Šį kartą kviečiame į fragmentišką pažintį su P. Plumpa – tvirtų įsitikinimų, gilaus tikėjimo drąsiu kovotoju ir mąstytoju. Dalis jo gyvenimo ir pogrindinės veiklos susiję ir su Kauno miestu, tačiau apie viską nuo pradžių, nes labai įdomu paieškoti šaknų, kaip gimsta ir auga laisvės kovotojai.

Patriotiška aplinka

P. Plumpa gimė 1939 m. Suvainiškyje, Rokiškio apskrityje, tikinčioje patriotiškoje šeimoje. Jo vyresni broliai buvo partizanai, tėvas kalėjęs gulaguose.

Aplinka ir laikmetis P. Plumpą tarsi ruošė pogrindinei veiklai. Jis prisimena, kaip namuose būdavo kratos ir įsilaužėliai vis ką nors pasiimdavo. Visa sovietinė aplinka buvo nepakenčiama ir piktinanti. P. Plumpos namuose buvo gausu prieškarinės patriotinės spaudos, kurią jis nuolat vartydavo ir skaitydavo.

Aštuoniolikmetis atvyko gyventi į Kauną, įsidarbino Petrašiūnų šiluminėje elektrinėje. Kartu su bendražygiu A. Susniu įkūrė organizaciją „Laisvę Lietuvai“, platino atsišaukimus. Po metų, vasario 16-osios išvakarėse, ant Petrašiūnų elektrinės bokšto iškėlė Lietuvos trispalvę. Tais pačiais metais buvo suimtas ir nuteistas septyneriems metams.

„Į Kauną Naujųjų metų išvakarėse atvažiavo vilniškis grupės narys Č. Kučinskas. Vakare išėjome į miestą. Atsišaukimai buvo išmėtyti ar prisegti prie stulpų Kęstučio, Donelaičio gatvėse, autobusų stotyje, ant Aleksoto tilto, autobusų stotelėse, įduodami praeiviams į rankas. N. Gaškaitė nusinešė apie 70 atsišaukimų į Rotušę (ten buvo įsikūręs Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetas), kur vyko studentų šventinis vakaras. Prieš dvyliktą nakties ji salės viduryje tarp šokančiųjų pažėrė pluoštą atsišaukimų. Išplatinę atsišaukimus nuvykome į Aleksotą, N. Gaškaitės ir B. Putrimaitės nuomojamame kambarėlyje sveikinome vieni kitus su sėkminga akcija ir su Naujaisiais metais. <...>

Tuo tarpu Kaune vasario 15 d. vakare mes kartu su A. Susniu, N. Gaškaite ir B. Putrimaite nuvažiavome į Petrašiūnus. Buvau pasiūlęs iškelti trispalvę ant 80 m aukščio elektrinės kamino, nes kaip darbuotojas turėjau leidimą įeiti į elektrinės teritoriją. Įkopęs į kaminą, pririšau vėliavą jo viršūnėje. Kiti draugai laukė gatvėje. Visi autobusu grįžome į Kauną, bet pakeliui aš iššokau iš autobuso ir nuėjau į savąjį bendrabutį. Kitą vakarą mes su A. Susniu Kauno gatvėse išplatinome atsišaukimus. Vėliava buvo pastebėta tik rytą prieš devynias, o čekistai užtruko dar valandą, kol ją nuėmė“, – rašoma knygoje.

Represijos: pogrindinės jaunimo organizacijos „Laisvę Lietuvai“ narys P. Plumpa, suimtas 1958 m. kovą. / Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Valia ir charakteris

Lagerio kasdienybė buvo žiauri, sunkiai įsivaizduojama iš šių dienų perspektyvos. Tačiau sunkus darbas, maisto stoka, baisi aplinka vienijo kalinčius dalytis ne tik turimu maistu, bet ir panašiomis mintimis ir idėjomis.

„Kaliniai, pirmą kartą nuteisti už antisovietinę agitaciją ir propagandą (daugiausia jaunimas), taip pat buvo surinkti į vieną lagerį, kad nepersiimtų senųjų politinių kalinių religiniu ir ideologiniu „raugu“. Šiai kategorijai buvau priskirtas ir aš. Kartą per savaitę lagerio karininkai turėdavo vesti kalinių ideologinio perauklėjimo pamoką. Juokingai atrodė Chruščiovo ateistinis „argumentas“, kad sovietų kosmonautai danguje neradę Dievo. Atrodo, primityvaus sovietinio išsilavinimo Chruščiovas ir negalėjo įsivaizduoti kitokio Dievo, kaip tik barzdotą senelį, sėdintį virš debesų ir kuriantį pasaulį. Būtent su tokiu dievu jis ir kovojo. Tuo metu kai kurie kaliniai turėjo Rusijoje išleistų užsienietiškų knygų, tarp jų buvo ir britų karo kapeliono N. Kouplendo knyga „Psichologija ir kareivis“ (Norman Copeland. Psychology and the Soldier, 1942), kurioje nagrinėjamas karių moralinis ugdymas. Kai kurios mintys pasirodė labai reikšmingos, pavyzdžiui, kad neturėdami tvirtų įsitikinimų, žmonės negali turėti nė tvirto charakterio, ar kad viskam abejingas žmogus negali būti didžios valios žmogumi. Tai esmingai svarbios mintys asmenybės brandinimui, bet kaip jas įgyvendinti, tam neturint elementarių sąlygų? Komunistai ypač jaunimą saugojo nuo antikomunistinės propagandos. Žmogus bręsta visą gyvenimą, o tam reikalingos ne tiek fizinės, kiek intelektualinės ir moralinės sąlygos. Šias elementarias galimybes, ypač dvasinio ugdymo priemones – religinę literatūrą ir bendravimą su senaisiais inteligentais bei dvasininkais – komunistai stengėsi kaliniams riboti. Tai buvo esminis žmogaus įkalinimas. Taigi 1960 m. lagerių administracija nusprendė jaunuosius kalinius atskirti nuo senųjų, kad pastarieji netrukdytų jaunosios kartos komunistinio ugdymo. Po to mus perkėlė į lagerį Nr. 3, o dar vėliau – į Nr. 17. Už dalyvavimą kalinių streike 1961 m. šešiems mėnesiams patekau į griežto režimo lagerį Nr. 5.“, – knygoje prisiminimais dalijasi P. Plumpa.

Chameleonas prieš KGB

Iš lagerio P. Pluma grįžo į savo tėviškę ir po kelių metų persikėlė gyventi į Kauną. Dirbo Žemės ūkio statybos projektavimo institute, ten nelegaliai rotaprintu daugino katekizmą ir kitą religinę literatūrą. Vėliau perėjo į nelegalų gyvenimą, įregistruodamas santuoką, nenorėjo atkreipti valdžios dėmesio, todėl pasikeitė pavardę į Pluiras ir užsiėmė pogrindžio spaudos dauginimu. Nuo 1972 m. kunigo Sigito Tamkevičiaus pakviestas, įsitraukė į Katalikų Bažnyčios Kronikos leidybą ir platinimą.

„Gyvenimo sąlygos slėptuvėje Kalniečių g. 113 buvo sunkokos, nes vieno kambario butą karšti vamzdžiai šildė visus metus. Be to, spaudinių tekstui fiksuoti buvo naudojamas acetonas, kuris garavo visą darbo laiką; nuo tų garų jautėsi poveikis plaučiams ir širdžiai. Atsigaivinimui vakarais, užsidėjus šleivą skrybėlę, tekdavo gaivintis grynu oru Neries pakrantėje... Pagal reikalą ir aplinkybes pas šeimą į bendrabutį sugrįždavau mėnesiui ar dviems. Sugrįžti į namus buvo paprasta, o iš namų išvykti į slaptąją darbovietę buvo sunku fiziškai ir psichiškai. Šeimyniniame bendrabutyje J. Basanavičiaus al. 50, kur gyvenau su šeima, mane sekti buvo užverbuoti kai kurie kaimynai. Jie kas mėnesį už tai gaudavo po 30 rublių. Vienas iš jų savo darbovietėje gavo net ilgalaikes atostogas „sveikatai pataisyti“, o iš tikrųjų koordinavo kitų vietos šnipų darbą, už tai iš KGB pelnydamas po 160 rublių per mėnesį. Jų užduotis buvo stebėti mano atvykimą ir išvykimą. Nuo bendrabučio iki konspiracinio buto Kalniečių g. 113 tiesia linija buvo ne daugiau kaip 500 metrų, bet kad į jį patektum be „uodegų“, reikėjo sugaišti po pusę dienos ar nakties. <...>

KGB agentai pradėjo intensyviai sekti ypač nuo 1972 m. vasaros, kai pasirodė pirmieji „LKB kronikos“ numeriai. Fiziškai jie manęs nelietė, tikėdamiesi mano pėdsakais atsekti kelią iki „Kronikos“ redakcijos. Tad norint nuo seklių atsiplėšti ir patekti į slėptuvę, tekdavo sugaišti daug laiko. Iš savojo buto Basanavičiaus alėjoje paprastai išeidavau pavakare, nes tamsoje lengviau mėtyti pėdas. Pirmiausiai nueidavau į bažnyčią, po pamaldų ramiai žingsniuodavau prie stotelės ir sėsdavau į autobusą ar troleibusą, vežantį namų link. Tačiau pakeliui staiga išlipdavau ir dingdavau kiemuose tarp namų ar krūmų. Netikėtumas, išvaizdos pakeitimas buvo svarbios priemonės. Galbūt todėl kagėbistai savojoje sekimo byloje man prisegė pravardę „Chameleonas“. Mano „metodiką“ čekistai greitai perprato ir į darbą įjungė visą grupę seklių. Tačiau gana greitai tuos seklius pradėjau atpažinti, nes tuos pačius veidus pradėjau pastebėti įvairiose situacijose. Toks atpažinimas padėdavo sėkmingai nuo jų pasislėpti. Kartą sekimas mieste buvo toks intensyvus, kad „uodegų“ niekaip negalėjau atsikratyti, todėl nusprendžiau išvažiuoti į užmiestį. Sėdau į autobusą Prienų link, o išvažiuojant į užmiestį atidžiai stebėjau įlipančius ir išlipančius keleivius. Ties Naugardiškėmis pastebėjau, kad iš autobuso niekas nesirengia lipti, todėl atsidarius durims staiga pakilau ir išlipau. Tačiau, mano nuostabai, stotelėje jau stovėjo mano anksčiau pastebėta seklė. Dar daugiau – ji skubiai išėjo į važiuojamąją dalį ir ėmė stabdyti atvažiuojančią „volgą“. Tai reiškė, kad KGB operatyvininkai savo seklius išlaipino stotelėse dar prieš atvažiuojant sekamam autobusui. Man nieko nebeliko, kaip nuo plento pasukti į didelį pakelės sodą. Tamsoje vingiais nuėjau apie kilometrą, kol priėjau griovį su vandeniu. Kurį laiką ėjau vandeniu, kad iš paskos negalėtų atsekti sekliai su šunimis. Tačiau netrukus išgirdau atskrendančio sraigtasparnio burzgimą. Tai galėjo būti iš Aleksoto pakelti žvalgybininkai, kurie naktinio matymo prietaisais gali lengvai pastebėti žmogų. Teko skubiai slėptis už medžių. Palaukęs, kol sraigtasparnis išnyks, patraukiau per laukus Šakių plento link. Pasikeitęs drabužius, užsidėjęs visai kitokią kepurę ir akinius, susistabdžiau nuo Šakių pusės važiuojantį taksi ir atvažiavau į miestą“, – apie pavojaus kupiną disidento kasdienybę knygoje pasakoja P. Plumpa.

1973 m. P. Plumpa buvo suimtas antrą kartą, kaltinamas dėl bendradarbiavimo leidžiant kroniką. Jis atsisakė advokato, griežtai atsisakė duoti parodymus, pasiaiškindamas tuo, kad kaltinimai pateikti ne tuo adresu, tai jis turėtų kaltinti valdžią, kad negali būti pilietis valstybės, kuri atima elementarią teisę į gyvenimą.

P. Plumpa buvo nuteistas aštuoneriems metams, bausmę atliekant griežto režimo lageriuose Permėje. Ir lageryje jis nuolat priešinosi, protestavo, streikavo, vis buvo baudžiamas karceriu ir kalinamas sustiprinto režimo kamerose. 1981 m. Petras grįžo į savo namus Kulautuvoje pas žmoną ir tris vaikus.

Nauja dvasinė vizija

„1988 m. vasarą Kaune įsisteigė Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, o rugsėjo mėnesį – Kauno sekmadieninė lietuviškos kultūros mokykla. Tuo metu berods A. Patackas ir man pasiūlė pasidalyti mintimis su jos lankytojais. Paskaitose „Išlaisvinkime dvasią“, „Etika“ ir „Krikščioniškoji etika“ stengiausi apžvelgti panoraminį lietuvių tautos etninių, religinių ir dvasinių savybių vystymosi kelią. Tam pasinaudojau įvairių etnologų, kalbininkų, dvasininkų teiginiais ir savo paties ilgamečiu lietuvių, atsidūrusių sunkiose sąlygose, elgesio stebėjimu. Tų paskaitų ciklo tikslas buvo atskleisti lietuviškos sielos savybes, kurių spalvos buvo slopinamos per visą sovietinį laikotarpį, o ypač parodyti galimą krikščionybės įtaką sužalotų tautinių savybių gydymui ir tautos dvasiniam atgimimui. Tuo metu tai buvo aktualu, kai komunistinė ideologija žlugo, o naujoji dvasinė vizija dar neiškilo. Klausytojų sekmadieninėje mokykloje susirinkdavo gana daug, nes daugeliui krikščioniškoji pasaulėžiūra buvo visai naujas dalykas. <...>

1991 metai buvo morališkai sunkūs ir kruvini. Sausio 13-osios rytą susibūrėme prie Kauno televizijos pastato, o nakčiai vykome į Sitkūnus. Sovietams užėmus Lietuvos radiją ir televiziją, transliacija iš Vilniaus nutrūko, bet netrukus pradėjo veikti Sitkūnų radijo stotis, kurios signalas pasiekė kaimynines šalis. Vėliau vaizdai ir informacija palydoviniu ryšiu buvo perduodama visam pasauliui, taigi buvo labai svarbu šią stotį apginti. Suvažiavo daugybė neginkluotų (nors kai kas turėjo metalinių strypų) žmonių. Buvo šiurpu, kai naktį apie trečią valandą pasigirdo šauksmai, kad atvažiuoja rusų tankai. Žmonės pakilo ir vieningai pajudėjo prie kelio, kad kūnais užstotų tankams kelią – atrodė, kad visiškai prarado baimę ir saugumo jausmą. Laimei, Žemaičių plentu į Kauno pusę važiavo ne tankai, o dengti sunkvežimiai. Taigi toks žmonių dvasinis pakilimas buvo apėmęs ne tik vilniečius, bet ir kitų miestų Lietuvos laisvės gynėjus. Kai žmonės nebebijo tankų nei mirties, laisvės bangos jau nebeįmanoma sustabdyti“, – dar viena ištrauka iš P. Plumpos knygos „Kelionė į gyvenimą“.

Skaitant ją, net tik ima šiurpas įsivaizduojant, kiek kentėjo ir kokie stiprūs buvo laisvės kovotojai pogrindyje, bet ateina įkvėpimas ne tik žodžiu, bet ir konkrečiais darbais ir pasirinkimais kurti Lietuvą ir kovoti dėl laisvės ir nepriklausomybės.

Toks yra P. Plumpa – įkvepiantis herojus, niekuomet nesureikšminęs savęs, tvirtas, bet maldoje ir santykyje su Dievu ieškantis ramybės ir atsakymų, daug mąstantis ir ironiškai juokaujantis mažakalbis.