Įprasta buvo čia matyti senus prekystalius, sienas, nukabinėtas menininkų darbais ir juodaplaukę pardavėją, kuri vis išbėgdavo atsinešti karšto gėrimo iš greta esančios kavinės. O dabar pasitinka baltos sienos, atvira erdvė ir malonumas – prieš įžengiant į galeriją pro langus pamatyti, kas laukia viduje.

Išmokti laukti

Šį kartą įžengus pro duris laukia šviesios atminties a.a. tapytojas Raimundas Mikšys ir jo paroda "Erškėčių vainikas". Tiksliau – turbūt nė nelaukia, o tiesiog būna. Kartu su savo darbais. Paprastai ir šviesiai. Taip, kad norisi kurį laiką pabūti kartu, nes tapytojas savo darbuose palieka erdvės ir akims, ir mintims.

Drobėse visada esama kelių planų, kelių gylių, už kurių – numanomas horizontas: tolimas, nepasiekiamas, beveik išnykstantis tarp gyvybingų spalvinių plokštumų. Dažnai jis tampa banguojančia linija, pro kurią į žemę galėtų susigerti dangus, o vėjo blaškomos grindinio dulkės pakiltų į viršų, siekdamos mėlyno skliauto. Neliktų skirties tarp čia ir ten, suirtų laikas, viskas susimaišytų. Tačiau atsivertų laikinumas ir priešais žiūrovo žvilgsnį būtų pastatyta jo paties būtis: bejėgiškumas, kova, troškimai, aistra, laimė. Stovėdamas ant menininko brėžiamos, virpančios horizonto linijos, nežinai, kas atsitiks, todėl lieka išmokti laukti.

Nujausti laisvę

Laukimas yra beprasmiškas, jei nėra nuojautos, kad sulauksi. R.Mikšio paveiksluose nuojauta yra spalvos. Lyg stiprios vėtros išblaškytos, vietomis net suplėšytos, jos lieka ryškios. Ypač viena – drobėse, skirtingais pavidalais pasikartojanti skaistaus geltonio dėmė. Ji akina, lyg neleisdama į save pažiūrėti ir įspėdama neskubėti. O lengvi, stichiški potėpiai žymi jausmų proveržį, tačiau nenurodo krypties, kur link jie veda, kuo virsta.

R.Mikšio paveiksluose nuojauta yra spalvos. Lyg stiprios vėtros išblaškytos, vietomis net suplėšytos, jos lieka ryškios. Ypač viena.

Kartais potėpiai tampa tiesiomis vertikalėmis, atitrūkusiomis nuo žemės tiek, kiek priartėjusiomis prie dangaus. Jos nesusiliečia, tačiau audroje stovi greta, lyg jaustų, kad tai jų lemtis, įkūnijama mėlynuose spalviniuose tonuose, kurie, priešingai, nei akinanti ir uždara geltona, yra prasišviečiantys, tarsi kažką pridengiantys. Keletoje drobių mėlyna atkartoja horizonto liniją, keletoje užeina už jos ar paskandina savyje viską, kas tik yra paveiksle. Tame mėlynume – būtis ir nebūtis, perėjimas / praėjimas į kitą erdvę, į kitokį save. Pažeidžiamą, tačiau tikrą, praradusį viską, todėl bebaimį ir laisvą.

"Gyvenimas labai trumpas savo dvasiai rasti formą. Ir tai padaryti nelengva. Kas randa – vadinasi talentais. Raimundo didvyriškumas, kad per trumpą savo gyvenimą sugebėjo priartėti prie savęs", – apie tapytoją yra pasakęs šviesios atminties jo kolega Alfonsas Vilpišauskas. Neabejotinai, R.Mikšys formą rado. Ji atpažįstama ne tik drobėse, tačiau ir piešiniuose, pastele kurtuose darbuose, asambliažuose. Jo linijos, braukymai, štrichai – visada labai staigūs, atgyjantys kūrinio plokštumoje ir pasakojantys jau nebe menininko, o žmogaus istoriją.

Kas: Paroda "Raimundas Mikšys (1961–2008). Erškėčių vainikas."

Kur: galerijoje "Meno parkas".

Kada: veikia iki birželio 30 d.