Portretas interjere

Nidai Amerikoje trūksta scenos

Buvusi Klaipėdos muzikinio teatro solistė Nida Grigalavičiūtė gražiausia pastaruoju metu sudainuota arija vadina dukrelę Juliją. Liudo DAMBRAUSKO nuotrauka

Dešimtmetį pagrindinius vaidmenis Klaipėdos muzikiniame teatre atlikusi ir savo karjeros zenitą pasiekusi solistė Nida Grigalavičiūtė ryžosi palikti ne tik sceną, bet ir Lietuvą. Jau ketveri metai ji - Jungtinių Amerikos Valstijų, Čikagos miesto, gyventoja. Nors nenustygstanti pustrečių metukų dukrelė Julija – didžiausias Nidos džiaugsmas ir gražiausia pastaruoju metu sudainuota arija, dainininkė neslepia, kad labai ilgisi scenos ir dainavimo.

- Kai ryžotės išvykti, buvote pasiekusi savo karjeros viršūnę.

- Prieš išvykdama iš tiesų turėjau labai daug darbo teatre, buvo tikra vaidmenų šienapjūtė. Visi vaidmenys, kuriuos atlikau, man brangūs. Pirmas rimtas ir labai patikęs vaidmuo teatre - Rozina Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“. Labai mielas Mikaelos vaidmuo Bizė operoje „Karmen“. Įstrigo mis Ford Nikolajo operoje „Vindznoro šmaikštuolės“, Frančeska S.Rachmaninovo operoje „Frančeska de Rimini“. Kai tarptautiniame Varšuvos konkurse tapau laureate, gavau pasiūlymą dainuoti Moniuškos operoje „Halka“. Šis vaidmuo buvo paskutinis, kurį atlikau Lietuvoje, Vilniuje.

Tai - tarsi atsisveikinimo su klausytojais spektaklis. Buvo graudu.

- Kas vis dėlto Jūsų gyvenime įvyko, kad palikote mėgiamą darbą ir išvykote į Ameriką laimės ieškoti?

- Visai netikėtai Amerikoje, kur buvau pakviesta dainuoti Bizė operoje „Karmen“ Mikaelos partiją, likimas suvedė su jau seniai ten gyvenančiu lietuviu, vėliau tapusiu mano vyru. Tas susitikimas buvo išties romantiškas ir lemtingas. Metus važinėjome vienas pas kitą, kol nusprendėme, kad reikia kažką daryti – juk negalima visą gyvenimą lėktuve praleisti! Teko aukotis man. Vyras Amerikoje turėjo neblogai besiklostantį verslą, jau nusistovėjusį gyvenimą. Jis manė, kad mums abiems bus geriau ten. Nesitikėjau, kad mano gyvenimas staiga apsivers aukštyn kojom. Visada sakydavau: “Niekada”. Pasirodo, negalima šio žodžio griežtai ištarti. Buvo sunku išvykti. Lietuvoje turėjau darbą, sėkmingai besiklostančią karjerą, galėjau išreikšti save. Išvažiuodama tikėjausi, kad galbūt galėsiu ir Amerikoje dainuoti. Tačiau nutiko taip, kad pati gražiausia ten mano sudainuota arija – tai dukra Julija. Kol kas. Labai ilgai dvejojau, nežinojau, kur važiuoju, artimieji irgi atkalbinėjo. Taigi pasielgiau šiek tiek avantiūristiškai. Maestro Stasys Domarkas buvo labai nusivylęs – aš irgi nusivilčiau. Tačiau nenorėjau likti viena. Vienam gerai tik kurį laiką. Pareini į namus – vienas, visos šventės – vienatvėje. Tikėjausi, kad viską su vyru darysime drauge. Aplink bus daugiau žmonių. Labai patinka kompanijos, nemėgstu vienatvės.

-Ar Amerika Jums buvo svetinga?

-Iš pradžių atvykusi puoliau iš naujo mokytis kalbos. Keletą metų lankiau koledžą. Ėmiau galvoti apie mokslus. Nusiunčiau pervertinti savo diplomą. Klaipėdos universitete esu baigusi muzikos mokytojo ir dirigento specialybę. Pasirodo, Amerikoje su šiuo diplomu galėjau drąsiai dirbti. Norint gauti magistro laipsnį, būtų tekę dar metus pasimokyti. Tačiau aš labai nenorėjau dirbti mokytoja! Pati norėjau dainuoti! Deja, Amerikoje į teatrą patekti labai sudėtinga, sunku rasti laisvą nišą – ten ir savų dainininkų pakanka. O ką jau kalbėti apie imigrantą. Šiuo metu šiek tiek dainuoju Čikagos lietuvių operoje. Turiu pasiūlymą dainuoti Maskanjo operoje „Kaimo garbė“. O visa kita – vienkartiniai projektai. Žinoma, už honorarą. Nors, palyginus su uždarbiais Lietuvoje, tai, žinoma, dideli pinigai, tačiau ten iš to sunku verstis. Dar visų teatrų neišbandžiau, juk Čikaga – labai didelis miestas, jame – daugiau kaip 3 milijonai gyventojų. Į teatrus patenkama konkursų būdu, tačiau kokiais kriterijais čia vadovaujamasi atrenkant dainininkus niekas neaiškina. Kartais pamanau, gal ir nelabai švariu būdu tai daroma? Tai šiek tiek gąsdina, nežinai, esi blogesnis, ar nėra vietų?

- Ar tenka bendrauti su lietuviais?

- Labai glaudžiai. Yra toks dainininkas Liudas Sprindys. Jis dirba Indianapolio operoje. Galima sakyti, iš idėjos. Šiaip vairuoja limuziną ir iš to pragyvena. Tačiau, dainuodamas operoje, šiek tiek prisiliečia prie muzikos. Taip pat bendrauju su labai seniai iš Lietuvos išvykusia dainininke Lijana Kopūstaite, ištekėjusia už amerikiečio. Lijana viską pradėjo iš pradžių, mokėsi Amerikoje. Dabar dainuoja vienoje Čikagos operų. Iš pradžių – chore, o dabar jau gauna ir nedidukus vaidmenis. Kaip imigrantei – tai jau labai didelė karjera. Aš irgi dar tikiuosi paieškoti sau vietos kokiame nors nedideliame Čikagos teatre. Turėjau minčių iš viso pakeisti profesiją. Jeigu nepavyks su dainavimu, bandysiu ieškoti kitų būdų save išreikšti. Labai sunku išsiskirti su savo profesija, kai jai atiduota tiek metų. Juolab kai žinau, kad galiu tai daryti.

- O kaip ta Amerika apskritai?

- Iš pradžių buvo labai sunku. Svetimas kraštas. Prieš tai - 33 metai Lietuvoje, Europoje. O ten patenki visiškai į kitą kultūrą. Reikia mokytis gyventi su amerikiečiais. Jų mąstymas pagrįstas pragmatizmu. Galbūt jie ir dvasingi žmonės, tačiau prie jų prisibrauti labai sunku. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo šilti. Vyrauja malonūs, bet dalykiniai santykiai. Pašnekėti su žmogumi apie meną, poeziją, apie bet ką - labai sudėtinga. Nebent tai būtų labai geras draugas. Nuolatinis bėgimas, lėkimas, - beprotiškas tempas. O čia, Lietuvoje, - ramybė. Vaikštai tarsi miegodamas.

- Ar, grįžusi į Klaipėdą, užsukote į Muzikinį teatrą?

- Žinoma! Kai susitikau su savo kolegomis, net širdį suspaudė. Labai norėjosi lėkti į sceną ir dainuoti. Tačiau dabar aš teatre - tik žiūrovė. Teko šiek tiek padainuoti. „Muzikinio rugpjūčio pradžioje“ dalyvavau muzikiniame reviu „Vienos valsų karalius Johanas Štrausas“. Prisiminiau senas dienas. Buvo labai sunku dainuoti, nes prieš tai sušalau – labai jaudinausi, ar iš viso bent kokį garsą išleisiu.

- Nors šalia Jūsų žavi dukrytė, kai kalbate apie teatrą, balse girdžiu šiokias tokias liūdesio gaidelės...Turbūt labai sunku pasverti, kas žmogui gyvenime svarbiau – karjera ar šeima?

- Iš tiesų labai sunku. Būdama Lietuvoje, galvoju apie Ameriką, apie vyrą, kuris liko ten, laukia mūsų sugrįžtant. Būdama Amerikoje, - apie Lietuvą. Juk čia tiek metų dirbta, visa jaunystė praėjo, draugai, šeima - taip pat čia. O ten viską reikėjo pradėti iš naujo, ieškotis vietos po saule, draugų.

- Jeigu žmonės išvažiuoja į Ameriką, tai būtinai turi pirktis namą, mašiną – žodžiu, susikurti materialinę gerovę, kuri sunkiai pasiekiama Lietuvoje...

- Kaip kas nori. Iš pradžių mes gyvenome bute. Netroškau namo, man jis nebuvo svarbus. Tačiau pasiūlė vyras. Viskas Amerikoje grindžiama paskolomis. Gali kreditan pirkti namą, mašiną, baldus – ką tik nori. Jeigu tik nori, visa tai be didelio vargo gali turėti.

- Na, o pramogos?

- Man labai patinka eiti į teatrą, koncertus. Jeigu tik atvyksta į Čikagą, turiu galimybę gyvai išgirsti visas žvaigždes. Tai – didelis džiaugsmas. Labai norėjau pabuvoti trijų tenorų koncerte - ir mes nuėjome. Muzika, teatru labai domisi ir mano vyras, todėl visur einame drauge. Vyras beveik neturi laisvalaikio – darbas atima visą laiką. Tačiau buities rūpesčiais dalijamės kartu.

- O gal vis dėlto imsite ir vėl sugrįšite į Klaipėdą?

- Ką gali žinoti! Negaliu sakyti „niekada“! Ten man labiausiai trūksta draugų ir dainavimo profesionaliame teatre. O šiaip turiu viską, ko žmogui reikia. Svajojau sukurti šeimą - dabar ją turiu. Nežinau, ar norėčiau kažką keisti - šeimyninis gyvenimas nuostabus. Tačiau žmogui ne mažiau svarbus ir darbas, galimybė save realizuoti. Jeigu Amerikoje galėčiau dar ir dainuoti, jausčiausi pati laimingiausia. Daugiau nieko nebereikėtų.