Diplomatija

Mano dekanas Maximo Kalaw pasakoja tokį atsitikimą: "Mudu su žmona buvome dar nesenai susituokę, tai atsitiko jau bene antrais bendro gyvenimo metais. Aš paprastai vakarais būdavau namie, rašydavau, ar ką kitą dirbdavau, bet retkarčiais nueidavau kur nors vienas pavakaruoti pas savo senus pažįstamus. Kai pareidavau vėliau namo, mane žmona ne visuomet mielai pasveikindavo, o jei labiau pasivėlindavau, tai būdavo ir piktumo ir ašarų.

Vieną kartą suėjau su savo senais pažįstamais viename klube. Ir žodis po žodžio, stiklelis po stiklelio, dar vienas kitas ratas biliardo ir nepajutau, kai atėjo trečia valanda ryto. Pamatęs, kad taip ilgai užsibuvau, greitai skubinau namo.

Eidamas namo pradėjau galvoti, ką man šią naktį žmona pasakys. Ji tikrai už tai manęs nepagirs, dar nebuvau niekados taip susivėlinęs. Ir už žymiai mažesnius pasivėlavimus būdavo daug nemalonumų, o dabar tai tikrai bus pirtis.

Einu ir galvoju. Ar negeriau pavartoti diplomatiją negu turėti nemalonumų.

Prieinu prie namų ir matau, kad šviesa tebešviečia. Vadinasi, žmona dar negulus. Eiti ar neiti? Geriau eisiu. Įeinu ir tikrai – ji sėdi prie stalo ir manęs laukia. Visa vos pasėdi iš piktumo. Na, manau, še tau boba ir devintinės. Bet aš, nelaukdamas kol ji mane pradės klausinėti, pirmas prašneku:

– Atleisk, mieloji Konsolacija, toks mano žmonos vardas, šiandieną truputį ilgiau užsibuvojau. Eidamas namo iš darbo užsukau į klubą. Ten turėjau mažų reikaliukų. Tuos reikaliukus greitai atlikau ir tuojau buvau beeinąs namo. Jau prie pat durų beįeinąs tavo ir mano draugas Pedro. Kaip žinai, jis tik nesenai apsivedė jauną žmoną. Jis man tuojau ir pasigyrė, kad jis vedęs ir kad jo žmona esanti gražesnė už manąją. Aš įsižeidžiau, pradėjome ginčytis. Ginčijomės ir taikėmės, ginčijomės ir taikėmės. Jis savo giria, aš savo, kol jis neprisipažino viešai, kad mano visgi gražesnė. Po to atsisveikinome ir aš tiesiai parėjau namo, o jis dar pasiliko klube.

Mano žmona pradėjo juoktis, priėjusi mane pabučiavo ir pakvietė vakarienės ar gal pusryčio. Ir viskas pasibaigė geriau negu aš tikėjaus. Bet po to aš ilgai bijojau, kad ji nesusitiktų kur su Pedru pirmiau negu aš su juo susitiksiu".

– O ar nesusitiko? mes jo paklausėme.

– Ne, jis atsakė. Mat visą savaitė prieš tai jis buvo išvykęs į Ameriką."

Kombinavimas

Vienoje parapijoje buvo turtingas klebonas ir labai suvargęs vargonininkas.

Vargonininkas taip buvo suvargęs, kad ir klebonas pastebėjo. Kartą jiedu susitiko ir klebonas jo klausia:

– Sakyk man, meldžiamasai, kodėl tu taip neturtingas. Juk, rodos, aš tau ir algą moku, ir iš šalies juk dar gauni šiokių tokių įeigų. Sakyk, kas yra.

– Nežinau,– šis atsako,– rodos, ir dirbu, ir einu, bet šeima didelė, viskas kažin kur pranyksta ir gana. Ir aš pats nežinau, ką reikia daryti.

Klebonas pagalvojo, pagalvojo, galvą pakraipė ir tėviškai, kaip tinka klebonui, atsakė:

– Reikia, vaikeli, kombinuoti. Nekombinuosi – negyvensi. Dabar, mat, tokie laikai.

Vargonininkas padėkojo už patarimą ir klebonas nuėjo savo, o vargonininkas – vėl savo keliais.

Namon parėjęs vargonininkas pradėjo kombinuoti. Ir bekombinuodamas pastebėjo, kad klebonas turi gražių kiaulių. Tokie bekonai ar lašininės kiaulės, kad nors ir žiūrėk. Kodėl vienos jų nepasiskersti. Juk klebonas nei nepajus. Ką klebonui toji viena kiaulė, o jam bus didelė paspirtis. Taigi, nieko nelaukęs, vieną gražesnių, papenėtųjų, prielaidų parsivarė į savo kiemą ir sykiu su žmonele, ir su zakrastijonu kiaulę paskerdė, nusvilino ir, įsinešęs į grįčią, padėjo ant stalo mėsinėti.

Vos tik padėjo ant stalo ir pradėjo mėsinėti, beįeinąs ir klebonas. Pamatęs kiaulę ant stalo, geras klebonas nudžiugo. Na, sako, ir gavai kiaulę. Dabar turėsi pats ir vaikai gražios mėsytės. Aš tau sakiau, kad reikia kombinuoti ir šį tą sukombinuosi.

– Kombinuoju, klebonėli, kombinuoju, – vargonininkas nuolankiai aiškinasi, kiaulę bemėsinėdamas.

Klebonas, savo reikalus atlikęs, išėjo atgal į kleboniją. Eidamas susitinka šeimininkę, kuri visa susirūpinusi iš kažin kur ateina. Klebonas neiškentęs paklausė:

– Onute, ko ieškai?

– Nagi vienos kiaulės trūksta. Tos pačios riebiausios. Rytą buvo kieme, o dabar ir nėra. Ir čia ieškau, ir čia – kaip nėra, taip nėra. Nežinau, kur ji pražuvo.

– Anei tu ieškok, anei ką. Tavo kiaulė išėjo į kombinacijas.

Ir nusijuokęs klebonas nuėjo į kleboniją. O šeimininkė tik po kelių dienų suprato, ką jai klebonas sakė.

Skirtumas tarp kiaulės ir žmogaus

Andai važiuojant traukiniu iš Baisogalos į Vilnių vagone buvo mažai vietos sėdėti. Šį kartą dėl tokios priežasties beveik visos sėdynės buvo užimtos. Sustojome Kėdainiuose. Prieš mane sėdėjęs vyrukas atsikėlė, traukiniui sustojus, ir išėjo iš vagono stotin ko tai nusipirkti. Po jo išėjimo greitai atėjo koks tai kareiviškais senais drabužiais apsirengęs rusas ir manęs paklausė, ar prieš mane esančioji vieta neužimta. Aš pasakiau, kad čia sėdėjo koks tai vyras ir išėjo į stotį. Nepažįstamasis vis tik atsisėdo.

Atėjo pirmasis, atsistojo prie savo buvusios vietos, pasiėmė nuo stalelio savo paliktuosius rūkalus ir degtukus ir užlipo ant miegamojo suolo atsigulti. Tada mano nepažįstamasis prašneko: " Aš, girdi, maniau, kad jis mane varys iš tos vietos, bet kadangi jis to nepadarė aš pasakysiu anekdotą apie Puškiną ir vieną generolą". Aš paprašiau jo pasakyti. Jis pradėjo.

Senajame Petersburge, Puškino laikais, viename neskaitlingame baliuje, kuriame dalyvavo keletas didikų, keli generolai ir caro dvariškiai, visi susitarė Puškiną, kuris pavėlavo ateiti, paerzinti. Jam skirtą vietą prie stalo pašalino ir kai jis atėjo, jis turėjo stovėti toliau nuo stalo ir laukti. Jam bestovint vieną generolą kokiu tai reikalu pašaukė į kitą kambarį. Jis atsikėlė iš savo vietos ir išėjo. Vos tik jis išėjo, Puškinas atsisėdo į jo vietą. Generolas sugrįžo, o Puškinas iš jo vietos nesikelia, ramiausiai sau valgo. Po kiek laiko generolasa priėjo prie Puškino ir pajuokdamas jo klausia:

– Mielas prietieliau, pasakyk, kaip galima atskirti žmogų nuo kiaulės? – ir, žinoma, laukė sau tinkamo mandagaus atsakymo. Puškinas į jį pažiūrėjo ir ramiai atsakė:

– Visai paprastai. Žmogus valgo atsisėdęs, o kiaulė – stovėdama.

Visa salė, kuri tai girdėjo, pasileido juoktis.