"Sukrečiantys vaizdai, kupini šmėklų ir pasislėpusių šešėlių iš praeities", "apnuogintos, skaudančios sielos žaizdos", "paveikslai, skirti tik stiprių nervų žiūrovams", – tokiais epitetais mirga Aliutės Mečys parodą "Aliutė" pristatantys tekstai.

Šie apibūdinimai iš tiesų tinka menininkės kūriniams, tačiau nederėtų eiti į parodą nusiteikus pamatyti vien šiurpinančius vaizdus. Čia galima pamatyti puikią tapybą, kurios koloritas atsispindi mūsų žiemiškuose peizažuose ir neretai – mintyse, jausminėse būsenose. Į "Aliutę" dera eiti pasirengus nustebti, pamačius kruopščius, smulkiausių detalių ir jautrių pieštuko štrichų išmargintus piešinius. Eiti tiesiog susipažinti su lietuvių ir vokiečių kilmės menininke Aliute Mečys (1943–2013), kurios darbai pirmą kartą pristatomi Lietuvoje. Paroda – puiki galimybė suprasti šią išskirtinę asmenybę ir pribloškiančius jos kūrinius.

Ilga kelionė į Lietuvą

Tai, kad šiandien M.Žilinsko dailės galerijoje turime galimybę išvysti dailininkės darbus – didelių pastangų ir sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas. A.Mečys paskutiniais savo gyvenimo metais buvo beveik visiški atsiskyrusi nuo ją supančio pasaulio, tad žmonių, kurie pasirūpintų menininkės kūrybiniu palikimu ir jo išsaugojimu, beveik nebuvo.

Prof. Raminta Lampsatytė, artimai bedravusi su kūrėja, pirmoji lemtingai apsilankė Lipmannstrassėje Hamburge praėjus vos keletui mėnesių po dailininkės mirties. Ji ėmė rūpintis bičiulės kūrybos bei asmeninių daiktų išsaugojimu ir pristatymu Lietuvoje.

Menininkės archyvas – tai ne tik tapybos darbai, bet ir eskizai, plakatai, laiškai, jos rinktos iškarpos, buities daiktai. Vis dėlto pagrindinė A.Mečys kūrybinio palikimo dalis buvo jos artimo draugo bei testamento vykdytojo dr. Lutzo Panconcelli rūpesčiu paimta Hamburgo dailininkų paveldo forumo globon.

"Milda Kairaitienė, Edmundas Ulozas ir aš išvykome į visišką nežinią, kurioje turėjome rasti, gauti ir parsivežti A.Mečys kūrybos, kad galėtume patys pažinti, o vėliau ir pristatyti jos gyvenimą ir kūrybą Lietuvos žiūrovams", – atvirauja Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis.

Pelnius Forumo atstovų pasitikėjimą ir atrinkus mažą dalį dailininkės darbų jos pirmajai parodai Lietuvoje, apie kurią ji taip svajojo, bet kurios nepajėgė įgyvendinti – trys atkaklūs lietuviai grįžo su 62 darbais, atspindinčiais dramatiškąjį A.Mečys kūrybos laikotarpį, kuriuos turime galimybę pamatyti visi.

Biografijos pėdsakai

Menininkė studijavo Miuncheno dailės akademijoje, vyko į studijų keliones Prancūzijoje ir Italijoje, vienuolika metų dirbo scenografe ir kostiumų dailininke garsiausiuose teatruose: F.Schillerio teatre Berlyne, Hamburgo operoje, Karališkojoje Stokholmo operoje, "Covent Garden" operoje Londone, tačiau apie 1979 m. A.Mečys radikaliai nutraukė sėkmingą scenografės karjerą ir atsidėjo tapymui.

Šiam žingsniui dailininkę veikiausiai paskatino asmeninės saviraiškos stygius. Dirbdama teatruose ji buvo priklausoma nuo galybės žmonių, dirbančių drauge su ja, tad asmeninei kūrybos laisvei vietos likdavo itin mažai. Pasirinkusi laisvai kuriančios menininkės kelią A.Mečys atsiskleidė kaip unikalus reiškinys ne tik Vokietijos, bet ir Lietuvos meno pasaulyje.

Dailininkės vaikystė prabėgo Antrojo pasaulinio karo fone. Augo ji patriarchalinėje šeimoje, kurioje apie neseniai įvykusią katastrofą buvo nutylima. Kūrėja nepatyrė tėvų meilės, buvo auklėjama senamadiškai. Gimdytojai draudė jai piešti, tačiau,  paauglystėje pašlijus A.Mečys sveikatai, daktarai patarė merginai studijuoti meną ir tėvai atlyžo.
Viename interviu menininkė yra prisipažinusi, kad anksti tapo atsiskyrėle, ir tai iš dalies susiję su tėvų kaip Vokietijos "auslenderių" – užsieniečių statusu. "Mes visad buvom "kiti", "svetimi" – ir kare, ir po karo. Aš visad jaučiausi autsaiderė. Pašalinė, keistuolė", – pasakojo dailininkė.

Vidinės tragedijos

A.Mečys tapybos darbai – autobiografiški. Juose menininkė paverčia vaizdu sunkius egzistencinius išgyvenimus. Iš šių išgyvenimų ir kyla tamsūs jos kūrybos motyvai: kaukėti, susenę, irstantys žmonės; neaiškūs transformuoti padarai; apokalipsės vaizdiniai, karas, griuvėsiai. Darbuose juntamas sąmyšio, chaotiško vyksmo, mirties dvelksmas.
Dailininkė tapyboje nevengė vaizduoti savęs pačios. Taip išreikšdama savo kančią, atskleisdama kolektyvinės kaltės jausmą, siekdama atgailos dėl savo vokiškos kilmės ir praeityje įvykusių tragedijų. Realistinė, simbolių ir alegorijų užpildyta tapyba atveria tamsiąją gyvenimo pusę ir vidinę asmenybės dramą. Ji šokiruoja, trikdo, verčia susimąstyti. Tai vaizdiniai, priverčiantys žiūrovą būti toje dramoje, ją išgyventi drauge su šia talentinga kūrėja.

Kitas ne mažiau svarbus menininkės kūrybinis palikimas – piešiniai, kurie dažniausiai buvo tapybos darbų ruošiniai, eskizai. Kruopščiai sulanguoti kvadratais gelsvi popieriaus lapai sužavi neįtikimu atidumu detalėms. Kiekvienas kūnas, gyvulio fragmentas, architektūros elementas čia pavaizduotas su begaliniu smulkmeniškumu. Todėl piešiniai, kuriuos menininkė laikė tik eskizais, drąsiai gali funkcionuoti kaip savarankiški kūrybos darbai, kuriuose išraiškos plastika, pasitelkiant vien pilkšvus grafičių atspalvius, sukuria intensyvių išgyvenimų vaizdą.

Piešiniuose vėl sutinkame kaukėtus žmones, hibridiškas, dvilytes moteris, lėles, griūvančius miestus, smengančius pastatus. Piešinių kompozicijos daugiaplanės, joms, kaip ir tapybos darbams, būdingas chaotiškas vyksmas. Grafišku idėjos užfiksavimu A.Mečys tarsi rašo gyvenimo dienoraštį, kurio paskirus lapus, užpildydama spalvomis (tapydama pagal sukurtus ruošinius),ammintis, jausenas ir atsiminimus paverčia materija.

Tapti stipresniu

Parodoje pristatomos ir menininkės kurtos kaukės, kuriose pastebime ir asmeninius dailininkės bruožus. Dažnai užsimerkusios, skudurais apvyniotos, raiščiais akis dengiančios ar tuščiomis akiduobėmis. Galime spėti, kad kurdama šias kaukes kūrėja siekė pasislėpti. Užsidėdama kaukę ji siekė nieko nematyti, ištrinti praeitį ir būti nauju, pačios susikurtu personažu.

Norėdami trumpai atsikvėpti, apžiūrėję A.Mečys paveikslus, piešinius ir kaukes, akis galime kreipti į eksponuojamus parodoms ir operoms menininkės kurtus plakatus, jos laiškus, keletą asmeninių daiktų: suknelę, paltą, kepurę, batus, kėdę ir paletę. Daiktai parodai parinkti neatsitiktinai, jie darniai įsilieja į bendrą vaizdą, sustiprindami menininkės portretą.

Parodos "Aliutė" kataloge įrašyta dailininkės mintis: "Iš nieko nepasidarai stiprus. Ir, aišku, stiprus esi ne iš džiaugsmo. Stiprybė visada vidinė, bet ją tapau išoriškai." Sukrečiantys A.Mečys kūrinių vaizdai – tai stiprybės atspindžiai, tai išsakytos, išskaudėtos patirtys, mintys, perduodamos parodą lankančiam žiūrovui. Nesibodėkime jų priimti, panirti į menininkės kuriamą irrealų pasaulį, išeiti iš komforto zonos.