Tikras gamtos vaikas

Daugelį rašytojų sieja ne tik pats rašymas, bet ir panašūs biografijos faktai, pavyzdžiui itin artimas santykis su gamta, įkvėpęs poetišką pasaulėjautą. Ne išimtis – ir P.Vaičiūnas, kurį vaikystėje iki širdies gilumų žavėjo gamta. Gimė 1890 m. liepos 11 d. miškų ir renesanso epochoje pastatytos Siesikų pilies griuvėsių supamame Piliakalnių kaime, Jonavos rajone, neskurstančių valstiečių Vinco ir Marijos Vaičiūnų šeimoje. Nuo mažų dienų kartu su tėvais, penkiais broliais ir seserimi (keturi vaikai – iš motinos Marijos pirmos santuokos) daugiausia laiko praleisdavo gamtos apsuptyje. Kaip vėliau prisimena: "Iki dvylikos metų buvau tikras gamtos vaikas, paūgėjęs vasarą ganydavau bandą, o žiemos metu bėgiodavau po pusnynus" (žurnalas "Žiburėlis", 1929, Nr.9).

Gyvenant Sankt Peterburge reikėjo užsidirbti duonai, tad rašytojas dirbo įvairiausius darbus – buvo sandėlio kroviku, dirbo dezinfekcijos brigadoje.

P.Vaičiūno tėvai išsiskyrė iš kitų to meto siaurų pažiūrų žemdirbių šeimų, jiems rūpėjo maisto parūpinti ne tik kūnui, bet ir sielai. Motiną P.Vaičiūnas prisimena kaip paprastą kaimo moterį, ypatingos intelingentiškos išvaizdos ir elgsenos, labai mėgusią muziką. Tėvas – darbštus, tolerantiškas žmogus, pasižymėjęs "filosofine nuotaika". Kunigais tapę broliai Stanislovas ir Ignas aktyviai domėjosi menu, turėjo polinkį muzikai. Ne tik meilę gamtai būsimam rašytojui įskiepijo šeima – dar nepradėjęs lankyti pradinės mokyklos Petras jau pramoko skaityti lietuviškai ir rusiškai, skaityti ir rašyti vokiškai ir net graikiškai (brolis Stanislovas besimokydamas kunigų seminarijoje mokėsi šios kalbos).

Vienus metus pasimokęs Veprių pradinėje mokykloje peršoko į Ukmergės gimnaziją. Būdamas penkiolikos metų iš mokyklos buvo pašalintas už dalyvavimą revoliucinėje veikloje – skaitė ir skleidė anticarinio turinio literatūrą, dalyvavo slaptuose susirinkimuose, siekė, kad į mokyklos programą būtų įtraukta lietuvių kalba. Jam buvo uždrausta mokytis bet kurioje Rusijos mokykloje. Tačiau po didelių pastangų buvo leista laikyti baigiamuosius egzaminus, bet to padaryti taip ir nepavyko, nes, mirus tėvui ir šeimai stokojant finansinių resursų, Petras išvyko mokytis į Kauno matininkų mokyklą, kurią baigęs išvyko matuoti žemės į Ukrainą, Volynės guberniją. Gavęs šaukimą į armiją (dėl prasto regėjimo išvengė tarnybos) netrukus vėl sugrįžo į Lietuvą, kur kurį laiką matavo žemes Kauno gubernijos teritorijoje.

Lemtingas susitikimas

Dirbdamas matininku visą laiką galvojo apie aukštąjį mokslą. Tad 1911 m. nusprendžia išvykti mokytis į Sankt Peterburgą (tuomet – Petrogradą), kur įstoja į Psichoneurologijos institutą, Humanitarinių mokslų skyrių. Čia išlaiko brandos egzaminus ir įgyja brandos atestatą.

Tik teatras ne visada leido rašytojui išgyventi. Dramas rašė labiau iš pašaukimo, ne dėl uždarbio.

Sprendimas vykti į Sankt Peterburgą buvo lemtingas – mieste, kur buvo daugybė aukštųjų mokyklų, kur virė gyvenimas, "jaunos mintys", rašytojas sutiko režisierių Juozą Vaičkų, stipriai paskatinusį P.Vaičiūną rašyti dramas. Jeigu ne šis pažintis, nežinia, kuria kryptimi būtų pasisukęs rašytojo gyvenimo kelias. Nors teatras ir rašymas iki tol P.Vaičiūnui nebuvo svetimos sritys. Rašyti pradėjo dar besimokydamas Ukmergės gimnazijoje, visą laiką aktyviai domėjosi tuometiniu Lietuvos kultūriniu gyvenimu, dirbdamas Kaune vis sugrįždavo į Ukmergę, kur rengdavo lietuviškus vakarus, kuriuose ir pats vaidindavo. Rašė į spaudą poeziją, prozą, rinko tautosaką. J.Vaičkus Peterburge 1916 m. įkūrė pirmąją lietuvių teatro studiją, kurioje buvo ugdomi pirmieji lietuviško profesionalaus teatro aktoriai.

Gyvendamas Sankt Peterburge P.Vaičiūnas ėmė rašyti ir dramas, vieną jų – "Pražydo nuvytusios gėlės" – duoda paskaityti J.Vaičkui. Drama labai patikusi režisieriui ir jis pasiūlo ją pastatyti. Tad 1916 m. kovo 6 d., kai įvyko spektaklio premjera, galima laikyti P.Vaičiūno, kaip dramaturgo, gimimo data. Rašytojas atsiminimuose mini, kad tuo metu jautėsi ir labai pakylėtai, ir labai trūko pasitikėjimo, žiūrėjo į tai, kaip į pabandymą pirmą ir paskutinį kartą. Tačiau pirmosios dramos pastatymas ir J.Vaičkaus charizma stipriai įkvėpė jaunąjį rašytoją ir jis ėmė dramas rašyti vieną po kitos. Jos buvo statomos ir sulaukė didelio populiarumo. Septyneri šiame mieste praleisti metai P.Vaičiūnui leido iki galo atrasti save, nebesiblaškyti ir matyti savo ateitį būtent teatre.

Tik teatras ne visada leido rašytojui išgyventi. Dramas rašė labiau iš pašaukimo, ne dėl uždarbio. Žemiška realybė buvo kur kas niūresnė ir kasdien vis gundė suabejoti pasirinktu kūrybos keliu. Gyvenant Sankt Peterburge reikėjo užsidirbti duonai, tad rašytojas dirbo įvairiausius darbus – buvo sandėlio kroviku, dirbo dezinfekcijos brigadoje (tuo metu mieste siautėjo maro pandemija). Vis dėlto sočiai pavalgydavo retai, o tai vėliau stipriai atsiliepė sveikatai. Po darbų P.Vaičiūnas aktyviai dalyvavo gausybėje renginių, bendravo su ten gyvenusiais lietuviais menininkais, mezgė pažintis su rusų rašytojais, tarp jų – su Aleksandru Bloku, Vladimiru Majakovskiu, Maksimu Gorkiu. Perskaitė daugybę knygų grožinės literatūros, filosofijos, estetikos, mitologijos srityse.

Sugrįžus į Kauną

Buitį ir kūrybą sujungti į harmoningą visumą buvo gana sudėtinga – rašytojas buitinių rūpesčių bijojo kaip ugnies. Sunku buvo ir 1920 m. sausį sugrįžus į Kauną. Kišenėje švilpė vėjai, gyventi nebuvo kur. Prie viso to dar susirgo dėmėtąja šiltine, kuri tik per plauką neišsivedė rašytojo Anapilin. Šioje vietoje jo gyvenime vėl stiprų vaidmenį suvaidino į Lietuvą anksčiau sugrįžęs J.Vaičkus, kuris priėmė P.Vaičiūną gyventi į savo butą (priešais dabartinį Muzikinį teatrą) ir įliejo į Valstybės teatro steigimo procesą. Po metų vedė aktorę Teofiliją Dragūnaitę, su kuria artimas ryšys užgimė J.Vaičkaus trupėje Sankt Peterburge. Jiedu susilaukė sūnaus Arno.

Rašytojas išgarsėjo ir kaip puikus vertėjas, nors tekdavo versti ir širdžiai nemielus tekstus ir pradžioje susilaukdavo kritikos.

Tuo metu teatralams buvo norma dieną dirbti visiškai su kultūra nesusijusius darbus, o vakarais (dažnai ir naktimis) darbuotis spektaklių repeticijose. P.Vaičiūnui kūryba taip pat neleido prasimaitinti, tad jis Panevėžyje įsidarbino teismo tardytoju. Nelabai kaip jautėsi savo kailyje, nes jam labiau sekdavosi ginti, o ne tardyti teisiamuosius.

Tų pačių metų pabaigoje įsteigta Lietuvos meno kūrėjų draugija, kurios pastangomis, suvienijus J.Vaičkaus ir Konstantino Glinskio trupių kūrybines pajėgas, įsteigta Dramos vaidykla (nuo 1922 m. – Valstybės teatras). P.Vaičiūnas meta teismo pareigūno darbą ir visą laiką skiria vicepirmininko pareigoms Dramos vaidykloje. Intensyviai rašo dramas, poeziją, pasakas. Suvalstybinus teatrą rašytojas netenka dalies pajamų. Papildomai uždarbiauja imdamasis vertėjo darbo (versti pradėjo jau studijuodamas Peterburge). Po kurio laiko rašytojui vėl atsiranda vieta teatro direkcijoje, tačiau verčia ir toliau. Taip po truputį nusistovi rašytojo kasdienybės scenarijus dvidešimčiai metų: dramų rašymas, darbas teatre, vertimai ir laikas, skirtas poezijai. Rašytojas išgarsėjo ir kaip puikus vertėjas, nors tekdavo versti ir širdžiai nemielus tekstus ir pradžioje susilaukdavo kritikos. Į lietuvių kalbą išvertė daug knygų rusų, lenkų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Siekė, kad lietuvių kalba pasirodytų kuo daugiau Vakarų literatūros (ypač dramaturgijos) lobyno knygų. Negalima nepaminėti ir fakto, kad P.Vaičiūnas degė idėja kuo daugiau išversti vaikams skirtos literatūros ir net su bendraminčiais įsteigė Lietuvos vaikų teatrą, tačiau, nesulaukus palaikymo iš valstybės, teatrą teko likviduoti.

Tarpukariu P.Vaičiūnas įsiliejo ir į Lietuvos rašytojų draugiją, kuri jam suteikė galimybę išvykti į Vakarų Europos šalis edukaciniais tikslais. Rašytojas vieši Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, kur artimai susipažįsta su šių šalių teatrais ir jų veikla, ir, svarbiausia, tuometinėmis dramaturgijos naujienomis.

Pora: P.Vaičiūnas su žmona Teofile Vaičiūniene. Kaunas, 1928. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr. / maironiomuziejus.lt

Melodramos meistras

Kuo J.Vaičkų, o vėliau ir kitus Valstybės teatro režisierius, sužavėjo P.Vaičiūno dramos? Pirmiausia tuo, kad jose reflektuojama nūdiena, ieškoma natūralesnių, įtikinamesnių personažų paveikslų. Siekė aktualumo, gyvenimiškosios tiesos. Pradžioje P.Vaičiūnas rašė komedinio pobūdžio dramas. Vėliau matyti rašytojo noras atsiplėšti nuo buitiškumo ir giliau tyrinėti žmogaus vidų, jo prigimties dvilypumo keliamus vidinius konfliktus, nors humoro niekada neišsižadėjo. Parašė iš viso 20 dramų. Visos parašytos tarpukariu – prasidėjus karui, nenorėdamas vaizduoti sovietinės ideologijos kuriamos realybės, naujų dramų neberašė.

P.Vaičiūno dramaturgiją būtų galima suskirstyti į du etapus: ankstyvoji (1916–1921) ir vėlyvoji (1924–1940). Pirmojo etapo dramose B.Sruoga įžvelgė lezedramos (labiau skaitymui skirta epinio pobūdžio drama, kurioje dominuoja vidinių būsenų peizažas) bruožus: "tai dramatiški raštai, "lesedramos" ar, teisingiau, lyriški dialogai" ("Darbai ir dienos, 1930, Nr.1). B.Sruoga negaili ir kritikos P.Vaičiūno ankstyvosioms dramoms, jas pavadindamas "pratimais dramaturgijos srity". Kritiškas ir Liudas Gira, aptardamas dramos "Mano taurė" leidimą: "Be galo nelygus, neišlaikytas ne tik stiliumi ir tonu, bet, kas svarbiausia, pačiu sumanymu, pačia jo konstrukcija" ("Skaitymai", kn. 1, 1920).

Ankstyvajam laikotarpiui priskirtinos dar šios dramos: "Milda" (1918), "Aukos" (1919), "Žemėtos kaukės" (1920), "Giedrėjanti sąžinė" (1921).

Ankstyvojo etapo dramose dominavo mitologinė tematika. Žymus pokytis įvyksta 1924 m., pasirodžius dramai "Sudrumsta ramybė", kurioje, kaip ir kitose vėlesnėse dramose, buvo vaizduojama tarpukario Lietuva ir joje vykstančios politinės ir meilės intrigos. P.Vaičiūnas buvo melodramos ir intrigų meistras. Dramaturgui puikiai pavyko ne tik atkurti itin tikroviškus lietuvaičių charakterius, jų tarpusavio santykius, bet ir pinti įtraukiančias, nenuspėjamas painias istorijas, lydimas komiškų nesusipratimų. Drąsiai kritikavo tuometinę Lietuvos visuomenę. Kalbant V.Krėvės žodžiais, dramose "atsispindi šių dienų gyvenimas, jo didvyriai ir jų pastangos medžiagiškai pralobti, neigimas iš jų pusės visų tautinių, kultūrinių ir etinių žmonijos brangenybių" ("Pradai ir žygiai", 1926, Nr. 6).

P. Vaičiūnas stengdavosi sukurti ryškius, pilnakraujus personažus, kartais sąmoningai dėl aktoriaus vaisingesnės kūrybos nusižengdamas dramaturgijai.

Per daug realu

Nors P.Vaičiūnas ėjo realizmo keliu, jo dramose galima įžvelgti simbolizmo pėdsakų. Pagrindiniai dramų veikėjai – sudėtingesnės prigimties asmenybės. Kaip ir paties dramaturgo gyvenime, taip ir veikėjų vidiniuose konfliktuose atsispindėjo kova tarp ribojančios žemiškos realybės ir dvasios laisvės. Rašytojui buvo itin artimos gyvenimo prasmės, žmogiškumo temos. Dramos turėję leisti žiūrovams prisileisti prie amžinybės. Jo nuomone, teatre turėtų būti kalbama apie didžius dalykus, kurie leistų "auginti teatro auditoriją".

Kaip taikliai įvardija literatūrologė profesorė Reda Pabarčienė, "P.Vaičiūnas sukūrė savotišką – "vaičiūnišką" dramą, kurioje prabyla kaip juokdarys ir linksmintojas, kaip visuomenei įsipareigojęs moralistas ir ideologas, kaip objektyvus tikrovės stebėtojas, negailestingas jos kritikas ir vizionierius fantazuotojas" (R.Pabarčienė, monografija "Petro Vaičiūno pasaulis", 1996).

Dėl nesutarimų teatro viduje J.Vaičkus 1923 m. pasitraukė iš Valstybės teatro ir išvyko į JAV. P.Vaičiūnas toliau sėkmingai dirbo su kitu režisieriumi – Borisu Dauguviečiu. Jo dramos buvo itin mėgstamos tuometinio Kauno publikos. Kaip ir šiandien, taip ir anuomet, nacionalinė dramaturgija buvo aktualiausia ir gausiausiai lankoma. P.Vaičiūno dramos sudarė didžiausią teatro lietuviško repertuaro dalį. Vis dėlto scenos šviesą išvydę dramos patiko ne visiems ir ne tik dramaturgo dramų veikėjus gaubė intrigos ir skandalai, bet ir patį jų autorių. Kaip savo straipsnyje užfiksavo B.Sruoga, P.Vaičiūno vėlyvesnio laikotarpio dramos "atvedė į konfliktą literatus ir visuomenę: visuomenė entuziastingai priėmė, literatai – pasipiktino" ("Darbai ir dienos, 1930, Nr.1).

Pavyzdžiui, Sofija Čiurlionienė Kymantaitė pjesę "Sudrumsta ramybė" laikė nevykusia ir nepriimtina: "visa sulopyta, sudurstyta, sumazgyta skubiai, greitai, šuoliais, pamiršus paprasčiausius logikos reikalavimus" ("Baras", 1925, Nr.2). Autorė pažeria ir kur kas daugiau kaltinimų. Paradoksalu, tačiau ši recenzija atrodo kaip kerštas P.Vaičiūnui, mat šis anksčiau (1921) sukritikavo S.Čiurlionienės dramą "Pinigėliai" dėl per didelio polinkio į buitiškumą: "geriau siekime saulės tragingumo su džiaugsmo šypsena neg pasitenkinimo žemės dulkėse".

Kritiką žėrė ne tik pyktelėjusi S.Čiurlionienė. Kaip pamena P.Vaičiūno žmona Teofilija Vaičiūnienė, "P.Vaičiūnas stengdavosi sukurti ryškius, pilnakraujus personažus, kartais sąmoningai dėl aktoriaus vaisingesnės kūrybos nusižengdamas dramaturgijai" (T.Vaičiūnienė "Scena ir gyvenimas", 1975). Personažai buvę tokie tikroviški ir turintys realius prototipus, kad neretai po premjerų namuose Vaičiūnai sulaukdavę svečių, pasipiktinusių per daug realistiškais veikėjais, jų panašumu į kai kuriuos Kaune gyvenusius realius asmenis. Po spektaklio "Nuodėmingas angelas" (1927) premjeros Vaičiūnas sulaukė moterų vizitų, kurios apkaltino jį įžeidus Lietuvos moteris, mat šios spektaklyje vaizduojamos neigiamai. Apsilankė ir nuteisto aukšto pareigūno šeima prašydama pakeisti vieno neigiamo personažo grimą, mat šis be galo panašus į kalintį šeimos galvą.

Svečių sulaukdavo ir pasibaigus kitiems spektakliams – apsilankė ir žinomi asmenys su prašymu neminėti jų pavardžių ir kitomis pretenzijomis. Kiekvieną premjerą lydėjo skandalai, tačiau P.Vaičiūnas nieko nekeisdavo ir aršiai gindavo savo poziciją. Pasipiktinimą išreiškė ir V.Mykolaitis-Putinas spektaklio "Stabai ir žmonės" (1928) recenzijoje: "Tegu mūsų gyvenime buvo ir yra ydų, tačiau jeigu tos ydos liečia pačias visuomenės ir valstybės viršūnes, tai turėkime takto, kur ir kaip jas karikatūrinti ir pajuokti" ("Židinys", 1926, Nr.3).

P.Vaičiūnas dramas rašydavo nuolat palaikydamas dialogą su B.Dauguviečiu – komedijų meistru. Jų bendro darbo rezultatai spaudoje buvo vertinami, ir gana palankiai, recenzijų autoriams neslepiant susižavėjimo aktorių įtikinamai perteikiamais personažais (spektakliuose vaidino pirmieji dramos aktoriai: Juozas Staniulis, Petras Kubertavičius, Ona Kurmytė, Polė Tendžiulytė, Teofilija Dragūnaitė-Vaičiūnienė ir kt). Ir tuo, kad yra statoma nacionalinė dramaturgija apskritai. "P.Dauguviečiui reikia labai dėkoti, kad jis ima šiokius ar tokius iš savųjų autorių plunksnos mėginimus ir juos stengias realizuoti scenoje (V.Jocaitis, "Lietuva", 1926, kovo 19 d.).

1920 m. lapkritį pasirašytos pirmosios teatro sutartys su tokiais aktoriais kaip Povilas Mačinskas. Pirmas pastatytas spektaklis buvo Hermano Zudermano "Joninės" – įvyko 1920 m. gruodžio 19 d. (režisierius J.Vaičkus).

Be jau paminėtų dramų vėlyvuoju laikotarpiu scenos šviesą išvydo dar šios: "Tuščios pastangos" (1926), "Patriotai" (1926), "Liepsnojančios širdys" (1929), "Aukso žaismas" (1932), "Naujieji žmonės" (1933), "Tikruoju keliu" (1933), "Sulaužyta priesaika" (1935), "Prisikėlimas" (1936), "Aukso gromata" (1938), "Varpų giesmė" (1939), "Tėviškės pastogėj" (1941). Išleido penkias poezijos rinktines.

Kūrybinėje nelaisvėje

1940 m. įvairiaspalvis ir kartu romantiškas gyvenimas tarpukario Kaune staiga nutrūko. Teko atsisakyti dramaturgo karjeros, patogaus gyvenimo penkių kambarių bute ir persikelti gyventi į be modernių patogumų apgriuvusį Vilnių, kur rašytojas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos nariu ir Lietuvos mokslų akademijos direktoriumi.

Kūrybinės laisvės trūko kaip oro, su begaliniu ilgesiu nuolat prisimindavo tuos dvidešimt nepriklausomybės metų.

Nacių okupuotame Vilniuje laukė badas, šaltis ir nuolatinė mirties baimė. P.Vaičiūno dramos buvo uždraustos statyti, Sovietų Lietuvoje rašytojo kūrybinis palikimas buvo menkinamas kaip "buožinės buržuazinės Lietuvos garbinimas", iš pareigų bibliotekoje prievarta atleidžiamas. "Tėviškės pastogėj" – paskutinė (1940) parašyta drama, nors sovietmečiu teatrai statė kai kurias pjeses, tačiau jos buvo stipriai perrašomos. Rašė vien poeziją, ir tai gana menkai.

Kūrybinės laisvės trūko kaip oro, su begaliniu ilgesiu nuolat prisimindavo tuos dvidešimt nepriklausomybės metų. P.Vaičiūnas susirgo džiova ir depresija, fiziškai nebegalėjo dirbti, nenorėdavo su niekuo bendrauti ir visiškai užsisklendė savyje. Išgyventi padėjo žmonos pastangomis iškovota vyrui pensija. Sveikata vis blogėjo, paūmėjo ir jaunystėje jau kamavusi skrandžio opa. Rašytojo gyvybė užgeso 1959 m. birželio 7 d. Kapą galima aplankyti Vilniaus Rasų kapinėse.

Tekstą norėtųsi baigti 100 metų skirtį ištrinančiais dramos "Milda" įžangos žodžiais: "Metai slenka – mainos žmonės... Vien svajonės neišsenka..." ("Milda, meilės deivė", Kauno "Švyturio" spaustuvė, 1920).