėme, ir visai gražiuoju, aš savo knygai linkiu nepamiršti manęs – buvo sunku, bet buvo ir gražių akimirkų.