Pripažinta ir tituluota

Šiuolaikinės lenkų literatūros žvaigždė O. Tokarczuk – ryški, savito sąmojo ir beribės vaizduotės rašytoja. 2018 m. jos romanas „Bėgūnai“ pelnė vieną prestižiškiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker“ premiją. O. Tokarczuk – pirmoji rašytoja iš Lenkijos, pelniusi šiuos laurus. Šiai premijai kūrėja buvo pristatyta ir 2019 m. – romanas „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ pateko į trumpąjį premijos sąrašą.

Epas „Jokūbo knygos“ rašytojai atnešė prestižinį lenkų literatūros apdovanojimą „Nikė“ (2015 m.) ir neabejotinai nulėmė sprendimą skirti jai Nobelio literatūros premiją. Švedijos akademija šį istorinį romaną pavadino rašytojos opus magnum – šedevru, išskirdama lenkų rašytojos pasakojamąją vaizduotę, „kuri su enciklopedine aistra pateikia ribų peržengimą kaip gyvenimo formą“.

Beje, O. Tokarczuk konkuravo su Margaret Atwood, Marilynne Robinson, Liudmila Ulickaja, Anne Carson ir Maryse Condé.

Kūrė aštuonerius metus

Pasak rašytojos, kad skaitytum knygas, reikia turėti tam tikrą kompetenciją, jautrumo, pažinti kultūrą.

„Knygos, kurias rašome, egzistuoja tam tikroje erdvėje, visada su kuo nors susijusios. Netikiu, kad ateis žmogus, kuris visiškai nieko nežino, ir staiga pasiners į literatūrą, patirs katarsį. Rašau savo knygas protingiems žmonėms, kurie mąsto, kurie jaučia, kurie yra jautrūs. Manau, kad mano skaitytojai panašūs į mane. Rašau saviškiams“, – teigia O. Tokarczuk.

Pasakodama apie praeitį, XVIII a., autorė ieško atsakymų į klausimus, kaip susiformavo šių dienų Rytų ir Vidurio Europos veidas. / Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.

Aštuonerius metus kurto romano „Jokūbo knygos“ paantraštė, imituojanti kūrinyje aprašomos epochos retoriką, skelbia: „Didžioji kelionė per septynias sienas, penkias kalbas ir tris dideles religijas, neskaičiuojant tų mažų. Mirusiųjų papasakota, o autorės papildyta konjektūros metodu, semiantis iš įvairių knygų, taip pat iš vaizduotės, kuri yra žmogui didžiausia natūros dovana. Protingiems – prisiminti, tėvynainiams – pagalvoti, neišmanėliams – pasimokyti, o melancholikams – prasiblaškyti.“

Daugiabriaunė knyga atveria spalvingo XVIII a. antrąją pusę.

„Dirbau prie šio romano kaip apsėsta – tema buvo tokia patraukli, kad prarijo visą mano intelektinį dėmesį, buvau tarsi iškirpta iš normalaus gyvenimo. Skaičiau tik knygas, susijusias su XVIII a., domėjausi tik to laikotarpio daile, klausiausi Apšvietos amžiaus muzikos. Bet dabar galiu sušukti: šlovė apsėdimui, nes jis suteikia energijos įsigilinti į reikalingą temą“, – viename interviu yra sakiusi O. Tokarczuk.

Siužeto vingiai ir spalvos

Rašytoja, pasakodama charizmatiško žydų pirklio Jokūbo Franko istoriją, originaliai, netikėtais rakursais nagrinėja komplikuotas daugiatautės, daugiakonfesės Lenkijos problemas.

Daugiabriaunė knyga atveria spalvingo XVIII a. antrąją pusę.

1752-ieji. Į Rohatyną Podolėje atvyksta kašteliono Kosakovskio žmona Kotryna ir ją lydinti poetė Elżbieta Družbacka. Vienas į viešnių garbei surengtą vakarienę pakviestų svečių – vietos klebonas Benediktas Chmeliovskis, pirmosios lenkų enciklopedijos autorius. Kunigas ir poetė, du knygas dievinantys asmenys, greitai randa bendrą kalbą. Ateityje jie dar daug ką aptarinės, bet jų pokalbiai vyks laiškais.

Šiek tiek vėliau į Podolę atvyksta jaunas, išvaizdus, charizmatiškas žydas vizionierius Jokūbas Leibovičius Frankas. Paslaptingo, iš tolimosios Smirnos (dabar Izmiras, Turkija) atkeliavusio jaunuolio skelbiamos idėjos labai greitai supriešina vietos žydus: vieniems jis – eretikas, kitiems – mesijas, apie kurį susiburia ištikimas mokinių būrys.

Beveik 800 puslapių, kelios dešimtys siužeto linijų ir personažų – tai pritrenkiantis literatūrinis sumanymas, mistinis pasakojimas apie pačią istoriją, tautų likimus lemiančius jos vingius.

Rašytoja ne tik nepaprastai kruopščiai pristato senosios Lenkijos laikus, to meto architektūrą, aprangą, skonius, kvapus ir žmonių santykius, bet ir atskleidžia sudėtingą dvasinę tikrovę – tris vieną šalia kitos egzistavusias religijas: krikščionybę, judaizmą ir islamą.

Pasakodama apie praeitį, XVIII a., autorė ieško atsakymų į klausimus, kaip susiformavo šių dienų Rytų ir Vidurio Europos veidas. Autorė savo knygą baigia tokiais žodžiais: istorija – nuolatinis mėginimas suprasti tai, kas įvyko, ir tai, kas galėjo įvykti.

Skaitytojus gali nustebinti atvirkštinė knygos puslapių numeracija. Ją O. Tokarczuk paaiškina taip: „Kitokia, atvirkštine, puslapių numeracija šioje knygoje norėta atiduoti pagarbą hebrajiškiems raštams, taip pat priminti, kad kiekviena tvarka yra įpratimo reikalas.“