Pavasaris Juodkrantės parodų namuose

IŠ ARČIAU

Pavasaris Juodkrantės parodų namuose

Juodkrantės parodų namai įsikūrę pagrindinės Liudviko Rėzos mokyklos pašonėje. Balandį bus vieneri metai, kai jie atidaryti moderniai restauruotame senosios vokiečių architektūros stiliaus name, pro kurio langus atsiveria visais metų laikais nuostabus vaizdas į Kuršių marias. Iš pažiūros nedideliame dviaukščiame pastate įrengtos trys parodų salės, kuriose kas dvi savaitės pristatomos vis naujos profesionalaus meno parodos, į Juodkrantę, šį unikalų UNESCO saugomą gamtos kampelį, atkeliaujančios iš didžiųjų Lietuvos miestų.

Atsikraustė iš Vilniaus

Čia užsukęs pirmiausia sutinki parodų organizatorę Kristiną Danilevičienę, kuri sako nesijaučianti dar Juodkrantės senbuve, nors čia gyvena jau dešimt metų.

Menininkų Danilevičių šeima į Juodkrantę atsikraustė iš Vilniaus. Dabar Juodkrantės parodų namuose menotyrininke dirbanti Kristina gimė ir užaugo sostinėje, VDA studijavo meno istoriją, mėgsta rinkti žoles ir kurti herbarijus, yra surengusi keletą savo žoliažų parodų. Jos vyras Albertas – plungiškis, VDA baigė skulptūros studijas, šeimai įsikūrus Juodkrantėje, čia daro skulptūras ir mokytojauja, daug padeda žmonai rengiant parodas. Jų dukrai Ulai – 18 metų, ji ruošiasis VDA studijuoti tekstilę.

„Visąlaik svajojom gyventi arčiau gamtos, – atvirauja Kristina. – Traukė vienuma, erdvės, švari aplinka... Tokia, kur mažai žmogaus veiklos, kur gali mintimis ir jausmais keliaut į gylį...“ Tokią vietą šeima rado Juodkrantėje ir čia jaučiasi laiminga. Gyvena kukliai, dviejų kambarių butuke su šunimi ir dviem katėmis. Anot Kristinos, nuobodžiauti neturi kada.

Nustemba ir džiaugiasi

Neringos savivaldybės išlaikomuose Parodų namuose lankytojų netrūksta ne tik vasarą, bet ir žiemą. „Be abejo, vasarą čia užsuka daugiau žmonių, nes atvažiuoja poilsiautojai, padaugėja turistų, – pasakoja direktorė Asta Grušelionienė. – Bet mes esame tikri, kad iš tų didesnių ar mažesnių žmonių srautų, suplūstančių į Juodkrantę, pas mus veikiančias parodas pamato tie žmonės, kurie turi jas pamatyti“. Anot direktorės, ateina ne tik vietiniai gyventojai. Atvykėliai nustemba ir nudžiunga čia atradę tokią menų oazę. „Mums tik atrodo, kad didmiesčiuose gyvenantys žmonės tų menų ir taip į valias prisižiūri. Iš tikrųjų daugelis įtemptai dirba ir tik ilsėdamiesi, keliaudami gali sau leisti tokį malonumą“, – tvirtina A. Grušelionienė, vasarą ketinanti dar labiau išplėsti parodines erdves.

Parodų namus su mokykla jungia ne tik kaimyniška bičiulystė, bendri švietėjiški tikslai, bet ir stiklinė galerija, kurioje šiltu metų laiku žadama rengti keramikos ir skulptūros parodas. Nuo birželio mėnesio antrasis Parodų namų aukštas bus atiduotas istorinei ekspozicijai, lankytojams priminsiančiai Juodkrantės praeitį, Liudviko Rėzos asmenybę ir nuopelnus šiam kraštui. O pirmame aukšte ir stiklo galerijoje tęsis šiuolaikinio meno parodų maratonas.

Meno maratonas

Ką tik Juodkrantės parodų namuose buvo eksponuojama klaipėdiečių dailininkų Pumpučių šeimos kūryba – Emilijos Poškutės-Pumputienės grafika ir Valdo Pumpučio tapyba, uostamiesčio fotomenininko Algimanto Kalvaičio fotografijos. Balandį savo paveikslų parodą žada surengti tapytojas marinistas Edvardas Malinauskas. Vasarop čia atkeliaus parodos iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – Vaidoto Žuko tapyba ir keramika, Šarūno Leonavičiaus ir Egidijaus Rudzinsko grafika, Gintaro Palemono Janonio tapyba, Gintauto Survilos skulptūros ir fotografijos.

O šiuo metu Juodkrantės parodų namuose – vilniečių meno dienos. Pirmame aukšte veikia Vilniaus dailės akademijos (VDA) Tekstilės katedros studentų kūrybos paroda, kurioje jaunieji menininkai pristato savo kūrybinius eksperimentus su įvairiausiomis tekstilės technikomis – austas, pintas, rištas, spausdintas ant audeklo bei mišria technika iš pačių įvairiausių, netikėčiausių medžiagų sukurtas kompozicijas. Jos žavi lakia jaunųjų autorių fantazija, išradingumu bei spalvingumu. Anot menotyrininkės K. Danilevičienės, būsimųjų dailininkų tekstilininkų darbų paroda šiose erdvėse yra tarsi pirmoji pavasario šauklė, iš gilaus žiemos miego budinanti rūkuose paskendusią melancholišką Juodkrantės dvasią. Pavasariškų, studentiškų nuotaikų virpesiams antrina žymaus dailininko Rimvydo Kepežinsko spalvotos grafikos ekspozicija – valiūkiškos iliustracijos vaikiškoms knygoms.

Atvažiuoja kasmet

Šeštadienį antrojo Juodkrantės parodų namų aukšto salėje atidaryta kitos žymios grafikės – Viktorijos Daniliauskaitės lino raižinių paroda, veiksianti iki balandžio. „Prie pavasarinio apšvietimo ši vos vos paspalvinta grafika taip gražiai „susigrojo“ su šitomis sienomis ir sijomis, kad atrodo lyg specialiai šiai erdvei būtų sukurta“, – per vernisažą džiaugėsi menotyrininkė K. Danilevičienė, pristatydama parodą. Anot jos, V. Daniliauskaitės darbai itin dera su neringietišku žiemišku minimalizmu. Taupiomis išraiškos priemonėmis ir šiaurietiškomis monumentaliomis formomis autorė pasako labai daug – ir į gylį, ir į erdvę. „Kažkoks kosminis minimalizmas, – toks įspūdis, kad ribų nėra“, – stebėjosi ir žavėjosi juodkrantiškiai, gausiai susirinkę į atidarymą. „Aš pirmąsyk su savo darbais įžengiau į Neringos parodų salę, nors jos krantinių takais vaikštau jau daugel metų“, – santūriai džiaugėsi autorė.

Nors dailininkė gyvena Vilniuje, į Kuršių neriją atvažiuoja kasmet. Bet poilsiaujant čia leisti laiką jai, sako, būtų keista. Nuo 1970-ųjų pradėjo atvažiuoti su archeologų ekspedicijomis, vėliau – į dailininkų kūrybos stovyklas.

Atsiveria gelmės

„Vis dėlto ta archeologija turbūt įleido šaknis į mano sąmonę ar pasąmonę, – sakė V. Daniliauskaitė. – Jei esi prisilietęs prie to molio, senovės radinių, tų tiesiog tobulų formų, tai ir pasaulio, jo daiktų gilumas tarsi matyti...“

Ryšys su gamta dailininkei labai svarbus. „Negaliu dirbti, jei negaunu jokio impulso iš gamtos, – prisipažino ji. – Bet ne pamatau vaizdelį ir jį nupaišau, o jis tarsi elektros srovė pereina per mane, ir kažkas vyksta... Kažkaip nesąmoningai tai transformuojasi mano estampuose štai tokiais senovinių durų ornamento motyvais, lakoniškais vaizdais.“ Juose grafikei svarbiausia esmė, ji sako nemėgstanti smulkmenų. Jai patinka plokštumas skaidyti, abstraktinti, paliekant tik vieną kitą kodą, bet kartais ji mielai grįžta ir prie realistinių darbų. Šioje parodoje yra visokių, tačiau nė vienas neiškrenta iš konteksto, nedisonuoja su kone meditacine visos ekspozicijos nuotaika ir kiekvieną ramybės palaimoje supančia Juodkrantės dvasia.