JAUNAS MENAS
NIPY ironizuoja epochos tema
Trys jauni menininkai iš Vilniaus – Aurimas Akšys (Akshys), Tomas Martišauskas ir Agnė Biskytė, atstovaujantys NIPY grupei, – Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristato 10 kūrinių, sukurtų būtent šiai parodai, kurią jie pavadino „e-POCHOJ“. Tai estetiška ir konceptuali, originali savo forma ir ekspozicijos pateikimu paroda, kurioje jaunieji menininkai savo kūriniais ironiškai samprotauja apie globalius reiškinius ir žmogaus gyvenimą.
Parodoje - plokštuminiai ir erdviniai objektai, šviesos instaliacijos, skulptūros bei piešiniai. Anot menotyrininkės Godos Giedraitytės, ekspozicijos kūrinių visuma atspindi šiuolaikinei epochai būdingą meno įvairialypiškumą, funkcijos ir konteksto nepaisymą, vaizdo sintetiškumą.
Trijulės kūrinius parodoje galima sugrupuoti į kelias simbolines temas, akcentuojančias šiuolaikinę epochą: religija-ideologija, heroizmas, gyvybė-dauginimasis, kasdienybė.
Simboliškai mėlyną dievo-moters figūrą A. Akšys gretina su kičiniu knygos (aliuzija į Bibliją) stovu. Teksto neperskaitomumas bei lazerio spindulių apšviesta dangiškoji būtybė, kelianti klubinės ir šou verslo kultūros asociacijas, apeliuoja į šiandieninį Vakarų civilizacijos žmonių religinį pasyvumą. Savotišką Marijos žemės vaikų santykį su religija regime ir skaidrių projekcijoje, fiksuojančioje Kryžių kalno misterijas.
A. Biskytės dvi trikotažinės vyro ir moters figūros su išryškintomis erogeninėmis zonomis bei minimalistiniai A. Akšio lėlių klonai ironiškai prognozuoja ateities dauginimosi perspektyvas.
Konceptualaus meno principai atsiskleidžia ir kasdienybės beprasmiškumo bei žmonių nutolimo nuo gamtos paveiksle, kurį įprasmina NIPY trijulės švieslentė “Sniego rūra” bei T. Martišausko nikeliuotos bulvės, išrikiuotos ant lentynėlės lyg muziejuje. 27 bulvių eilė – tarsi lietuviška abėcėlė, kurioje išryškinamos su žodžiu “bulvė” susijusios raidės. Toks kontroversiškas agrokultūrinės rūšies sugretinimas su lietuvių kalba, metaforiška nuoroda į Lietuvą – žemdirbių kraštą. O nikeliuota, muziejinį eksponatą primenanti bulvė čia tampa nykstančios lietuvių kalbos kultūros ženklu.
Absurdiška šiandienos masinio vartojimo situacija vaizduojama T. Martišausko kompozicijoje “Industrinės šventės”: ant prekybinio stelažo sukritę betoniniai balionai – nekokybiški, grubūs, nefunkcionalūs ir niekam nereikalingi šventiniai atributai – tarsi šaiposi patys iš savęs.
A. Akšio kompozicija su sovietine lėle, neva lazeriu naikinančia plastmasinį made in China superherojų, perfrazuoja antikinio mito apie Odisėją ir Kiklopą idėją: graikų didvyrio drąsa ir narsa šiandien įsikūnija vos į kelių centimetrų ūgio figūrėlę...
Konteksto svarba atsiskleidžia ir žvelgiant į įrėmintas evakuacinio plano schemas, kurios, atsidūrusios netinkamoje erdvėje, praranda savo funkcionaliąją prasmę, tėra tiesiog grafiniai piešinėliai. Evakuacija į niekur – uždaras mūsų epochos ratas. Šiandieniniam žmogui pabėgti nėra kur: jis – varžtelis, veikiantis ir funkcionuojantis pagal šiuolaikinės aplinkos brėžiamas diagramas.
Specifinis ekspozicijos erdvės apipavidalinimas žiūrovą panardina į prietemą - dar giliau į susikaupimo ir individualių interpretacijų lauką. Paroda kupina ekspresyvaus, žaidybinio netikėtumo, originalaus, jaunatviško, drastiško prieskonio, kartu maloni ir akiai, ir širdžiai.
Naujausi komentarai