Pranešama, kad aktorių įveikė sunki liga. Anksčiau jis sirgo limfoma ir 2012 m. skelbė ligą įveikęs. Tačiau liga aktoriui vis atsinaujindavo.

Žiūrovai D. Mertiną puikiai pažinojo iš serialų „Giminės“ bei „Pavojingi jausmai“. Aktorius taip pat vedė laidas „Pagalbos telefonas“, „Tikras gyvenimas“, dalyvavo „Lietuvos šokių dešimtuke“, „Žvaigždžių duetuose“ ir kituose TV projektuose. Vaizdo įrašus galite rasti čia.

D. Mertinas buvo prezidento Algirdo Brazausko žentas.

„Kova kainuoja daug. Bet labai svarbu, kad yra žmonių, kurie jausmais, dainomis ar žodžiu sergančiuosius prisimena. Pagrindinis dalykas yra tikėti savo jėgomis, nes tikėjimas suteikia daug jėgų kovoje su liga“, – yra sakęs aktorius.

D. Mertinas gimė operos dainininko ir istorikės šeimoje. Vėliau pats sukūrė šeimą su prezidento A. Brazausko dukra Laima. Jiedu augino tris vaikus – sūnus Dominyką ir Mykolą, dukrą Laimą Barborą.

„Savo vaikams buvau per geras tėvas – ir mažiems, ir kai užaugo. Negalėdavau jiems griežto žodžio pasakyti. Bet juk niekas negimsta mokėdamas auklėti. Auga vaikai ir, kartu su jais, mokaisi ir tu“, – yra pasakojęs aktorius. 

Turėdamas tokį uošvį, kitas galbūt išreikštų tai kur nors. Jis – atvirkščiai, buvo gal net pernelyg drovus, mandagus.

„Išėjo labai šviesus, doras žmogus“

Aktoriaus kolegos sako, kad D. Mertinas neviešino savo problemų, ypač atsakingai žiūrėjo į aktorystę, tačiau buvo nepagrįstai neįvertintas.

Aktorė Vaiva Mainelytė, dirbusi su D. Mertinu Vaidilos teatre, taip pat seriale „Giminės“, jį prisimena kaip visada pozityvų, šiltą ir besišypsantį žmogų, kuris niekada neatsinešdavo savų problemų į sceną ar filmavimo aikštelę.

„Mane visada žavėdavo jo susikaupimas, pasiruošimas. Jis niekada neateidavo į aikštelę nepasiruošęs, turėdavo savo nuomonę, savo pasiūlymus. Turėdamas tokį uošvį, kitas galbūt išreikštų tai kur nors. Jis – atvirkščiai, buvo gal net pernelyg drovus, mandagus, niekada nepiktnaudžiavo savo padėtimi“, – teigė aktorė.

V. Mainelytė sako turinti būti dėkinga D. Mertinui ir už tai, jog šis ją su kitais tuomet darbo neturėjusiais aktoriais pasikvietė į Vaidilos teatrą. Pati kovojusi su onkologine liga, menininkė sako jautusi kolegos palaikymą ir vadino jį „nuodėmklausiu“, kuris patardavo, kaip elgtis sunkiose situacijose.

„Išties išėjo labai šviesus, pirmiausia, labai doras žmogus (...). Užuojauta žmonai Laimai, visai šeimai – tai buvo nuostabi šeima. Tarp aktorių ne visada pasitaiko tokia šeima kaip kumštis. Iki, Daliau“, – taip su kolega atsisveikino V. Mainelytė.

Aktorius Saulius Siparis D. Mertiną vadino „gimininga siela“, kuris visada siekė padaryti, atlikti daugiau, nei galėjo. Jis taip pat pažymėjo, kad dešimtmetį onkologine liga sirgęs D. Mertinas niekada neužkraudavo savo bėdų kolegoms, tačiau turėjo daug vilties, tikėjimo, ryžtingai kovojo su vėžiu ir tikėjo galintis ligą nugalėti.

„Kaip aktorius, jis buvo labai atsakingas, galbūt kartais netgi per daug atsakingas. Nes kartais norisi ir „durnysčių“ padaryti, toks mūsų amatas. Jis buvo geras aktorius, ko, tarp kitko, man atrodo, nepastebėjo daugybė režisierių. Aš žinau tą jo paslaptį, juntu – jis nesirealizavo tiek, kiek galėjo. Jis fantastiškai švilpaudavo, jis fantastiškai dainavo. Jis turėjo gražią, tikrą aktorinę prigimtį“, – sakė S. Siparis.

„Tikras kovotojas“

Sunku priimti žinią apie D. Mertiną, nes jis buvo labai ryžtingas, kovojo su liga, galvojo ne tik apie save, bet ir apie kitus žmones. Taip LRT RADIJUI sako aktorė Ilona Balsytė.

Jis fantastiškai švilpaudavo, jis fantastiškai dainavo. Jis turėjo gražią, tikrą aktorinę prigimtį.

I. Balsytė, paklausta, kaip D. Mertinas jautėsi paskutiniu metu, sako, kad tai sunku apibūdinti: „Jis ilgai kovojo su liga. Pasakojo, kad tai atsinaujino, tačiau jis kovojo ir galvojo apie kitus žmones, ne tik save. Mane tai sujaudino ir užklupo netikėtai.“

Pasak I. Balsytės, aktorius buvo tikras kovotojas. „Rudenį jis man pasakė – pamatysi, viskas bus gerai, aš filmuosiuosi, jau nuo balandžio galėsiu filmuotis. Tikrai patikėjau, kad taip ir bus, nes jis buvo taip ryžtingai nusiteikęs. Labai sunku priimti šitą žinią“, – teigia pašnekovė.

I. Balsytė tvirtina neturinti D. Mertinui jokių priekaištų: „Jis visada būdavo pasiruošęs, į viską žiūrėjo kūrybingai. Niekada nemačiau, kad jis būtų dėl ko nors supykęs. D. Mertinas visada rasdavo sprendimą, su juo buvo lengva ir smagu dirbti. Mūsų bendradarbiavimas seriale truko 20 metų, nuo pat pradžios. Galiu pasakyti tik geriausius žodžius.“

Premjeras Saulius Skvernelis ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sako, kad aktorius D. Mertinas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje.

„Be sukurtų vaidmenų, mes visada prisiminsime velionį ir kaip nuoširdų, geranorišką bei žmogišku paprastumu švytintį visuomenės narį“, – teigiama S.Skvernelio užuojautoje.

Seimo pirmininko teigimu, su sunkia liga kovojęs D.Mertinas savo pavyzdžiu įkvėpė daugybę sergančių žmonių.

„Netekome nuostabaus žmogaus, talentingo aktoriaus. Pastaraisiais metais jis įkvėpė daugybę vėžio paliestų žmonių kovojančių su šia klastinga liga“, – teigia V.Pranckietis.

Aktoriaus atminimui – jo interviu, duotas „Kauno dienos“ priedui „TV diena“.

In memoriam. Gyvenimo džiaugsmas pagal D. Mertiną

Agnė Klimčiauskaitė

Aktorius Dalius Mertinas per metus, kol kovojo su sunkia onkologine liga – limfoma, tikro gyvenimo ragavo su kaupu. "Gyvenimas – ne vien gėlės, būna ir ašarų, nerimo, nervų, nesusipratimų. Laidos istorijos turi gražią pabaigą, nors pradžia dažnai būdavo dramatiška ir įtempta. Svarbiausia – neprarasti vilties net sunkiomis akimirkomis", – "TV dienai" sakė D. Mertinas, kuriam LNK prieš kelerius metus patikėjo vasaros projektą „Tikras gyvenimas“.

– Laidos anonse sakoma, kad tikras gyvenimas – tikrai ne visada rožėmis klotas. Ar gyvenimas, rožėmis klotas, – taip toli nuo realybės, tikrumo?

– Duokit bent vieną pavyzdį, kai gyvenimas rožėmis klotas, išskyrus paskutinį kelią? Nepažįstu nė vieno žmogaus ar bent niekada nesutikau tokio, kuris pasakotų tik apie rožes savo kely.

– Esate susidūręs su žmonėmis, mėgstančiais išsigalvoti gyvenimo istorijas, pagražinti? Duodate pastabų?

Reikia norėti gyventi, tada viskas kažkaip klojasi į gerąją pusę. Reikia mylėti gyvenimą, nes jis tik vienas yra, be to, niekas nepapasakojo, kaip kitur, anapus, yra.

– Taip, kai kuriems tai – viena sudėtinių dalių norint pasiekti gražesnį gyvenimą. Kai kurie fantazuoja, pasakoja tai, ko niekada nėra įvykę, ir taip po truputį patys pradeda įtikėti, kad taip ir buvo. Tokia jau žmonių grupė. Gal jiems sunku, o kai susigalvoja geresnį gyvenimą, nei yra iš tiesų, palengvėja. Pastabų mes visi mokame duoti, bet kultūringas žmogus turi išklausyti kitą. Gal mums atrodo, kad kas nors visai pro šalį šneka, o tam šnekančiam tai – rimta ir svaru. Geriau žmogų išklausyti, apkalbėti už akių nereikėtų, bet pastabų šiokių tokių duoti galima. Esamuoju momentu juk ne visada žinai, kodėl ir kaip kas nors žmogui atsitinka, – gal jis sumišęs, o kitas gali pagelbėti išsakydamas pastabą, paskatindamas, padrąsindamas. Visokių situacijų gyvenime būna.

– Sakoma, kad gyvenimą branginti imi tik susidūręs su sunkia liga, artimųjų mirtimi. O gal įmanoma išmokti džiaugtis gyvenimu apeinant šias skaudžias pamokas?

– Reikėtų išmokti džiaugtis gyvenimu. Dažnas žmogus tikriausiai sugeba pasidžiaugti – kitaip visai paniurę vaikščiotume. Taip, iš tiesų negandos, bėdos išmoko į gyvenimą pažiūrėti kiek kitaip, susidūręs su jomis net pradedi vertinti kiekvieną dieną. Taip jau yra, kad susibūrę daug milijardų žmonių galime vienas kitam pabloginti arba pagerinti gyvenimą.

– Esate atsidūręs situacijose, kai tiesiog nuleidi rankas ir nebematai džiaugsmo aplink, vilties? Kaip kovoti?

– Atvirai sakant, sekundėmis – taip. Bet asmeniškai stengiuosi kuo greičiau susikaupti, atsakyti į rūpimus klausimus, priimti tolesnius sprendimus, kaip toliau gyventi. Turėjau problemų su sveikata, ir tuomet reikėjo greitų, tikslių sprendimų, nesimėtyti į šalis, nes laikas tokiais atvejais būna labai brangus.

– Tikrą gyvenimą paprastai pajunti, kai išmoksti džiaugtis tokiais, rodos, savaime suprantamais dalykais kaip šeima, laisvalaikis su vaikais, draugais, tokiomis smulkmenomis kaip paukščių čiulbėjimas ar skruzdėlyno stebėjimas. Kas džiugina jus?

– Iš tiesų paprastų dalykų mes nepastebime, o kaip tik jie ir yra svarbiausi: šeima, laikas su vaikais, artimieji. Paprasti kasdieniai dalykai atrodo nereikšmingi, bet kai jų netenki – išeini, guli ligoninėje ar kt., supranti, kad jie ir daro tavo gyvenimą tikrą, visavertį. Rūpinimasis kitais, dėmesys, pagalba – tai yra tikrasis gyvenimas ir tikrasis džiaugsmas. Mane patį džiugina žmonės, džiugina gamta, pavasaris labai džiugina, tiesa, ilga žiema – nelabai, džiugina bendravimas, darbas su kolegomis filmavimo aikštelėje. Man atrodo, pats didžiausias kaifas, pats didžiausias džiugesys – jei žmogus dirba pagal savo profesiją ir jaučiasi reikalingas.

– Kiekvienas likimas – atskiras scenarijus, kiekvienas gyvenimas – nepakartojamas filmas. Koks galėtų būti filmas, jei jis būtų statomas pagal jūsų gyvenimą?

– Labai dramatiškas, bet tikiuosi, kad su didele humoro doze, – ne vien dramatizmas mus supa. Mėgstu į viską pažiūrėti su ironija, su humoru – taip lengviau gyventi. Nereikia į viską labai rimtai žiūrėti ir visko pesimistinėmis spalvomis paišyti.

– Kokių žmonių gyvenimai jums atrodo įkvepiantis pavyzdys?

– Pavardėmis neprivardysiu – tūkstančiai tokių žmonių, kurie savo gyvenimais parodė, kad reikia kovoti, nepasiduoti. Mane įkvepia žmonės, kurie supranta, kad gyvenimas labai trumpas, ir siekia jį įprasminti. Manau, jei žmogus yra žinomas, pripažintas, nusipelnęs savo srityje – ar buvo kūrėjas, ar medikas, ar statybininkas, tai tikrai labai nelengvą gyvenimą gyveno. Labai gerbiu juos.

– Ar jums būdinga praeities nostalgija, vaikystės, jaunystės idealizavimas, posakiai – kad kas nubrauktų dvidešimt ar trisdešimt metų?

– Manau, tai kiekvienam būdinga. Vaikystė, paauglystė dažnai prisimenama su nostalgija, savotiška ramybe. Tai natūrali gyvenimo spalva. Iš tiesų anuomet buvome maži, jauni, tikri, jausmingi, buvo mažiau rūpesčių, viskas atrodė labai gražu. Bet reikia pasistengti, kad tas grožis visą gyvenimą lydėtų, – jis iš dangaus niekada nenukrenta. Dažnas sau pasako ir tai, kad gerai būtų metus nubraukti, tik patirtį pasilikti. Nubraukti metus būtų žavu, nes daug jų praradau nesitikėdamas, kad mane gyvenimas taip mokys. Gaila prarastų metų. Nesu išimtis – norėčiau savo patirtį turėti, tik būti jaunesnis, užtektų ir dvidešimt metų nubraukti. Būtų dabar trisdešimt – visiška jaunystė.

– Kuri filosofija jums artimesnė – kad žmogus yra savo likimo kalvis ar kad mūsų gyvenimas jau nulemtas iš aukščiau, kažkas jį tvarko?

Tai ir yra gyvenimo gražumas ir skonis, kartais – kartumas, – bendravimas su žmonėmis, kurie tave myli, o kartais ir nekenčia.

– Kai pradedi su tais "aukščiau" kalbėti, tai ir ima atrodyti, kad gal ir tvarko. Bet nelinkėčiau to daryti. Reikia viską pačiam daryti, kiek gali sukaupti jėgų. Reikia norėti gyventi, tada viskas kažkaip klojasi į gerąją pusę. Reikia mylėti gyvenimą, nes jis tik vienas yra, be to, niekas nepapasakojo, kaip kitur, anapus, yra. Tiems, kurie šneka, kad kažkur kitur gyvenimas yra surėdytas, nepritariu. Mano nuomonė kitokia – tai, ką dariau, ko pasiekiau, dariau pats, savo jėgomis, niekas man nepadėjo, nes esu kūrybingas žmogus ir niekas kitas negali atlikti mano pareigos, mokytis mano profesijos, už mane suvaidinti, skaityti ar dirbti laidų vedėju.

– Ar esate tikintis?

– Iš dalies taip. Neinu kiekvieną šeštadienį ar sekmadienį į bažnyčią, bet kartais joje būnu ir susikaupiu, ir man ten patinka. Bet mano tikėjimas kiek kitoks. Man gamtoje įdomiau, randu kitų dievų, save nuraminu, randu vidinės ramybės – mane gamta dažniausiai įkvepia.

– Tikintieji gyvenimą paprastai skaido į trumpą žemiškąją kelionę, per kurią ruošiamasi kitam – amžinam pomirtiniam – gyvenimui. Jums priimtina tokia gyvenimo filosofija?

– Nelabai noriu į ją gilintis, nes matau joje šiek tiek netiesos. Noriu gyventi tokį gyvenimą, kokį pats sau susikuriu, matyti visus žmones, artimuosius, draugus sveikus, gyvus, tobulėjančius, įdomius ir linkiu jiems sėkmės. O kas jau tenai kitur yra, nežinau. Niekas nežino. Gyvenkim tą gyvenimą, kurį turime čia, žemėje, o kai susitiksim, – jei susitiksim, – tai ir palyginsime, kuris gyvenimas geresnis – ten ar čia.

– Dažnai sakoma – dabar pasiaukosiu, pakentėsiu, dar truputį, dar, o tada jau pagyvensiu sau, tik tas laikas sau kartais taip ir neateina. Ar jūs jo atrandate?

– Jei gyvenimas susiklosto taip, kad kuri šeimą, augini vaikus, paskui jiems padedi savą gyvenimą kurti, tas laikas sau tolsta ir tolsta. Tikrai pagalvoji, kad užtenka, pagyvensiu sau, bet supranti, kad jo beveik nebelieka. Galiausiai pamatai, kad sau laiko nelabai skyrei, bet tai nėra blogai – vadinasi, laiką skyrei kitiems, ne vien apie save galvojai. Tai ir yra gyvenimo gražumas ir skonis, kartais – kartumas, – bendravimas su žmonėmis, kurie tave myli, o kartais ir nekenčia. Tiesiog reikia stengtis dėl savo gyvenimo ir turėti svajonę nugyventi jį kuo įdomiau.