Baltijos jūra šimtmečiais tarnavo ryšiams tarp jos krantuose įsikūrusių valstybių. Ir nors Norvegijos pakrantę skalauja ne Baltija, jūrų keliais vikingai pasiekdavo ir jos krantus, bet tvirtesnių istorinių saitų su Lietuva neužmezgė. Kur kas glaudesnius ryšius su Norvegija kuria naujoji Lietuvos istorija. Tvirtėja ir plėtojasi jie ir kultūros srityje, aidėdami abipusiais žingsniais tiek muzikiniame Kaune, tiek ir Osle. Pastaruoju metu jie itin aidūs.

Rugsėjo 6-ąją, Oslo E.Muncho muziejuje įvyko Oslo filharmonijos artistų kamerinės muzikos koncertas "A dayinthegarden", kuriame skambėjo japonų, norvegų ir lietuvių muzika. Programoje – kompozitorės Zitos Bružaitės kūrinio fleitai, altui, violončelei ir arfai "Solen" ("Saulė") pasaulinė premjera.

Lietuvių kompozitorės kūrinį atliko jį užsakęs projekto iniciatorius Oslo filharmonijos altininkas Povilas Syrristas-Gelgota, kartu su Øyvindu Håviku (fleita), Birgitte Volan Håvik (arfa) ir Toril Syrrist-Gelgota (violončelė). Tai muzikinis norvegų dailininko E.Muncho paveikslo "Solen" atspindys, kartu jungiantis norvegišką ir lietuvišką kultūras.
Apie dar vienos abiejų šalių muzikus suartinančios jungties atsiradimą – iš pačios Z.Bružaitės, Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkės, lūpų.

– Kas tie pirmieji muzikos ambasadoriai, nutiesę muzikinius tiltus tarp šių dviejų valstybių?

– Pirmieji ryšiai su Norvegija užsimezgė šiuolaikinės muzikos festivalio "Iš arti" kvietimu, kai 2011 m. į festivalį Kaune atvyko Norvegijoje gyvenantis lietuvis altininkas P.Syrristas-Gelgota ir norvegų pianistas Joachimas Kwetzinsky, kurie pristatė lietuvių ir norvegų naująją muziką. Ši programa, pasitelkus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vaizdines instaliacijas, lietuvių liaudies dainą kartu su profesionalia muzika, skambėjo ir Osle kaip projekto "LiNo kelias", skirto Norvegijos ir Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimo 20-mečiui bei Lietuvos kompozitorių sąjungos 70-mečiui, dalis. Pirmieji kontaktai sulaukė aktyvaus tęsinio – altininkas P.Syrristas-Gelgota, susipažinęs su lietuvių muzika, tapo aktyviu jos propaguotoju Norvegijoje, kartu inicijuodamas norvegų kūrinių pristatymą Lietuvoje. Netrukus mane pasiekė prašymas parašyti norvegų ansambliui naują kūrinį.

Dar iki šio kūrinio gimimo, 2011 m. viešint Osle teko lankytis E.Muncho muziejuje. Tuomet man artimesni buvo ekspresionistiniai E.Muncho darbai, tačiau išvydus paveikslą "Solen", jo spalvinės variacijos ir gigantiški matmenys mane taip sužavėjo, kad aš iš karto viešbutyje užfiksavau keletą muzikinių potėpių, kuriuos padėjau į šalį ir kuriam laikui pamiršau, kol mane pasivijo Povilo prašymas parašyti ką nors naujo. Tada prisiminiau tuos eskizus – taip gimė kūrinys, sutapęs su jubiliejinėmis dailininko E.Muncho datomis (1863–1944), tačiau inspiruotas ne sukakties, bet įspūdžio, kilusio pamačius paveikslą, žaižaruojantį, gyvybingą, visai kitokį, nei esame įpratę matyti simbolinius ir ekspresyvius dailininko darbus.

– Žvelgiant į šį paveikslą nejučia kyla minčių ir sąsajų su lietuvišku M.K.Čiurlionio simbolizmu. Ar jų nebuvo rašant kūrinį?

– Šiame kūrinyje tiesioginių minčių apie M.K.Čiurlionį nebuvo, nors muziejuje su juo  įvyko kažkoks susidūrimas, turėjęs ryšį su kitu lietuviškos-norvegiškos krypties kūriniu. Rašydama jį Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos kamerinio orkestro vadovo prašymu E.Griego ir M.K.Čiurlionio festivaliui, pasinaudojau noktiurno žanru ir pritaikiau šių kompozitorių atitinkamo žanro kūrinių citatas, kurias Noktiurno kodoje supyniau, simboliškai sujungdama Lietuvą ir Norvegiją.

– Galbūt šis premjerinis kūrinys skambės ir Kaune, festivalyje "Iš arti"? Juk norvegų šiuolaikinė muzika nors skamba vis dažniau, bet klausytojai jos gausa nelepinami – pažintis tik prasideda.

– Šiais metais tikrai ne, nes programa jau sudaryta. Galbūt vėliau, su tais pačiais atlikėjais, papildžius programą kitais kūriniais, "Solen" suskambės ir kauniečiams. Kūrybinių saitų su Norvegija daigai stiprėja, jie jau nebe tokie stichiški, tampa vis kryptingesni. Juos stiprina ir Kauno valstybinės filharmonijos ryšiai su Norvegija, Kauno miesto simfoninio orkestro veikla.

– Kokiomis dar kryptimis plinta lietuvių šiuolaikinė muzika, taip pat ir jūsų kūryba?

– Peržvelgus Lietuvos šiuolaikinės muzikos industriją, nemažai muzikinių sąveikų yra su Jungtine Karalyste, Vokietija. Muzikinės panoramos kontekste stebimi įvairūs reiškiniai, bet kalbant apie konkrečius kompozitorių mainus, tendencijas, kurios būtų pastovios, dar yra ką veikti. Kryptys į kitas šalis – smalsumo, kūrybinių mainų skatinamos, tačiau nemanau, kad tikslinga plėstis visur. Tie ryšiai užsimezga kartais netikėtai ir labai stipriai, kartais lieka vienkartiniai. Tai priklauso nuo abiejų šalių galimybių, ir svarbiausia – noro. Su Ukraina visai neseniai taip pat atkurti muzikiniai ryšiai, atvyksta koncertuoti jų kameriniai ansambliai, skamba kūriniai – štai ir dabar mano Koncertas altui, kuris vėliau skambės festivalyje "Iš arti", bus atliekamas spalio pradžioje Kijevo filharmonijoje. Tai jau įdirbio rezultatas – pažinę mūsų muziką, jie jos nori, nes galbūt mes jiems esame mieli ir pagal skambėjimą, ir pagal istorinius kultūrinius kontekstus. Vis dėlto aš linkusi pasilikti prie baltiško-šiaurietiško modelio ir įvairių jo kombinacijų. Todėl ne šiaip sau per šiemečio festivalio "Iš arti" atidarymą Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras grieš Jeano Sibeliaus bei naujus Broniaus Kutavičiaus ir mano kūrinius. Tai baltiškos ir šiaurietiškos muzikos pristatymas.

– Ruduo – koncertinių sezonų pradžia ne tik Lietuvoje. Štai ir Šveicarijoje, Bazelio koncertų galerija "Maison 44" sezoną pradės lietuviška gaida – šalia kitų kūrinių skambės dar viena Z.Bružaitės premjera – trio ansambliui skirtas kūrinys "Colors".

– Taip jau atsitiko, kad skambėsiantis kūrinys gimė prof. Audronės Pšibilskienės nuopelnu. Jai dėstant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kameriniams ansambliams ir dairantis jiems kūrinių, tiko mano muzikos stilius ir kalbėsena. Taip bendradarbiaujant buvo išsikalbėta apie naują besiformuojantį, dar ir pavadinimo neturintį instrumentinį ansamblį (fortepijonas, obojus, fagotas), kuriam reikėtų naujo kūrinio (beje, visi trys ansamblio nariai: obojininkas Ugnius Dičiūnas, fagotininkas Robertas Šidiškis ir pianistė Ugnė Peištaraitė – buvę mano mokiniai J.Naujalio gimnazijoje). Jiems patiko mano kūrinys "Colors", kuris inspiravo ir ansamblio pavadinimą. Šiame kūrinyje – ne šiaip trys spalvos. Tai spalvos apskritai, greičiau – trys tembrai. Be to, Bazelis, būdamas Šveicarijos pasienyje, ribojasi su Vokietija ir Prancūzija. Trys valstybės, trys kalbos. Kūrinyje lyg savotiškame bolero plėtojama viena melodija, varijuojama ir keliaujanti per tonacijas lyg per spalvas. Tai lyg lietuviška monotonija šveicariškame Bazelio landšafte.

– Turtingas koncertų ir premjerų ruduo. Tęsiasi vaisingas kūrybinis periodas?

– Kaip pas žmogų viena bėda nevaikšto, taip ir man – nebūna vienas kūrinys tuo pačiu metu. Įdomiausia, kad jų premjeros jau ne pirmą kartą sutampa su gimtadieniu rugsėjo pradžioje. Toje takoskyroje išaugantys kūriniai tarsi gimsta kartu su manimi – lyg gimtadienio dovanos.

– Sveikiname kūrybinių gimtadienių svečiuose kraštuose proga ir lauksime jų aido gimtinėje, sugrįžtančio kartu su juos priėmusių šalių muzika.