E.Norkutė paveikslų motyvus atranda kasdienybės, šeimos, žiniasklaidos vaizdų archyvuose. Skirtingomis medijomis ištransliuoti vaizdai, perkelti į tapybinį paviršių (drobę), tampa prieštaringomis siužeto linijomis, vienu metu ir kuriančiomis, ir griaunančiomis autorės pasakojamą istoriją, kurioje realybė praranda savo aiškiai suvokiamą formą, ir tampa "tyvuliuojančiu mėliu. Jame it įkalčiai išmėtyti objektai vedžioja žiūrovo žvilgsnį, kuris tarsi biliardo kamuoliukas atsimušinėja į paveikslo kraštines, ieškodamas šių vaizdinių sąveikos rezultato".

– Autoportretas – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Tapyti paveikslą – būti akistatoje su savimi net tada, kai tai nėra autoportretas. Įkūnydama vaizdą drobėje pamatau, kaip mąstau. Iš to, kaip atsirenku, ką tapyti ir kaip tapyti, galima daug pasakyti apie mane. Tapyba yra nepailstantis (ne)susivokimo ir iš jo kylančios nuostabos variklis.

Viena vertus, kiekvienas paveikslas yra kova tarp reprezentacijos ir realybės, tarp idėjos perteikimo ir interpretacijos laisvės, kita vertus, tai tam tikra mano įsitikinimų, pajautos, estetinio suvokimo perteikimo erdvė. Bet kokiu atveju mano atvaizdas yra tik dėmuo paveiksle besikuriančioje motyvų struktūroje.

– Koks kūrinyje yra tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– Drobėje esantis mano atvaizdas tiesiogiai neatspindi manęs tokios, kokia esu realybėje. Tai savarankiškas vaizdinys: kaip ir daugelis motyvų, paveiksle plastine raiška jis atskleidžia, kad aš kvestionuoju tapybos reprezentacines galias ir santykį su tikrove. Šis negyvas portretas, tarsi René Magritte‘o pypkė, pašaipiai imituoja mane, bet išsiduoda esąs tik mėgdžiojanti iliuzija.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save? Autoportrete žvilgsnis fokusuojamas į save ar pro save?

– Kasdienis žvilgsnis į save gali būti atsitiktinis, besigėrintis, teisiantis, bet žvilgsnis į save kuriant autoportretą – yra žvilgsnis į medžiagą, kuria remiuosi. Atsiriboju nuo savo vaizdinio, tampu jam "kita".

Ši kompozicija man primena Roland’o Bartheso esė "Autoriaus mirtis", kurioje plėtojama nukarūnuoto autoriaus ir skaitytojo, kaip reikšmės sudarytojo, paradigma. Dramatiškai apvarvinta krauju (ar vynu?), nežinia iš kur ant stalo atsiradusi mano nuotrauka – savotiškas savęs, kaip reikšmingiausio elemento dekapitavimas (nukirsdinimas).

– Kūrinys yra labiau savianalizės ar saviraiškos rezultatas?

– Norisi vėl antrinti R.Barthesui, kuris teigia, kad kūrinyje veikia kalba, o ne jo autorius. Kūrinys yra ne autoriaus saviraiškos aktas ar jo biografijos padarinys, o viso labo platesnės tekstų sistemos, kalbos ir kultūros galimybių variacijos.

– Ar autoportrete atsiskleidžia jūsų charakteris?

– Autoportrete nėra daug užuominų apie mano charakterį, tačiau viso paveikslo hipertekstualumas, koloritas, kompozicija ir vizualinė raiška atskleidžia mano būdą.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Jau nemažai metų tapau aliejiniais dažais. Šis paveikslas – ne išimtis. Jame nevengiu dekoratyvumo, pabrėžtinai reprezentatyvios raiškos. Priešingai – dekoratyviai tapydama ar banaliai pavadindama paveikslą stengiuosi atskleisti ironizuojančią poziciją.

Kurdama autoportretą jaučiausi gana paradoksaliai: tarsi būčiau ir medžiotoja, ir grobis vienu metu.

– Kurdama autoportretą, esate ir portretuojamoji, ir kūrėja. Ar kūrinyje siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Kurdama autoportretą jaučiausi gana paradoksaliai: tarsi būčiau ir medžiotoja, ir grobis vienu metu. Siekiau pavaizduoti save atpažįstamai, bet nesitapatinau su vaizdu paveiksle. Drobėje mano atvaizdas gauna tam tikrą vaidmenį, o aš, kaip kūrėja, leidžiu sau vojeristiškai žvelgti į save iš kito pozicijos. Tai savotiška apropriacija: save pačią pateikiu lyg artefaktą, lyg daiktą dominuojančiam žvilgsniui. Manau, kad toks gestas, demistifikuotas galios žaidimas, perteikia tam tikras emocijas, būsenas ir pajautas.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Fotografija, kuri paveiksle ir yra vaizduojama kaip fotografija.

– Kokia fono reikšmė kūrinyje?

– Fonas (ir pats paveikslas) yra vaizdų ir citatų sankirtos erdvė. Šio paveikslo fonas – mimetiškai medinis stalo paviršius ir aplink jį tyvuliuojantis nekonkretus mėlis. It įkalčiai išmėtyti objektai vedžioja žiūrovo žvilgsnį, kuris tarsi biliardo kamuoliukas atsimušinėja į paveikslo kraštines, ieškodamas šių vaizdinių tekstų sąveikos rezultato.

– Darbo formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Kūrinio plastinė idėja, koncepcija padiktuoja formatą. Šį tapybos darbą pavadinčiau atvirai iliustratyviu. Pasirinkau tokio dydžio drobę, kad vaizduojami objektai joje būtų natūralaus dydžio, suaštrindama santykį tarp sukurto vaizdo ir tikrovės. Tai kiek pašieptos vizualinės reprezentacijos ir jos negalimybės grumtynės.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Pavadinčiau tai neįvykusio laiko inscenizacija. Kartais (galbūt  netgi kasnakt) prieš miegą permąstome gyvenimiškas situacijas iš naujo ir iš naujo kurdami nebūtus scenarijus. Paskata tapyti šį paveikslą buvo repetetyvus praeities įvykių peržvelgimas, perkūrimas, kai (nebe)galimi siužetai pilasi kaip iš gausybės rago. Pasirinkimas ištapyti nevalingą perteklinių scenarijų kūrimą – savotiška subversijos terapija. Panašiai kaip situacijoje, kai galvoje nepaliaujamai skamba įkyri daina, o vienintelis būdas jos atsikratyti – pasiduoti ir klausyti dešimtis kartų.

Paveiksle išsidėstę elementai primena nenatūraliai suręstą pokalbio, o gal net nusikaltimo sceną. Nespalvota portretinė fotografija nesileidžia perskaitoma: ar ji išslydo iš aštuntojo dešimtmečio nuotraukų albumo, galbūt tai niekuo neišsiskirianti asmenukė, atsitiktinai atsidūrusi šitoje daiktų krūvoje, o gal  šimtais vienetų paskleistas be žinios dingusios merginos atvaizdas? Žiūrovui leidžiu visą šią inscenizaciją analitiškai nužvelgti iš viršaus. Įtartinas surežisuotas intymizmas. Žvilgsnis klaidžioja nei po netikrovišką, nei po sunkiai įtikimą natiurmortą. Kažkas vis dėlto kužda, kad tai nebūtas laikas. Galbūt negyvas (užsnūdęs) baltas triušis?

– Kiek laiko užtruko sukurti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Tapybos procese mane visuomet aplanko prieštaringi jausmai, nuotaikos ir pajautimai. Kurdama šį darbą jaučiausi turinti daugiau racionalios kontrolės nei nuojautos. Dirbau kelias savaites, vis sugrįždama prie jo. Veikiau tai ilgos apmąstymų valandos ir keli taiklūs tapybos seansai.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Prieš kelerius metus sukurtas performansas "Apibrėžimas" panašėja į autoportretą. Jo metu naudojausi savo judančiu šešėliu tarsi tarafaretu ant sienos bandydama apibrėžti vis bėgantį jo siluetą. Performansas buvo orientuotas ne tiek į kūno ir atvaizdo santykio problemą, kiek į savirefleksijos keblumą, negebėjimą susitapatinti su kito mintimi ir žvilgsniu. Fragmentacija prieš (iliuzinį) vientisumą. Galima sakyti, kad "Apibrėžimas" yra antinarciziškas kūrinys, nes jame "aš" lieka nepažinus, nevienalytis. O šiame paveiksle mano atvaizdas konkretus, nors ir atribotas nuo realybės keliais netikrumo sluoksniais.

– Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kokios dabarties laiko aktualijos jame atsiskleidžia?

– Siekiu sunkiai datuojamo vaizdo: sapniškai plūduriuojantis stalas – vakar, šiandien, rytoj. Tačiau ant jo išdėstyti daiktai kalba apie skirtingus laikus, tarsi specialiai išmėtyti įkalčiai.

Pripildytos vyno taurės lygiavertės iš pažiūros niekuo dėtam baltam triušiui. Telefonas su šiuolaikinio tapytojo Michaëlio Borremanso darbu ekrane ir besimėtantys už mane keliais dešimtmečiais senesni stalo įrankiai. Visi šie elementai nutapyti vienoje paveikslo plotmėje, tarsi paversti regimąja tikrove, tai reiškia – sudabartinti.

Kokios vis dėlto yra dabarties laiko aktualijos? Luke’as Turneris, komentuodamas šiuolaikybę, deklaruoja metamodernizmo gimimą ir teigia, kad mano kartai, užaugusiai su postmoderniu cinizmu, metamodernus požiūris yra natūraliai priimtinas. Metamodernizmo pirmtakai Timotheus Vermeulenas ir Robinas van der Akkeris, apibūdina: "Ontologiškai metamodernizmas svyruoja tarp modernizmo ir postmodernizmo, tarp modernistinio entuziazmo ir postmodernistinės ironijos, vilties ir melancholijos, tarp naivumo ir žinojimo (…). Metamodernizmas grįstas įtampa, tiksliau, dvigubu įsipareigojimu tarp modernizmo prasmės troškimo ir postmodernizmo abejonės bet kokia prasme."

Tarp kitko, tais stalo įrankiais tebevalgau ir šiandien.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūrinyje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Personažas, žvelgiantis į žiūrovą iš nuotraukos paveiksle, – tarsi dingęs be žinios. Ant jos lyg tyčia, lyg ne, dramatiškai užtiškę keli vyno lašai. O gal tai kraujas? Romantizuota mūsų miestelio Lauros Palmer (amerikiečių draminės mistikos televizijos serialo "Tvin Pyksas" ("Twin Peaks") herojė – aut. past.) istorija lieka neišaiškinta. Jai antrina mistiškas "Klajūnas" ("The Wanderer") iš minėtojo paveikslo telefono ekrane.

Autoportretas drobėje – tik žvilgsnio laidininkas: ties juo sustoja žiūrovo akys, bet tuojau pat yra pasiunčiamos ieškoti atsakymų toliau.