Kalbėjomės su Rapolu apie vizionierišką matymą, „Lava Drops“ instrumentų sėkmingą kelionę po pasaulį ir klausėme, kuo jo kuriami muzikos instrumentai skiriasi nuo įprastų.

– Kuri styginius muzikos instrumentus ir už juos – gitarą ir smuiką – pelnei prestižinį „Red Dot“ dizaino apdovanojimą. Papasakok apie savo instrumentus, arba konkrečiai apie smuiką, – kuo jis išskirtinis ir kitoks.

– Smuiko atsiradimo istorija susijusi su smuikininke, kompozitore Lora Kmieliauskaite. Ji buvo pirmoji užsakovė, paskatinusi jį sukurti. Tiesa, ir pats seniai norėjau patobulinti standartinį smuiką, bet kol Lora to neišprovokavo, atidėliodavau. Pirmiausia, norint sukurti unikalų muzikos instrumentą, šiuo atveju smuiką, reikalingas naujas požiūris į jį. Instrumentas yra sudarytas iš dviejų 180 ° kampu apverstų lašo formos modulių, kurie jungiami per ištisinį korpusą, suteikiant jam tiek vizualinės išskirtinės estetikos, tiek jaučiamo lengvumo pojūtį. Taip pat norėjau, kad smuikas būtų patogus muzikantui tiek jį laikyti, tiek lengviau smičiumi pasiekti stygas. Instrumento svorį irgi bandžiau sumažinti, todėl rinkausi lengvesnes medžiagas, tam tikras medienos rūšis. O smuiko galvoje esanti kiaurymė bei itin lengvi suktukai dar šiek tiek to svorio numetė. Tačiau ant scenos instrumentas vizualiai neatrodo mažas. Jo visas korpusas pailgintas, kad pratęstų muzikanto ranką, išraišką. Būna, kad smuiką paimi į ranką ir jis atrodo kaip nedidelis dalykėlis, o šis smuikas yra kaip pareiškimas, svarbi muzikanto įvaizdžio detalė, tikrai ryškiai matoma scenoje. Yra ir daugiau patobulinimų. Pavyzdžiui, aukštu registru galima žymiai daugiau natų sugroti nei standartiniu smuiku. Taip pat būtent šis pirmasis smuiko modelis yra penkiastygis, o tai suteikia šiam instrumentui universalumo ir platesnį garso dažnių išgavimą.

Daug dėmesio skyriau ir išskirtiniam smuiko dizainui sukurti. Norėjau, kad jis atspindėtų muzikantą – jo emocijas, grojimo techniką. Užkliuvo, kad dabar turime instrumentų, kurie iš priekio atrodo lyg ir neblogai, bet iš kitos pusės yra neišvaizdūs, tiesiog dėžės, į kurias sudėta elektronika. Man buvo svarbu sukurti tokį elektrinį smuiką, kad, jį sukant iš visų pusių, būtų matyti vientisas skulptūrinio dizaino objektas, ir dar grojantis aukščiausiu lygiu.

Mano tikslas – kurti instrumentus, kurie būtų nepavaldūs laikui ir kuriuos būtų galima perduoti iš kartos į kartą. Todėl jie nėra greitojo vartojimo, pigūs instrumentai – priešingai, turi išliekamąją vertę. Jeigu pasiryžai gyvenime įsigyti tokį daiktą, su juo susisaistai ilgam, gal net visam gyvenimui, jeigu jo neatiduosi ar neparduosi.

Mano tikslas – kurti instrumentus, kurie būtų nepavaldūs laikui ir kuriuos būtų galima perduoti iš kartos į kartą.

– Ar šiuo smuiku galima atlikti įvairią muziką – nuo klasikinės iki eksperimentinės? Kokiam muzikantui ar muzikos žanrui atlikti tinkamas šis instrumentas?

– Yra muzikantų, kurie klasikine gitara groja roko muziką. Yra muzikantų, kurie klasikiniu instrumentu, kaip smuikas, bando prakalbinti tam tikrus garsus. Elektrinio smuiko savybė yra įgarsinti savo natūralų akustinį skambėjimą – taip atsiranda galimybių tuo garsu manipuliuoti ir išgauti kitus tembrus.

Vis dėlto pati grojimo technika, stilistika yra paties muzikanto. Ką jis atliks šiuo smuiku ar bet kuriuo kitu instrumentu, ką jis moka groti arba kaip moka groti, taip ir sugros. Stengiuosi kurti universalius instrumentus, nebent yra užmojis kažkokiam specifiniam garsui išgauti. Pavyzdžiui, Lora groja labai skirtingą muziką ir labai daug eksperimentuoja, todėl jai labai svarbu išgauti skirtingus garsus ir išbandyti juos. Manau, smuikas skirtas universaliems muzikantams arba gali būti adaptuotas pagal muzikantą. Pats jis gali būti visoks, o muzika – klasikinė, džiazas, eksperimentinė, rokas ir t.t. Viskas priklauso nuo grojančiojo šiuo smuiku.

– Kodėl tavo kuriami instrumentai – lašo formos?

– Norėjau jungiančio dalyko tarp mano instrumentų dizaino ir kuriamo prekės ženklo. Pirmiausia sukūriau lašo formos gitarą, vėliau forma pasikartojo kuriant kitus instrumentus. Šiuo metu iš viso esu sukūręs penkias skirtingas lašo formos instrumentų variacijas.

Vis dėlto, nuo pat pradžių man svarbiausia buvo ergonomika, tad bandžiau išlaviruoti kurdamas instrumentus norimos formos. „Lava Drops“ gitaros išties yra labai patogios tiek jas laikant ant kojos sėdint, tiek stovint.

Beje, netrukus startuosiu su nauju gaminiu – elektrine gitara. Tai bus naujas elektrinės ir bosinės gitaros modelis – irgi lašo formos. Pagrindinė jo inovacija – aliuminio modulis, detalė, kuri sustiprina rezonavimą, natos išlaikymą, suteikia pusiausvyrą.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Jau ne kartą paminėjai savo prekės ženklą „Lava Drops“. Kokią prasmę (-ių) turi šis pavadinimas ir kaip jis atsirado?

– Pavadinimas „Lava Drops“ yra įkvėptas Lietuvos simbolikos. Žinoma, tokio dalyko kaip lava Lietuvoje nėra, bet tuo metu, kai 2014 m. išleidau į pasaulį savo prekės ženklą, „L“ raidė man labai patiko ir gražiai įsikomponavo į tą visą momentą.

Taip pat man patinka, kad lava yra toks gamtos reiškinys, kuris nuolat keičiasi – lygiai kaip vanduo. Gali šauti iš žemės į viršų, gali sustingti ir tapti kieta medžiaga, gali vėl virsti skysčiu – ji turi daug formų. Todėl „Lava Drops“ idėja tokia, kad kiekvienas instrumentas yra įkvėptas gamtos, kažkokio jos motyvo. Lavos lašai simbolizuoja instrumentus, nes kiekvienas jų, kaip lašas, nukritęs kažkur pasaulyje, yra unikalus ir nepakartojamas. Pavadinimas turi semantinę, simbolinę ir mitologinę reikšmes.

Pasaulyje tarp muzikos instrumentų gamintojų vyrauja tendencija prekės ženklą pavadinti kūrėjo vardu ar pavarde. Nenorėjau sekti šiuo pavyzdžiu ir būti „Gražys guitars“. Viešinti savo vardą buvo populiaru ir vertinga anksčiau, bet ne dabar. Jei pasauliui pristatai kažką labai unikalaus ir labiau kaip reiškinį, privalai ieškoti išskirtinesnio pavadinimo.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis muzika ir dizainas atsirado tavo gyvenime ir kaip įvyko ta jungtis tarp jų?

– Užaugau menininkų šeimoje, tačiau, priešingai nei visiems mano šeimos nariams, muzika buvo mano aistra. Žinoma, svarbiausia buvo dizainas. Susidomėjimas juo atėjo vaikystėje, nes būtent tada ėmė ryškėti potraukis prie meno ir estetikos, kompozicijos pajauta. Jaučiu didelį vidinį džiaugsmą kurdamas kažkokį galutinį produktą, kuris daro įtaką žmogui, jo kasdienybei ir, kuriam padedant, sprendžiamos kažkokios su dizainu susijusios problemos.

Muzika taip pat anksti atsirado mano gyvenime. Nuo dvylikos metų iki dabar groju gitara. Kadangi šis instrumentas nepaleidžia manęs jau labai ilgai, studijuodamas produkto dizainą Vilniaus dailės akademijoje sukūriau pirmąją elektrinę gitarą. Dar vėliau sukūriau visą „Lava Drops“ muzikos instrumentų liniją. Ši sintezė tarp garso ir dizaino mane labai sužavėjo.

Nenorėjau kurti įprastų, tokių pačių instrumentų, kurių pasaulyje begalė, ar kažką kopijuoti. Norėjau sukurti savo unikalų prekės ženklą, kuris diktuotų naują požiūrį į instrumentą, kuris būtų inovatyvus dėl pasirinktų medžiagų, modernių dizaino principų, išgaunamo skambesio. Dabar atlikėjams nereikia standartinių instrumentų, jie ieško kažko naujo, kad galėtų save atskleisti pasauliui, parodyti, kad kartu su instrumentu jie gali daugiau.

– Kokių turi kitokių veiklų ar dizaino projektų, be to, kad kuri muzikos instrumentus?

– „Lava Drops“ prekės ženklas yra pagrindinis mano rūpestis ir darbas, bet, žinoma, turiu ir kitų veiklų. Kuriu šviestuvus, inovatyvius elektronikos prietaisus, konceptualią juvelyriką, garso aparatūrą – neapsiriboju viena produktų grupe, nes kūrybos principai – tie patys. Nuolat konsultuoju įvairius startuolius. Esu privačios Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos direktorius.

– Menininkai dažnam atrodo lengvai pakilę nuo žemės. Tavo instrumentų gamyba, atrodo, prieštarauja tam, nes kalbi apie labai specifinius, inžinerinius dalykus. Nenorėjai būti tradiciniu menininku?

– Iš tikrųjų, buvau toje terpėje, kur menas gimsta tiesiog iš niekur. Todėl norėjau labiau žemiškos profesijos. Juolab kad nelaikau savęs 100 proc. menininku. Dizainas man patinka tuo, kad tai ir kūrybinis darbas, ir verslas. Iš tiesų, manau, kad ir menas yra verslas, nes menininkui taip pat reikia iš kažko gyventi, kurti, judėti į priekį, rodyti pasauliui, ką darai. Pasirinkau dizaino specialybę, kuri man leidžia jaustis labiau užtikrintam dėl rytojaus. Ir dar ji man labai patinka tuo, kad kūrybinis procesas dažniausiai yra ilgas ir nuoseklus. Tyrinėji, testuoji, atlieki įvairius bandymus, ieškai, kas tau tinka, kol galiausiai randi. Man tai tam tikra meditacija.

Ir taip, norėjau apibrėžtumo gyvenime, nes menininko profesija nuo senų laikų yra labai neapibrėžta. Galbūt šiais laikais atsiranda menininkų, kurie sukuria dalykų, kuriems nereikia įdirbio, ilgų ieškojimų, naujų technologijų, medžiagų ar pasirodymo galimybių, tačiau pats labiau linkau į dizainą, kur viskas vyksta etapais, ilgai ir nuosekliai eini link savo tikslo.

– Kokių specialistų pasitelkti reikia gaminant „Lava Drops“ instrumentus?

– „Lava Drops“ nėra masinės gamybos, tai rankų darbo instrumentai, gaminami Lietuvoje; tik medžiagos atkeliauja iš viso pasaulio. Rūpinuosi šių instrumentų sukūrimu, gamyba, visais organizaciniais reikalais ir prekės ženklu. Tačiau yra keletas žmonių iš kitų sričių, kurie padeda gaminti šiuos instrumentus. Vieni dirba su mediena, metalu, kiti – su dažais, lakavimu, poliravimu ar inkrustacijomis. „Lava Drops“ instrumentai įdomūs tuo, kad naudojamos tokios medžiagos, kurių industrijoje beveik niekas nenaudoja, pavyzdžiui, instrumento korpuso modulis yra iš aviacinio aliuminio. Kaip inkrustacija ir kaip tam tikros detalės yra naudojami meteorito akmenys, juodieji gintarai, kriauklės, įvairūs akmenys. Esu sukūręs gitarą iš juodojo gintaro.

– Kaip tokias neįprastų, egzotiškų medžiagų atrandi? Kodėl būtent jas renkiesi muzikos instrumentams gaminti?

– Svarbiausia priežastis, kad pasaulyje niekas taip nedaro. Man pasisekė, kad turiu galimybių bendrauti su skirtingų sričių žmonėmis ir ne tik savo protą, bet ir kitų žmonių patirtį sujungti įgyvendinant įvairius projektus. Dirbu su juvelyrais, metalo apdirbėjais, kitais specialistais.

Maždaug prieš ketverius metus dalyvavau parodoje Abu Dabyje. Buvau pakviestas iš Lietuvos kaip dizaineris pristatyti kažką unikalaus, kas reprezentuotų mūsų šalį. Pagalvojau apie gintarą, kuris mums yra svarbus. Vieni perka arba gamina gintarinius papuošalus, kiti – gintaro akmenukais aplipintus ir jau kiek įgrisusius paveikslus. Pagalvojau, kad būtų įdomu ir neįprasta sukurti gitarą iš gintaro. Taip ir padariau – visas gitaros korpusas yra pagamintas iš juodojo gintaro lydinio. Tai koncertinis muzikos instrumentas, su kuriuo galima puikiai groti, atlikti visus kūrinius. Tačiau dėl savo kainos ir medžiagos trapumo instrumentas tapo kolekciniu projektu. Šiuo metu gitara keliauja po visą pasaulį ir ja jau grojo tokios įžymybės kaip Steve‘as Morse‘as („Deep Purple“), Dominicas Milleris (Stingo grupė), Steve‘as Cooke‘as. Ji buvo pristatyta Holivude ir kituose renginiuose visuose žemynuose. Šia gitara Robertas Semeniukas grojo Lietuvos himną išlydint į Dakarą lenktynininką Antaną Juknevičių. Instrumentas yra tarsi keliaujantis po pasaulį simbolis, liudijantis, kad viskas yra įmanoma.

O su meteoritu aš ir kolegos juvelyrai dirbame jau keletą metų. Dažnai inkrustuojame jį į instrumentą. Esu iš šio akmens pagaminęs ir keletą pagrindinių detalių, kurios daro ryškų poveikį instrumento skambesiui.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek užtrunka laiko tokiems muzikos instrumentams pagaminti? Ar, instrumentams gaminti naudojant netradicines medžiagas kaip gintaras ar meteoritas, procesas pailgėja?

– Taip, naudojant įvairias tokias medžiagas, instrumento gamyba pailgėja, nes yra daug etapų, kaip tą gintarą reikia apdoroti. Dar prisideda tokie etapai kaip projektavimas, dizaino kūrimas, testavimas ir daug kitų. „Lava Drops“ instrumentams pagaminti reikia nuo trijų iki dešimties mėnesių, priklausomai nuo užimtumo tuo metu. Vidurkis yra trys–penki mėnesiai.

– Kas tavo sukurtų instrumentų šeimininkai? Ar tau apskritai įdomu, kas jie tokie?

– Taip, labai įdomu. Iš tikrųjų, po kažkiek laiko pamatau savo instrumentus. Esu susitikęs su keliais žmonėmis Lietuvoje ir pasaulyje, kurie turi juos. Būna tikrai džiugus momentas, nes žinai, kiek daug įdėjai darbo, skyrei laiko ir sutelkei komandą, kad tą instrumentą sukurtum. Smagu, kai papasakoja, kas su juo vyko, kas grojo. Turiu vieną klientą, pas kurį ateina draugai muzikantai pagroti tuo instrumentu. Tai lyg relikvija, kurią turi tam tikromis progomis paimti, surengti šou ir vėl padėti į vietą. Arba kiekvieną vakarą su juo groti, arba groti koncertuose, arenose.

– Įdomu, ar teko susidurti su žmonėmis, kurie nori tavo instrumentų ne todėl, kad jie puikiai groja, o dėl to, kaip jie vizualiai atrodo arba kad tai yra unikalus daiktas pasaulyje?

– „Lava Drops“ instrumentai turi papildomų savybių, patobulinimų, ir tai išskiria juos iš kitų instrumentų. Pavyzdžiui, geriau atspindi šviesą scenoje, yra patogūs grojant, išlaiko ilgesnį rezonansą, yra skulptūriško dizaino. Šios ypatybės muzikos profesionalams yra labai svarbios. Jie nori turėti tokį daiktą, nes nori būti išskirtiniai, atrodyti ant scenos kitaip. Jie nori, kad būtų traktuojami kartu su instrumentu kaip kažkoks unikalus atvejis.

Yra ir kolekcininkų, kuriems taip pat reikia tokio instrumento, nes jis kitoks, unikalus, turi meninę vertę. Mano kolekcijoje yra vienetinių ir nepakartojamų instrumentų. Būtent juos ir perka žmonės, kolekcionuojantys gitaras ir kartu meno kūrinius. Juokauju, kad „Lava Drops“ jiems yra geras laimikis, nes nusiperka ne tik profesionalų, aukščiausio lygio muzikos instrumentą, bet ir skulptūrinį objektą. Žinoma, jo neslepia dėžėje, o demonstruoja namuose kitiems žmonėms ir, jeigu atsiranda proga, pagroja.

– Kodėl kuri būtent styginius muzikos instrumentus? Ar ateityje planuoji imtis kitų projektų?

– Styginiai instrumentai man yra bet kokio instrumento etalonas. Vizualiai tai labai patrauklus dalykas, kai styga įtempta, kai ji tokia vienalytė ir tęsiasi nuo instrumento pradžios iki pat jo pabaigos.

Turbūt kokiems trimitams ar būgnams pritaikyti kažkokius naujus sprendimus būtų kiek sunkiau, nors irgi įmanoma. Kol kas koncentruojuosi tik į styginius instrumentus, tikiuosi ateityje sukurti visą jų liniją. Niekada neatsisakau naujų iššūkių, o ir man pačiam, kaip dizaineriui, patinka dirbti prie naujų projektų ir pasižiūrėti į dalykus šviežia akimi.