Neseniai išėjusi Kęstučio Navako knyga „Lorelei“. 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių („Kitos knygos“) išsyk patraukė skaitančiosios visuomenės dėmesį. Didesnė dalis tiražo jau išpirkta. Apie „Lorelei“ knygose ir gyvenime – pokalbis su Kęstučiu Navaku.

– Kokia tai knyga?

– Tai, kaip skelbia paantraštė, 50 meilės laiškų, kurių kiekvieną lydi post scriptum su meilės eilėraščiu. Čia ir mano meilės eilėraščiai, ir mano versta pasaulio klasika, nuo Edgaro Poe iki vokiečių ekspresionistų. Tekstai labai įvairūs, nes ir meilė turi daugybę pusių, ir noras rašyti priklauso nuo nuotaikos ir kitų aplinkybių.

– Kokio pobūdžio meilę rasime laiškuose?

– Paties įvairiausio. Čia ne mažiau atspalvių negu bažnyčių vitražuose. Gimstanti meilė, aistra, ilgesys, buvimas kartu, tačiau ir pyktis, neapykanta, nekantrus laukimas, galiausiai – išsiskyrimas. Meilė neprognozuojama. Ir gerai, jei būtų prognozuojama, ji virstų kažkokia įstaigos dienotvarke arba plytų siena.

– Ar šie laiškai turėjo adresatę?

– Dalis jų turėjo, koks trečdalis knygos yra laiškai konkrečiai merginai. Jei dar tiksliau, ne realiai jai, o tokiai, kokią buvau susikūręs vaizduotėje. Nors kai kurie mūsų gyvenimo faktai ten naudojami. Vėliau jau rašiau bet kuriai, įsivaizduojamai. Žinoma, rėmiausi konkrečia adresate, mūsų patirtimi, tačiau jai jau nebesiųsdavau. Galima sakyti, rašiau bet kuriai, pačiai moteriškumo idėjai, nes tai, ką ten rašau, – daugeliu atvejų universalu.

– Kiek laiko rašėte?

– Kai kurie laiškai egzistavo jau anksčiau, tik juos teko adaptuoti, išbraukyti publikai nerūpimus dalykus ir parašyti visa kita. Viskas truko apie pusmetį. Dar pusmetį užtruko knygos leidyba, nes dizainerė norėjo sukurti knygos meno šedevrą. Jai tikrai pavyko.

– Ar tarp 50 eilėraščių yra rašytų šiai knygai?

– Ne, nėra. Tai visi geriausi mano meilės eilėraščiai nuo pirmosios knygos iki paskutinės, savotiška meilės lyrikos antologija. Be to, vertimai, kai kurie labai sunkūs. Tarkim, Edgaro Poe „Varną“ verčiau visą vasarą, prieš dvidešimtį metų. Tad vertimų diapazonas – koks penkiolika metų, tada daug versdavau.

– Kodėl knygos dizainas toks neįprastas?

– Todėl, kad įprasti dalykai netinka meilės laiškams. Aš labai dėkingas dizainerei Sigutei Chlebinskaitei, labai jautriai pažvelgusiai į tekstą ir sukūrusiai tai, ko niekur dar nebuvo. Tai juk knyga tiktai teksto prasme. Kiekvienas skirtingo ilgio laiškas atspausdintas ant atskiro skirtingo ilgio lapo, visi sulankstyti ir sudėti į dėžutę. Juos galima traukti ir skaityti po vieną, pasidėti ant stalelio, susigrupuoti. Praktiškai skaitytojas gauna ne knygą, o laiškus. Itin dailioje dėželėje. Tai brangus projektas, jei ne Kultūros ministerijos parama, knyga kainuotų iki šešiasdešimties litų. Dabar kainuoja beveik perpus mažiau.

– Kas yra Lorelei?

– Na, pačia pirmine prasme tai tiesiog stati uola Reino pakrantėje. Tačiau vokiečių mitologijoje tai sirena, sėdėdavusi ant tos uolos ir dainuodavusi. Sirenų dainoms neatsispirdavo net Odisėjas, tad visi ir plaukdavo pas Lorelei, sužavėti, pajutę nenumaldomą trauką, kol suduždavo į tą uolą. Man tai fatališkos meilės archetipas, labai tinkantis mano knygai. Joje rasite visus šiuos etapus.

– Kokį įsivaizduojate šios knygos skaitytoją?

– Neįsivaizduoju, nes ją pirko patys skirtingiausi žmonės. Reikėtų širdyje turėti šiek tiek romantikos, tuomet tekstai labiau atsivers. Reikėtų mėgti gerą stilių, laiškuose jam skyriau labai daug dėmesio. Ir praverstų būti šiek tiek įsimylėjusiam, bet manau, kad visi esam daugiau ar mažiau įsimylėję. Tikiuosi, nesudušim, arba sudušim ne visi.

– Tradicinis klausimas: ką šiuo metu rašote?

– Per paskutinius porą mėnesių parašiau knygą vaikams, vaikišką pjesę ir baigiau ruošti naujų eilėraščių knygą, kuri jau spaustuvėje. Knyga vadinasi „100 du“, joje šimtas tekstų, kuriuos vadinu sonetais. Dizainą kūrė ta pati Sigutė Chlebinskaitė ir vėl jai puikiai pavyko. Ne taip prašmatnu, bet solidu ir elegantiška. Tad jei kas ieškos knygos Kalėdų dovanai, iš mano pusės jų net dvi. Užsukit į Kauno Centrinį knygyną – ir rasit. Arba parašykit autoriui į feisbuką ir atsiųs.

Rašytojai ir kritikai apie „Lorelei“

Nacionalinės premijos laureatas toliau plėtoja retą mūsų raštijoje meilės epistolikos žanrą, paįvairindamas teksto audinį geriausiais savo meilės lyrikos pavyzdžiais ir klasikų vertimais, pasiekdamas įspūdingo daugiabalsiškumo. (Rolandas Rastauskas)

„Lorelei“ yra laiškai ir apie literatūrą, ir tik labai pagiringas paštininkas juos gali įmesti į konkrečios, kad ir mylinčios moters pašto dėžutę. (Giedra Radvilavičiūtė)

Neabejotina, kad šis rašytojas nusprendė visiškai spjauti į pataikavimą masėms ir subrandino ekskliuzyvinės literatūros rinkinį. (Vilis Normanas)

Šiaip jau tarp rašytojų nėra daug analogiškų asmenybių – tokių, kurios blizgėtų universaliomis filologinėmis briaunomis. Navakas neretai iškrenta iš lietuvių poetų konteksto savo atsisakymu dalyvauti poetinių mokyklų imtynėse ir tradicijos perėmimo lenktynėse; šia prasme jis kiek vienišas, stovįs kažkur atskirai, galbūt prie Lorelei uolos, neįsikabinęs į vietinį žemės lopinį. (Giedrė Kazlauskaitė)