Suaugusieji, įstrigę vaikystės prisiminimuose apie tamsoje judančias ir kalbančias lėles, eiti į Lėlių teatrą nebemato prasmės, palikdami šį žanrą vien vaikams. Toks požiūris – nepelnytas, sako teatro aktoriai. Lėlių teatras gali būti labai netradiciškas, modernus ir brandus, tik reikia pasiryžti jį pažinti iš naujo.

Kauno valstybinio lėlių teatro repertuare kol kas dar yra vienas profesionaliausių suaugusiesiems skirtų lėlių spektaklių "Kelionė saulės link". Kol kas, nes jau šį savaitgalį numatytas jo atsisveikinimas su repertuaru. "Lietuvoje kol kas nelabai apsimoka statyti spektaklį, kuris yra skirtas specialiai suaugusiesiems", – su neslepiamu apmaudu sako iki širdies gelmių Lėlių teatrą pamilęs aktorius Mindaugas Černiauskas.

– Vaidindamas aktorius turi visapusiškai susigyventi su savo vaidmeniu, išjausti jį, išreikšti emocijas veide. Lėlių teatre šias emocijas ir nuotaikas reikia perteikti daiktui – lėlei. Kas sudėtingiausia norint įkvėpti gyvybę ir charakterį savo personažui?

– Šitas klausimas yra dažnai nagrinėjimas, nes lėlės – kita specifika. Turbūt pagrindinis dalykas yra atsisakyti savo ego ir atsiminti, kad vaidini su daiktu. Lėlės sugeba tai, ko negali žmogus, turi visai kitokių, įdomesnių prisitaikymo būdų. Jeigu aš kaip aktorius scenoje galiu pakeisti veido išraišką, panarinti galvą ir bent jau sudaryti įspūdį, kad esu liūdnas, tai lėlei dažniausiai to nepakanka.

Lėlių teatras – labai plastiško judesio teatras, nors gali atrodyti priešingai. Lėlė turi būti labai emocionali ir ypač išraiškinga, tuomet jos charakteris tampa gyvas. Todėl žmonių emocijos, kurios atrodo perdėtos, perkeltos į lėles gestais, judesiais ar povyza, jose pažadina personažą. Iš tiesų esama panašumo su animaciniais filmukais, kai emocijos visada šiek tiek didesnės, bet šiame žanre tai atrodo normalu. Tiesiog reikia labai pabėgti nuo savęs, tada natūraliai pavyksta perduoti ryškesnę išraišką lėlei. Reikia tik slėpti save.

– Kaip lėlių teatrui pavyksta išsaugoti tradicinį spektaklio modelį, paremtą meniškumu, gėrio puoselėjimu, vertybių ugdymu? O gal keičiasi pačių spektaklių turinys ir lėlių teatrą taip pat paveikia modernios visuomenės interesai?

– Iš tiesų lėlių teatras yra labai toli pažengęs į priekį, palyginti su mums visiems gerai pažįstamu marionečių arba pirštininių lėlių teatru, kuriame aktorių dažniausiai išvis nesimato. Dabar, negana to, kad aktoriai dažnai vaidina šalia lėlių ir bendrauja su jomis, yra daug įvairių modernių formų, kai nagrinėjant sudėtingą dramaturgiją arba remiantis ja, daromos lėlių interpretacijos. Daug muzikos, daug judesio, daug veiksmo ir lėlių galimybės padeda tai įgyvendinti. Teko matyti spektaklį, kuriame negyvą kūdikį ištraukia iš šiukšliamaišio. Žinoma – tai lėlė, bet labai tikroviška, net varvanti. Iš tiesų šis teatras paveikus, ieško naujų formų.

Šiuo metu bent jau Lietuvoje iš naujesnių bangų atsirado objektų teatras, pavyzdžiui, "Stalo teatras", vadovaujamas Saulės Degutytės, kuriame nėra tikrųjų lėlių, prie kurių esame pratę. Šiame teatre iš esamų objektų sudedamos, sukonstruojamos lėlės, kurios veikia erdvėje. Pavyzdžiui, kėdė gali bendrauti su žmogumi, taip pat gali ir puodukas. Tačiau jie bendraus skirtingai, nes skiriasi patys. Apskritai pastebėjau, kad į lėlių teatrą grįžta žaismingumas, to labiausiai ir reikia.

– Taigi teatras keičiasi tuo, kad ieškoma naujų išraiškos formų, bet jis nėra paveiktas popkultūros?

– Įvairiai, kaip ir visuose žanruose, visame mene, kažkiek tos popkultūros atsiranda. Tiek dailėje, tiek muzikoje, taip pat ir lėlių teatre. Tačiau manau, kad čia ji savotiška. Lėlių teatras yra gana uždara bendruomenė, todėl mes šiek tiek atsargiau viską įsileidžiame.

– Dauguma įsivaizduojame, kad lėlių teatras tik mažiems vaikams skirta pramoga. O kaip yra iš tiesų?

– Manyčiau, kad pas mus, Lietuvoje, stinga lėlių spektaklių suagusiesiems. Iš dalies taip yra dėl to, kad nėra prijaukintų, užaugintų žiūrovų, tokių, kurie suprastų, kad lėlių teatras ne tik vaikams. Suaugęs žmogus iš lėlių teatro, kaip ir iš bet kurio kito, gali pasisemti daug minčių. Menas juk kelia klausimų, o lėlių teatras gali kelti labai didelių ir įdomių klausimų.

Vis dėlto pagrindinė problema dažniausiai yra tai, kad trūksta žiūrovų. Lietuvoje kol kas nelabai apsimoka statyti spektaklį, kuris yra skirtais specialiai suagusiesiems. Buvo ir "Meteo" statytas, buvo Jono Varno operos, Vilniaus "Lėlės" pastatytas "Teiresijo krūtys", tačiau jie nesulaukė pakankamai žiūrovų, kad tai atsipirktų. Jeigu būtų žiūrovų, būtų ir spektaklių. Juk jei yra paklausa, tai pasiūla nesunkiai padaroma. Šiuo metu mes esame tokioje padėtyje, kai paklausos suaugusiųjų teatrui nėra. Jie neateina, nes dažniausiai nieko gero nėra matę.

Norėtųsi bandyti kurti, tačiau tam reikia pastatyti gal dešimt spektaklių į "juodą minusą", kad suaugusieji susipažintų su moderniomis formomis. Manau, kai kuriems tikrai patiktų. Pavyzdžiui, buvo Psilikono teatras su silikoninėmis lėlėmis ir ironiškai parašytais įdomiais tekstais. Spektaklis išsiskyrė ryškumu, spalvingumu ir tikrai buvo paklausus, gyvavo, o dabar jau nieko apie jį nebegirdėti. Iš tiesų gaila. Žinoma, gal pati lėlių specifika spektaklyje buvo keistoka, bet tekstai fantastiški. Visa tai panašu į performansą – bet lėlių!

– Spektaklį "Kelionė saulės link", kuris pristatomas kaip skirtas suaugusiesiems, sukūrė kviestinis lėlių teatro režisierius iš Rusijos Borisas Konstantinovas su dailininku Viktoru Antonovu ir kompozitoriumi Denisu Šadrinu. Ką išskirtinio šie kūrėjai įnešė į Valstybinį Kauno lėlių teatrą?

– Visų pirma dirbant su nauju dailininku buvo daug netikėtų sprendimų ir iš tiesų mums visiškai neįprastos lėlės, nes vieną lėlę valdo vidutiniškai trys žmonės. Beje, jas kuriant prisidėjome ir mes, aktoriai. Teatre likdavome iki vėlyvos nakties, o iš ryto – vėl į repeticiją. Šis procesas labai patiko, dėl tokio intensyvaus ritmo mes labai susigyvenome su tuo, ką kuriame. Pats režisierius labai įdomus, ir galbūt tai drąsus įvertinimas, bet, sakyčiau, jis savotiškai genialus. Jam bet kada gali kilti gera mintis, kuria jis pats užsidega ir mus iš karto ragina bandyti. Jis nuo pat pradžių mus sužavėjo savo šio spektaklio idėja, todėl ir mes dirbome labai užsidegę. Turbūt tai aistringiausiai statytas spektaklis, kokį kada teko kurti. Turbūt tuo jis ir ypatingas.

Šie visi kūrėjai, gavę apdovanojimus, patvirtino, kad iš tikrųjų yra talentingi. Kompozitorius stebino, kaip puikiai susitvarkė su savo darbu, nes jis liko Rusijoje, tad bendrauti teko laiškais. Nurodydavome, kurią sekundę reikia pridėti ar iškirpti tam tikrą garsą, sukurti kelias papildomas sekundes melodijos. Visa tai buvo sudėtinga, tačiau jis puikiai susitvarkė. Labai jautėsi profesionalumas, kuris motyvavo pasitempti ir mus. Darbo tikrai nepagailėjome, galbūt todėl "Kelionė saulės link" ir yra mums vienas brangiausių spektaklių. Reikalavimai buvo dideli, bet suprantami, o komanda, dirbusi su šiuo režisieriumi, tikrai pasisėmė tikslumo ir profesionalumo. Dabar daug dažniau po repeticijų liekame padirbėti vieni, siekdami judesio išbaigtumo.

– Spektaklis yra nebylus, tad kaip aktoriai atskleidžia emocijas vien per lėles? Kai nebelieka net balso, tik judesys. Tuo labiau kad vieno veikėjo charakteriui perteikti dirba net keli aktoriai.

– Lėlių teatre labai svarbus ansambliškumas kaip turbūt ir bet kuriame kitame teatre. Vienas be partnerio nieko nesuvaidinsi. Jeigu aš ateisiu su karūna ir niekas man nenusilenks, tai koks aš karalius? Teatre kiti vaidina tavo vaidmenį. Kai reikėjo trise dirbti prie vienos lėlės, džiaugiausi, kad, gavęs pirmąją, patekau į komandą, kurioje atradome bendrą pojūtį. Taip po truputį suklijavome personažą, kad kojos nevaikščiotų atskirai ir ranka neimtų to, ko nosis nemato. Žinoma, iš pradžių visko buvo. Siekdami perteikti emociją mes visi turime dirbti kaip vienas organizmas, o tai buvo sunku. Vis dėlto, kai su tuo susigyveni, kai susijungiame, kai lėlė mus suvienija, tuomet gali viską išreikšti lyg vienas. Stebėtina, kaip atsirado labai stiprus pajautimas. Tiesiog sugauname vienas kitą – nosis nukreipta į kojas, ir jau žinau, kad kažkas su jomis negerai, pataisau, sužaidžiu. Tuomet, kai atsiranda šis ansambliškumas, viskas tampa lengviau.

– O ar keičiatės vaidmenimis?

– Šiame spektaklyje keičiamės: iki tam tikros vietos vaidina vienas, vėliau perduoda lėlę kitam, užkulisiuose padeda pasiruošti. Pati specifika šiame spektaklyje tokia, kad vienas valdo galvą ir laikyseną, kitas – kojas, trečias vaidina savo rankomis. Ir būtent rankos suteikia personažui tos gyvos išraiškos.

– Ar yra daugiau spektaklių, kuriuose vaidintumėte keliese su viena lėle?

– Turbūt ne, jei ir yra, tai nebent keli ar tik spektaklio fragmentas. Ko gero, tuo ir unikalus spektaklis "Kelionė saulės link".

– Ko lėlei suteikia tai, kad jos personažui atgaivinti dirba keli aktoriai?

– Kuo daugiau žmonių valdo, tuo ji tikroviškesnė. Žmogaus dydžio lėlei paprastai skiriami keturi žmonės: vienas valdo galvą ir ranką, kitas – ranką ir po vieną koją, kad nesikryžiuotų, netrukdytų. Kartais skiriami penki žmonės, jeigu reikia papildomai laikyti stuburą ir reguliuoti laikyseną. Žinoma, tuomet aktoriai keičiasi, tačiau tokie spektakliai labiau būdingi suaugusiųjų teatrui, nes suaugusieji reikalauja didesnio tikslumo.

– Kokia prasmė vienai lėlei skirti keturis aktorius, kai jie galėtų vaidinti atskirus personažus?

– Prancūzų režisierius Philippe'as Genty turi penkių–septynių žmonių trupę, surinktą iš viso pasaulio. Viename jo spektaklių iš audroje skraidančių laikraščio skiaučių, kurias nešioja aktoriai, staiga susiformuoja didelis žmogus. Jis eina per šią metaforišką audrą, kuri drasko ir vėl sulipdo jo kūną, taip perteikiama gyvenimiška kova. Taigi yra dalykų, kurie tiesiog geriau atskleidžiami vaizdu. Juk nesvarbu, kiek žmonių piešia paveikslą, jis vis vien palieka mums tam tikrą įspūdį. Taip ir lėlė – ji labiau vaizdinis dalykas. Lėlių teatrą dažnai vadina dailininko teatru, nes labai svarbu, kaip jos atrodo, kaip valdomos. Galbūt dėl to ir verta joms skirti tiek dėmesio.

– Ką pats atradote "Kelionėje saulės link"?

– Sakoma: "Jeigu taikysies į žvaigždes, tai bent iki mėnulio nušausi." Šis spektaklis padėjo suprasti, kad reikia siekti daug. Mes norėjome sukurti kažką ypatingo, buvome motyvuojami, ir ši kelionė buvo didelė pamoka, kad sunkus darbas atsiperka, bent jau morališkai. Dirbome daug, labai tikėjome ir mums pavyko.

– O pats įgijote kokios nors gyvenimiškos patirties?

– Gebėjimą susigyventi, ansambliškumo pajutimą, vieno tikslo turėjimą. Aišku, į spektaklį visi einame turėdami vieną tikslą ir, tikėtina, kad ne save parodyti, o mintį išsakyti. Tačiau, kai reikia trims tapti bendru organizmu, būti ypač tiksliam, manau, kad tai yra didžiausia pamoka.

– Kiekvienas spektaklis siunčia kokią nors žinutę. Ką jums asmeniškai suteikė šio spektaklio turinys?

– Kalbant apie siužetą, nemažai bendravome su režisieriumi ir, pasak jo, visi artistai esame šio traukinio "Kelionė saulės link" dalyviai. Kartais susipykstame ir kartais mūsų vagonėliai stovi skirtinguose peronuose, bet reikia prisiminti vieniems kitus, nepykti, būti pakantiems – juk visi mes tame pačiame traukinyje sėdime. Manau, po šio spektaklio ėmiau labiau vertinti žmones, visur – ir teatre ir už jo ribų, pradėjau labiau branginti artimuosius. Tokia idėja ir yra – visi būkime kartu, būkime draugiški ar bent jau turėkime gražių prisiminimų. Žinoma, kai kurių nuomone, šis spektaklis per daug saldus, ypač pabaigoje, tačiau toks yra rusiškas stilius. Galų gale, ko tikėtis – mes juk pasikvietėme kūrėjus iš Rusijos.

– Kuo spektaklis "Kelionė saulės link" išsiskiria iš kitų?

– Pats spektaklio principas yra gana retas Lietuvos scenoje. Ne unikalus, bet tokiu mastu turbūt vienintelis. Tai juodos dėžės principas, kai aktorių visai nesimato, veikia tik lėlės. Turime ir gyvą planą, kuriame groja pirmas Kauno filharmonijos smuikas – Darius Krapikas, todėl tiek muzikos pasiklausyti, tiek neįprastų vizualizacijų pasižiūrėti visiems yra labai sveika. Spektaklis išsiskiria apipavidalinimu, netradiciškai atrodo scenoje. Daugeliui tai nei matyta, nei girdėta.

– Ar tiesa, kad gegužę spektaklis bus rodomas paskutinį kartą?

– Deja, pamatėme, kad šis spektaklis sėkmingesnis festivaliuose, nes jam nerandama žiūrovo. Todėl kol kas planuojamas tik dar vienas pasirodymas vasarą – liepą festivalyje. Galbūt taip yra todėl, kad šį spektaklį matė nedaug žiūrovų, o mačiusieji nepasidalijo įspūdžiais. Todėl siūlau niekam nepraleisti jokių premjerų.

– Ar pamenate "Kelionės saulės link" premjerą? Kaip tada jautėtės?

– Tiesą pasakius, labiau įsiminė peržiūra, tada pirmą kartą pasijutau tikrai blogai. Atrodė, kad viskas praėjo prastai. Nusileidus uždangai, ėmė plūsti liūdesys, tačiau salėje aplodismentai nesiliovė ir uždanga vėl pakilo. Teko visą skausmą užgniaužti savyje, šypsotis ir laimingam lenktis prieš auditoriją. Kartu su kitu uždangos nuleidimu mane vėl užplūdo sunkios emocijos, jaučiausi tragiškai. Tačiau režisierius nuramino, sakė, kad viskas gerai. Čia galbūt ir yra toji apgaulinga visų scenos profesijų dalis, kai kartais pačiam atrodo kitaip nei žiūrovui. Kartais manai, kad puikiai pasisekė, o štai žiūrovui nepatiko. Būna ir atvirkštinis variantas.

Premjera praėjo pakankamai stabiliai, buvo daug nervų dėl išsikeltų tikslų, nes norėjosi visus juos įgyvendinti. Režisierius sakė, kad mums pavyko, o ateityje spektaklis tik gerės. Taip ir buvo. Vienintelis dalykas, kuris sutrukdė spektakliui gyvuoti toliau – tai, kad jis buvo retai rodomas.

– Natūralu, kad režisieriams spektaklis gali būti tarsi kūdikis – kuriamas, statomas ir galiausiai rodomas, metai po metų tampa vis artimesnis ir brangesnis. Kaip yra aktoriams? Jūs taip pat prisidedate prie kūrybos proceso, tad ar bus gaila atsisveikinti su šiuo spektakliu ir savo vaidmeniu? Kiek jums svarbus ir ypatingas tampa kiekvienas vaidmuo?

– Yra tokių spektaklių, į kuriuos mes būname įvedami, tai yra jei kažkoks aktorius nebegali vaidinti. Dažniausiai šie spektakliai nebūna tokie brangūs ir artimi kaip tie, su kuriais dirbi. Jeigu spektaklis režisieriui kaip kūdikis, tai mes ir akušeris, ir auklytės, nes vėliau prižiūrime, atsiranda ryšys su spektakliu. Iš tiesų, jeigu patinka darbas su režisieriumi, patinka pats kūrybos procesas, tai smagu ir vaidinti. Todėl turbūt nebūna, kad atsibostų geras spektaklis. Bent jau linkiu, kad taip nebūtų. Šiame spektalyje, kaip jau sakiau, buvo labai smagu dirbti. Taigi liūdi šeima ir draugai – deja, teks su juo atsisveikinti.

– Koks apskritai mieliausias personažas iš visų vaidintų?

– Ko gero, Federiko iš "Kelionės saulės link" ir yra brangiausias. Aš su juo praleidau labai daug laiko, netgi, sakyčiau, asmeniniame gyvenime. Būdavo, išeini namo iš teatro, o rankose vis dar juntama personažo gyvybė, charakteris. Labai apmaudu, kad mes jo netenkame.

– Ar rodyti "Kelionę saulės link" būtent per Gatvės muzikos dienas pasirinkote specialiai susiedami renginį su spektaklio turiniu?

– Kadangi spektaklis yra apie gatvės muzikantą, buvo parodyta iniciatyva vaidinti jį nemokamai, tam, kad prisijungtume prie viso renginių ciklo. Kartu tai gražus atsisveikinimas ir galimybė pamatyti jį tiems, kurie nespėjo. Manau, tai gražus simbolis ir puikiai tinka bendram dienos kontekstui.

Kas: spektaklis "Kelionė saulės link".
Kur: Kauno valstybiniame lėlių teatre.
Kada: gegužės 17 d. 19 val.