Antanas Maceina – vienas kontraversiškiausiai ir įvairiausiai vertinamų Lietuvos mąstytojų. Pavyzdžiui, Vytautas Radžvilas jį laiko „vienu iš lietuvių profesionalios filosofijos pradininkų ir  kūrėjų“, o jo darbus „tikrai ne mėgėjiškais ar provincialiais savo tematika bei turiniu“ ir ypač aktualiais šiomis dienomis. Tačiau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę pasirodė ne vienas tekstas, kurio paskirtis buvo „nuvainikuoti“ A. Maceinos filosofiją, užgniaužti lėtai atgimstančią jo idėjų analizę ir atimti teisę okupacijos nukankintai tautai susigrąžinti nacionalinį orumą, savigarbą.

Vienas iškalbingiausių tokio teksto pavyzdžių yra filosofo Leonido Donskio 1997 m. parašyta studija „ Antanas Maceina: doktrininis intelektualas XX amžiaus lietuvių kultūroje“. Studijoje A. Maceina kritikuojamas įvairiais aspektais, pradedant tautos bei valstybės samprata, baigiant požiūriu į socializmą ir kapitalizmą. Joje L. Donskis A. Maceiną vadina „doktrininiu intelektualu“, „kanonizuotu filosofu“, „neopagoniu mąstytoju“, teigia, jog A. Maceinos socialinė filosofija „tiesia atvirą kelią į rasizmą, rasistinį antisemitizmą /.../ ir nacionalsocializmą“ bei „atveria bolševikinės ir nacistinės sąmonės, t. y. totalitarinės, fašizoidinės sąmonės par excellence, genezę bei jos intelektualinio žemėlapio kontūrus“. L. Donskio kritikai antrina ir ne vienas kitas autorius, pavyzdžiui, Liūtas Mockūnas, A. Maceiną vadindamas „lietuviškuoju fašistu“.

Šia trumpa analize siekiama paneigti tokią sovietinę retoriką prieš tikinčiuosius primenančią kritiką ir apginti vieno iškiliausių Lietuvos mąstytojų idėjas. Kartu ši analizė padės suprasti, kaip tęsiant sovietinę tradiciją  ir toliau menkinama bet kokia tautinės sąmonės apraiška, o asmenys, tarpukariu aktyviai prisidėję prie Lietuvos kūrimo, lengva ranka prilyginami pasaulį sukrėtusių didžiųjų totalitarinių ideologijų kūrėjams. Platesnės ir gilesnės tokio tipo analizės padėtų giliau pažinti A. Maceinos teiginių esmę ir be paskubo- mis priklijuotų etikečių svarstyti juos viešojoje erdvėje, nes jų problematika nėra praradusi aktualumo ir mūsų dienomis.

Polemikos su L. Donskiu atspirties taškas bus teiginys, kad jo A. Maceinos tekstų interpretacija yra netiksli ir net kupina faktinių klaidų. Pavyzdžiui, studijoje teigiama, jog A. Maceina tautą ir valstybę traktuoja kaip „savitikslius dalykus“, tačiau tauta yra besivystantis ir išsivystęs prigimtinis dalykas, ne instrumentinis, todėl apskritai negali būti priskiriamas tikslo kategorijoms (tautos sąvoka čia nereiškia sutartinės bendruomenės, tad jos negalima suprasti instrumentiškai ir reikia priimti kaip objektyvią asmeniškai nuo mūsų nepriklausančią esamybę), o valstybė yra tautos reiškimosi lytis ir savirealizacija, tačiau ji palenkta žmogaus asmeniui ir tauta jos formą gali peržengti (kadangi tai yra sutartinis ir instrumentiškas dalykas). Studijoje taip pat teigiama, kad dėl anglų kalbos nemokėjimo A. Maceina nėra studijavęs ir skaitęs Johnas Locke`as ir net apskritai anglosaksiškojo liberalizmo argumentų. Tai taip pat netiesa. A. Maceinos rankraštyje „Pilnutinės demokratijos pagrindai“ galima rasti ištisą lapą, kurį mąstytojas paskiria J. Locke anglosaksiškojo liberalizmo aprašymui.

Nors L. Donskio studija gali būti kritikuojama įvairiais aspektais, šios analizės apimtis verčia apsistoti tik ties vienu – studijoje tvirtintu teoriniu Antano Maceinos ir Karlo Markso buržuazijos kritikos panašumu ir tariamu A. Maceinos bolševizmo šlovinimu. Nors L. Donskis A. Maceiną apibūdina kaip prijaučiantį fašizmui mąstytoją, tuo pačiu metu negaili kritikos ir mąstytojo kapitalizmo bei bolševizmo analizėms. Anot L. Donskio, „Maceinos veikalo tonas/.../ vietomis pranoksta Komunistų partijos manifestą, Gotos programos kritiką, Vokiečių ideologiją ir kitus marksizmo klasikų šedevrus. /.../ Jis perima ir vartoja marksizmo teorinę ir ideologinę idiomatiką.“

A. Maceina – apnuogintas marksistas?

Savo kritiką A. Maceinos tarpukariu rašytai socialinei filosofijai L. Donskis pradeda nuo teiginio, kad A. Maceina savo socialinėje filosofijoje esą vartoja grynai marksistinę idiomatiką, o „jei nežinotume, kad prieš mus garsiausiojo Lietuvos katalikiško filosofo tekstas,  būtų tikrai nesunku jį supainioti su pasažu iš Marxo „Ekonominių ir filosofinių rankraščių“.

Esą A. Maceinos „nuasmeninto ir susvetimėjusio darbo idioma, darbo ir kapitalo priešprieša, moderniojo darbo pasidalijimo kritika, technologinio determinizmo elementai“ yra tiesiogiai perimti iš K. Markso, pastarojo net necituojant.

Į L. Donskio kritikos lauką neišvengiamai patenka ir nuosavybės naudojimo suvisuomeninimo principas, A. Maceinos išsakytas tokiais žodžiais: „Visuomeninis nuosavybės naudojimo pobūdis reikalauja, kad šitas naudojimas vienokiu ar kitokiu būdu būtų susocialintas, nes kitaip jis liks tik teoretinis dalykas. /.../ Todėl naujoji socialinė santvarka turi privatinės nuosavybės naudojimą taip sutvarkyti, kad jis pasidarytų ne tik asmeninė, bet ir visuomeninė funkcija, kad ja lengvai galėtų pasinaudoti ne tik josios savininkas, bet ir kiti visuomenės nariai. Privatinė nuosavybė turi būti suvisuomeninta josios nepanaikinant. /.../ Todėl net ir reikalingos gėrybės, bet kurios nėra čia pat naudojamos, turi būti sujungtos su visuomeniniais reikalais.“

Tokias mintis L. Donskis vadina socialine poezija, skirta pažadinti darbininkiją, o tai, žinoma, taip pat aiški aliuzija į marksizmą. Atrodo, lyg suprasdamas, kad sunku taip tiesiogiai sieti Markso ir A. Maceinos idėjas, L. Donskis prideda lyg ir šį jo pasirinktą sugretinimą turinčią „išteisinti“ išvadą, jog A. Maceina siekė surasti „kovingą, radikalų ir „patobulintą“ marksizmo variantą bei praktinį jo įkūnijimą, apvalytą nuo jam nepriimtinos ekonominės ir sociologinės minties apnašų.“  Taigi lyg tarp kitko pasakoma, kad nors esama daug panašumų, A. Maceina vis dėlto remiasi ne „grynomis“, o „patobulintomis“ Markso mintimis.

Galiausiai savo kritiką L. Donskis baigia tuo, ką vadina „kraštutiniu A. Maceinos minties retrogradiškumu ir reakcingumu“ – tariama A. Maceinos meile bolševizmui ir neapykanta kapitalizmui. Besąlygiška simpatija bolševizmui esą pasireiškia šia citata: „Pasaulio istorijos vyksme bolševizmas yra žymiai reikšmingesnis ir vertingesnis reiškinys negu buržuazija. Būdamas savo esmėje idealistinio ir net mistinio pobūdžio, jis pasidarė moderniame gyvenime nepaprastas fenomenas, kurio galią patirs tiktai tolimos kartos. Bet jau ir šiandien galima pastebėti, kad bolševizme atgema žmogaus dvasios herojiškumas, kad ekonominiai reikalai užleidžia vietą idėjiniams reikalams. Iš miesčioniško buržuazinio nusiteikimo žmogus žengia prie kultūrinės dramos pajautimo. Bolševistiniame pasaulyje auga naujas kultūros ir žmogaus tipas, kuris yra visiškai kitoks negu buržuazinis. (...) Idealizmas ir kūrybiškumas jį skiria nuo pirklių ir bankininkų tipo. Marksizme žmogus buvo homo faber .

Bolševizme jis vėl pasidaro homo creator. Tuo bolševizmas prisišlieja arčiau krikščioniškosios antropologijos negu marksizmas, nes žmogus kūrėjas yra pagrindinė krikščioniškosios antropologijos tezė. Be abejo, bolševizmas yra tragiškas pats savyje. Bet jo tragika yra kitokia negu buržuazijos.“ Taigi sudaromas A. Maceinos kaip bolševizmo šlovintojo įvaizdis, o studijai artėjant į pabaigą, autorius visiškai atvirai stebisi, kaip toks intelektualas galėjo šlovinti vieną iš pačių kruviniausių režimų per visą žmonijos istoriją.

Buržuaziškojo ir prometėjiškojo žmogaus pradų kova XX amžiuje

Kad būtų galima atremti L. Donskio kritiką, būtina susipažinti su gelmine A. Maceinos socialinės filosofijos mąstymo struktūra. Šios filosofijos pagrindas yra žmogaus dvasinių pradų skirstymas į buržuaziškąjį, prometėjiškąjį ir krikščioniškąjį pradus. Šiuos pradus atitinkamai lemia kiekviename žmoguje esančios žemės, žmogaus ir Dievo dvasios. Tarp šių dvasių vyksta nuolatinė kova, kol galiausiai įsigali kažkuri viena. „Kiekvienam žmogui ateina laikas, kada jis turi paregėti vienos arba kitos struktūros pergalę. Ateina laikas, kada žmogus savo viduje turi tapti arba buržujumi, arba prometėju, arba krikščioniu. /.../ Žmogus turi apsispręsti, kas jame viešpataus: žemės dvasia, žmogaus dvasia ar Dievo dvasia.“

Pagrindinė buržuazinės dvasios ypatybė, kaip galima matyti ir iš jos sugretinimo su žemės dvasia, yra jos kryptis žemyn. „Buržuazinė dvasia krypsta į žemę, į šitą apčiuopiamą ir regimą tikrovę. Ji nesistengia paregėti tos aukštesnės realybės, kurios ilgisi prometėjiško ar krikščioniško nusistatymo žmonės. Ji gyvena tuo, kas yra, o ne tuo, kas turi būti.“

Kitaip tariant, buržujus nesugeba mąstyti jokių aukštesnių principų ir idėjų, nors jų egzistavimo ir neneigia. Jis ne tik nesugeba pažinti aukštų, bet ir žemų, puolusių idėjų, t. y. jam svetima ir nežabota demoniška aistra. Buržujus gyvena ramų žemišką gyvenimą ir nesikankina dėl antgamtinių dalykų, todėl pasilieka „būties paviršiuje“. Egzistuoja du buržujų tipai: hedonistinis ir utilitarinis. Pirmasis tipas siekia malonumo, o antrasis – naudos. Vienas iš šių siekių yra nuolatinis buržujaus visko vertinimo matas, todėl buržujai yra prisirišę prie kūno ir materialinių dalykų, o tiksliau – prie jų teikiamo malonumo ir naudos.

Šiais matais buržujai vertina net meną, religiją ir mokslą. Hedonistinis buržujus, anot A. Maceinos, yra „nevertingiausia žmogiškojo gyvenimo apraiška“, esanti arčiausiai gyvuliškumo. Utilitaristu hedonistas tampa tada, kai praregi, t. y. kai į savo reikalus įtraukia protą ir pradeda mąstyti naudos kategorijomis.

Buržujaus nusiteikimas yra „amžinas žmogaus menkystės liudytojas“. Nors buržujus gali būti ir dažnai yra iš pirmo žvilgsnio doras pilietis, jo dorybės yra tik išviršinės. Jis gali būti taupus, kuklus, mandagus ir net gyventi asketiškai, bet „visa yra ne tam, kad šitomis priemonėmis jis ugdytų moralinį savo vidaus vertingumą, bet tam, kad turėtų didesnio pelno ir didesnio pasisekimo bei didesnės jėgos“. Todėl buržujui svetima ir artimo meilės idėja, nes jis yra socialus ir su visuomene santykiauja tik todėl, kad jam tai naudinga. Žmones jis laiko ekonominių gėrybių naudotojais, gamintojais bei tarpininkais tarp vienų ir kitų. Būtent dėl šios priežasties „jis paskui misionierius siunčia degtinę kaip Meksikoje, strichnina užnuodytą avieną kaip Ugnies Žemėje, vergų pirklius kaip Afrikoje“.

Paskutinis neatsiejamas buržujiškos dvasios bruožas ir didžiausia tragedija yra jos nekūrybiškumas. Buržujus tiki nuolatine ir ramia kultūros pažanga, idealų realizavimu šioje tikrovėje, savotišku ateities rojumi žemėje. Tačiau būtent čia, anot A. Maceinos, ir slypi didžiausia buržuazinių istorijos periodų krizė, nes buržujus mano, kad pažangos variklis yra pusiausvyra, o iš tikrųjų jos variklis yra nuolatinė įtampa ir kova.

„Priešginybių išlyginimas yra ne gyvenimo, bet mirties dėsnis.“ Tad tikėdama kultūros pažanga, buržuazija tuo pačiu metu panaikina gyvenimo prieštaravimus, taip paradoksaliai užkirsdama kelią į trokštamą pažangą. „Nesidomėdamas daiktų esme, išnaikindamas gyvenimo priešginybes, buržujus pasiekia ramybės, bet tuo pačiu jis paslenka į gyvenimo mirties šešėlį.“

Taigi buržuazinė dvasia geba gerai pasinaudoti tik tuo, kas jau laimėta, tačiau pati negali sukurti nieko originalaus. Kūrybai reikalingi saitai su giliausiomis būties paslaptimis, o buržuazija gyvena „būties periferijoje“.

Tuo tarpu prometėjiškoji dvasia yra visiškai kitokia. Prometėjizmo pagrindas yra žmogaus dieviškumo teigimas, tačiau jis reiškiasi ne žmogaus dieviškosios vertės pripažinimu, bet maištu prieš patį Dievą. Todėl prometėjizmas ir yra žmogaus dvasia, nes remiasi žmogaus vertės iškėlimu ir jo pastatymu į Dievo vietą. Jo tikslas yra žmogaus tapimas dievu. Jis tiesiog sąmoningai vengia tų žemiškų dalykų, su kuriais susisaistęs buržujus, – kasdienio gėrio (šeimos, vaikų, tarnybos ir pan.).

Prometėjizmas savyje įkūnija išlaisvintą žmogiškąjį kūrybos potencialą ir genijų, nes, kaip jau minėta anksčiau, kūryba reiškiasi įtampų metu, o prometėjizmas ir yra paremtas įtampomis. „Prometėjizmas gerai žino, kad kūrybos kelias šioje tikrovėje yra labai skaudus, kad iškeltą padangėj viršūnę reikia siekti net krauju prakaituojant. Bet kūrybos jis niekados neišsižadėjo, kaip buržuazija, ir savo kūrybinės didybės jis niekados neiškeičia į miesčioniškus malonumus.“ Šio kūrybiškumo motyvas yra idėja. Prometėjas, skirtingai nei buržujus, veikia ne dėl naudos ar malonumo, bet dėl idėjos.

Taigi prometėjizmas yra idealizmas, dvasios reikalavimai čia atlieka svarbiausią vaidmenį. Kita vertus, šis idealizmas nereiškia moralumo, nes jis gali būti ir visiškai demoniškas. Prometėjizmo esmė ir tragedija slypi blogio daryme dėl blogio.

Prometėjas nedaro nuodėmių siekdamas naudos ar malonumo, jis visada daro jas sąmoningai ir kaip tikslą savaime, tarsi keršydamas Dievui. „Žmogaus dvasia yra didelė kūrybinė jėga. Bet taip pat ji turi ir didelės ardomosios galios. Kai šitoji ardomoji galia esti atpalaiduojama, žmogus tampa tuomet panašus jau ne į Dievą, bet į velnią, kurio visas veikimas kaip tik yra ardymas. Prometėjas tuomet ardo visa, kas jam pastoja kelią, ardo tik tam, kad ardytų, nieko vietoje sunaikintų kūrinių nestatydamas.“

Kaip buržuazija, teigdama kultūros pažangą, iš tikrųjų ją sunaikina, taip prometėjai, teigdami žmogaus dieviškumą, sunaikina žmoniškumą, t. y. patys save. „Prometėjizmas teigia žmogaus dieviškumą ir jo siekia. Tai yra aukščiausia vertybė ir pats pagrindinis žmogaus paskyrimas. Bet įėjęs į klaidingą šito teigimo kelią ir jį realizuodamas tik savo jėgomis ir savo valia, prometėjizmas, dieviškumą teigdamas, paneigia žmoniškumą, jį sunaikina ir atsiduria, kaip matėme, demoniškume.“ Paneigęs žmoniškumą, nors to ir nenorėdamas, jis žmogų suinstrumentina, padaro įrankiu. Kadangi prometėjizmui kultūra yra tikslas savaime, lieka neatsakyta į klausimą, kur šiame tiksle yra žmogaus vieta. Žmogus, buvęs gyvenimo tikslu, čia tampa tik priemone kultūrai kurti. Taip atsisakoma žmogiškosios vertės ir žmogus tampa paprastu idealui tarnaujančiu įrankiu.

Anot A. Maceinos, išorinis žmogaus gyvenimas yra tik vidinio jo nusiteikimo apraiška, o tai reiškia, kad ir visa žmogaus istorija yra vidinės jo istorijos projekcija. Iš to natūraliai daroma išvada, kad „Europos kultūroje galima išlukštenti tris idėjas, aplinkui kurias telkiasi mūsų dienų gyvenimas ir kurios lėmė visą Europos išsivystymą: buržuaziškąją, prometėjiškąją ir krikščioniškąją. Šitos idėjos skaldo dabartinį amžių ir dabartinį žmogų. Jos įspaudžia savo žymių visiems mūsų laiko žygiams. Aplinkui jas sukasi visos kovos su pergalėmis ir pralaimėjimais. /.../ Šitų frontų grumtynėse kaip tik ir glūdi dabarties pa- slaptis.“

Konkrečiais istoriniais laikotarpiais dominavo ir konkreti dvasia, nors visiškas vienos dvasios valdymas neįmanomas, nes jų kova vyksta nuolatos. Prometėjizmas, pasak A. Maceinos, visa savo galybe pasireiškė Renesanse, o dabar (turimas omenyje tarpukaris) reiškiasi bolševizmo ir fašizmo pavidalais. Būtent todėl mums buvo taip svarbu suvokti A. Maceinos trijų pradų teoriją – tai raktas į jo bolševizmo vertinimą. Krikščioniškasis pradas, nors ir yra didingiausias bei svarbiausias, analizuojamam klausimui reikšmės neturi, tad jį šios analizės autorius sąmoningai nutyli.

„Vis dėlto beveik visi sutinka, kad mes gyvename savotišką chaosą, kuriame skilimas, irimas ir kova rungiasi su vienybe, kūryba ir rimtimi. Išcentrinės ir įcentrinės jėgos yra praradusios pusiausvyrą, ir bet koks dabartinio žmogaus veikimas yra pažymėtas dažnai net tragiškomis priešginybėmis. Visuotinė šių dienų krizė, daug galingesnė, negu raštuose vaizduojama, kaip tik ir yra šitų išcentrinių ir įcentrinių jėgų kova.“

Šios kovos atsiradimą ir priešistorę mąstytojas aiškina taip. Paskutiniuoju Europos periodu svarbiausi buvo du dalykai – technikos laimėjimai ir socialinės problemos atsiradimas. Technikos laimėjimai iš karto pasuko utilitariniu keliu ir užuot ketinę užvaldyti pasaulį, jie siekė elementarios naudos ir pelno. Toks technikos traktavimas iškėlė ir socialinę problemą – ne visi galėjo įsigyti mašinas, todėl neišgalintys buvo savotiškai pavergti išgalinčiųjų. Taip ne idėja, o turtas ėmė valdyti pasaulį. Toks valdymas buvo visiška Renesanso priešingybė, kuris idėją buvo iškėlęs į pirmą vietą.

Šioje „kovos už duoną“ terpėje radosi ir marksizmas, kuris savo esme taip pat buvo buržuazinis, nes neturėjo jokio idealizmo: „/.../ jeigu visas gyvenimas yra apsprendžiamas ekonomikos, jeigu klasių kova yra ne tik žmonių, bet ir kosminio išsivystymo principas, aišku, čia negali būti jokio optimizmo ir jokio idealizmo. Kultūrinis pesimizmas ir špengleriškas fatalizmas teorijoje, sensualinis hedonizmas ir šykštus utilitarizmas praktikoje yra neišvengiami marksistinės kultūros palydovai. Žemės dvasia ir žemės balsas kalba iš visos marksistinės pasaulėžiūros taip lygiai, kaip ir iš viso paskutinių dviejų šimtmečių gyvenimo.“  Tačiau šis buržuazinis laikotarpis, anot A. Maceinos, baigėsi Pirmuoju pasauliniu karu.

Tad A. Maceina konstatavo buržuazinio laikotarpio pabaigą ir paskelbė, kad ateitis neaiški – vykstanti žutbūtinė trijų pradų kova. „Dabar yra sprendžiamas klausimas, ne tik kokia dvasia tvarkys objektyvinio gyvenimo sritis, bet ir kokia dvasia įsigalės žmogaus viduje. Jeigu išvidinis žmogaus nusiteikimas turi didelės apsprendžiamosios įtakos istoriniams pavidalams, tai taip lygiai istoriniai pavidalai turi įtakos ir išvidiniam žmogaus nusistatymui.“

Šioje kovoje labai svarbus yra bolševizmas, geriausiai įkūnijantis atgimusį prometėjizmą. Suprantama, bolševizmas kilo iš marksizmo, bet tai jau nėra marksizmas. Bolševizme įsigalėjo idealistinis pobūdis, jis pažadino sovietų jaunimo pasiaukojimo energiją. Tad bolševizmas yra pagrindinis buržuazijos priešas ir jos priešingybė, tačiau tai nereiškia, kad bolševizmą turėtume vertinti gerai. A. Maceina teigia visiškai priešingai:

„Šiuo atžvilgiu Europos gyvenimas stovi prieš labai didelį pavojų. Prometėjiški sąjūdžiai, kaip jie reiškiasi šiuo metu nacionalizmo ir komunizmo pavidalais, eina kovos su Dievu linkme. Šitoje kovoje demoniškumo išsiveržimas beveik yra būtinas. Todėl galima laukti, kad Europos kultūrai gali ateiti didelio naikinimo laikas, tuo labiau kad visa Europos kultūra yra religinių pagrindų. Todėl ardymas paliestų ne vieną kurią kultūros sritį, bet visą josios plotą ligi gelmių.“

Tad nors bolševizmas „mūsų amžiuje yra herojiško gyvenimo būdo atsigavimas“ ir išlaisvinta žmonijos kūryba, akivaizdu, jog tai veda į demoniškumą ir naikinimą dėl prometėjizmo viduje slypinčios tragedijos, kuria jis paneigia žmoniškumą. Būdamas praktiškai ekonomine religija, bolševizmas neišvengiamai siekia sunaikinti krikščioniškąją religiją, dorą, sąžinę ir laisvę. Neįmanoma nepripažinti, kad tai yra nuostabiai išlaisvinta žmonijos kūryba, kaip rašo A. Maceina.

Juk buržuazinė dvasia nebuvo krikščionybės ir kultūros priešingybė, ji paprasčiausiai net nedalyvavo šios plotmės diskusijoje. Ji negali pakelti akių nuo žemės, todėl negali ir sukurti nieko originalaus. Bolševizmui rankas kūrybai būtent ir atriša maištas prieš krikščionybę, idealų vardan aukojami žemiškieji dalykai. Tačiau, deja, tai atriša rankas ir naikinimui, nes kartu su žemiškaisiais dalykais kaip buržuazijos reliktas paaukojama ir, pavyzdžiui, šeima, kurią buržuazija nužemina (nes nesugeba matyti jos prasmės idėjų lygmenyje), o krikščionybė padaro sakralia.

Tai ar tikrai apnuogintas marksistas?

Dabar galima matyti, kad tai, ką l. Donskis vadina reakcingumu ir bolševizmo šlovinimu, tėra kitoks žvilgsnis į bolševizmą, tačiau visai ne jo palaikymas. A. Maceina bolševizmą vertina atsiribodamas, tarsi iš šalies. Būtent todėl jis vienoje vietoje aprašo bolševizmo kūrybinius laimėjimus, o kitoje vietoje jau perspėja apie Europos kultūrai bolševizmo keliamą pavojų. Be to, L. Donskio aptariamuose kūriniuose A. Maceina kalba apie buržuaziją ne kaip klasę, o kaip tam tikrą pradą, kurį turi kiekvienas žmogus.

Kiekviename žmoguje vyksta kova, o istoriniai laikotarpiai yra tuo metu daugumoje žmonių vyraujančio laimėjusio prado atspindžiai. Panašu, kad būtent į tai L. Donskis neįsigilino ir iš to gimė jo manymas, kad A. Maceina proletariato diktatūrą (arba proletariatą kaip klasę) laiko išlaisvintu žmogaus kūrybiškumu, šį kūrybiškumą siedamas su gėriu. Betgi kūrybiškumas maceiniškąja prasme yra ne dorovinė kategorija, o iš šalies stebimas dėl įtampų egzistavimo kylantis savęs teigimas, kuris  gali būti ir demoniškas.

L. Donskis taip pat teigia, esą A. Maceina vartoja apnuogintą marksizmo idiomatiką. Tai stebina, nes Marksas įvedė daug naujų terminų, kuriuos po to vartojo įvairūs filosofai, tačiau tai nereiškia, kad jie būtų pritarę marksizmo prigimčiai. Šio darbo autorius pateikė ne vieną citatą, kurioje A. Maceina atvirai kritikuoja ne tik marksizmo priemones, bet ir jo buržuazinę prigimtį, taip bolševizmą atskirdamas kaip visiškai kitonišką reiškinį.

Čia tampa nesvarbu, ar pritari bolševizmo skelbtoms idėjoms (A. Maceina akivaizdžiai nepritarė), bet tik tai, kad bolševizme apskritai galimas idėjų egzistavimas, o tik prisilietus prie idėjų įmanoma kūryba dėl kūrybos (bei jos naikinimas dėl naikinimo). Kadangi buržujus net nesistengia mąstyti apie idėjas, tai jis gali kažką daryti tik vedamas malonumo ar naudos siekio, bet ne idėjos.

Įvertinant tai, kad kūryba maceiniškuoju apibrėžimu yra tik tada, kai kuriama dėl kūrybos (pati kūryba yra asmens raiška, o ne tai, kokią naudą ji atneša), tampa visiškai aišku, kodėl nepritariant ir net niekinant bolševizmą, vis dėlto galima tuo pačiu metu jį laikyti žmogaus kūrybos (net demoniškos) išlaisvinimu ir istoriniu požiūriu vertingesniu dalyku nei buržuazinė dvasia. Maceiniškoji istorija vystosi tik per šią kūrybą (šis vystymasis gali būti ir atbulinis, kai reiškiasi naikinimas), todėl buržuazinė dvasia sustabdo bet kokią kūrybos ir istorijos raidą, daro gyvenimą pastovų ir ramų, o tai, pasak A. Maceinos, yra net pavojingiau nei bolševizmo siautėjimas.

„Prometėjizmas kovoja atvirai su Krikščionybe. /.../ Buržuazija su Krikščionybe atvirai nekovoja: ji ją tik ignoruoja savo viduje. Ignorancija, nesidomėjimas, nesirūpinimas yra tokie ginklai, kurie Krikščionybės nugalėti negali, bet kurie kiekvieną žmogų nuo Krikščionybės beveik negrįžtamai atitolina. Todėl objektyviai prometėjizmas reiškiasi kaip Krikščionybės priešas: jis persekioja Bažnyčią /.../. Bet subjektyviai prometėjiško nusiteikimo žmogus visados ilgisi aukštesnės tikrovės, ir kai jo paties sukurta realybė jo nepatenkina, jis dažnai grįžta prie paniekinto ir palikto Dievo. Tuo tarpu buržuazija objektyviai dažnai net yra Krikščionybės užtarėja: ji stato bažnyčias, bet tam, kad jose žiovautų ir svajotų; ji aukoja misijoms, kad pasipelnytų iš klusniais padarytų vietinių gyventojų; ji sudaro konkordatus, kad įstatymo forma pridengtų savo nesidomėjimą jokiomis idėjomis; ji sėdi prie vieno stalo su Krikščionybės atstovais, kad mandagiomis frazėmis parodytų „savo prisirišimą ir sūnišką atsidavimą“. /.../ Buržuazija ta pačia ranka pasirašo pasiaukojimo aktą Šv. Širdžiai ir ta pačia ranka deda parašą po įstatymu, kuris iš gyvenimo pašalina religiją.“

Autorius: politologas, sambūrio „Pro Patria“ valdybos narys Marius Parčiauskas.

Šis straipsnis buvo skelbtas 14 istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.