Prezidentas lieka fone

S.Smetonienė – moteris, kuriai gyvenime buvo skirti dideli ir nevienareikšmiai vaidmenys: bajoraitė ir ūkvedė, žmona ir mama, prezidento partnerė ir patarėja, visuomenės veikėja, šeimininkė ir aistringa kortuotoja, bėglė ir emigrantė. Įprasta, kad dalis istorinių faktų apie prezidentą Antaną Smetoną tarsi savaime perkeliama ir S.Smetonienei. Tačiau knygoje "Ponios Smetonienės virtuvė" svarbiausia yra Sofija – spalvinga, ryški asmenybė, o prezidentas lieka fone.

J.Bernotienės teigimu, knygos idėja kilo supratus, kad apie S.Smetonienę neturime nė vienos tik jai dedikuotos knygos, o apie XX a. pradžios Lietuvą ir jos kulinarijos istoriją žinome labai mažai. Tad kilo mintis sujungti visas tris šias temas ir papasakoti S.Smetonienės asmenybės istoriją iš visai kitokios – buitinės – pusės, o per ją supažindinti ir su laikmečiu.

Mes tarsi sėdėjome virtuvėje, žiūrėjome į veiksmą, kuris vyko joje ir salonėlyje, ir aprašėme tikrai ne vien tik paradinę tuomečio prezidento šeimos gyvenimo pusę.

"Esu parašiusi ne vieną knygą apie Smetonų šeimą, bet visose jose didžiausias dėmesys tenka prezidentui A.Smetonai, jį supančiai aplinkai, – sako istorikė I.Jakubavičienė. – Šioje knygoje skaitytojas matys pačią S.Smetonienę – vyras, jo aplinka yra tik fonas. O centre –  moteris, kurios gyvenimo istorija – labai idomi. Ir mes pasirinkome parodyti jos gyvenimą nuo vaikystės iki pat pabaigos, neapsiribodamos tik tuo trumpu prezidentiniu laikotarpiu. Nors jis iškelia S.Smetonienę į aukščiausią valstybinį elitą, būti prezidentiene dar nėra visas gyvenimas. Kaip ji tapo brandžia moterimi, kiek ji padėjo savo vyrui, kiek įpareigojimų jai pridėjo pirmosios ponios statusas ir, galiausiai, kaip ji pati jautėsi tapusi aktyvia visuomenės veikėja – visa tai atskleidžiama knygoje."

S.Smetonienė, anot istorikės, pasižymėjo tvirtu charakteriu, drąsa, ryžtu. Palyginti su ilgai sprendimo ieškojusiu ir į kompromisus linkusiu A.Smetona, Sofija buvo kur kas veiklesnė ir aktyvesnė. Iš bajorų Chodakauskų moteris paveldėjo tvirtą bajorišką charakterį. Sofijos nepalaužė įvairūs gyvenimo smūgiai – visada žinojo savo vertę. Ji iki šiol gali būti kuo puikiausias pavyzdys moterims, linkusioms pernelyg greitai save nuvertinti.

Buvo nepaprasta moteris

Kaip sako I.Jakubavičienė, su S.Smetoniene ji artimai bičiuliaujasi jau beveik aštuonerius metus. Anot istorikės, tai buvo labai nepaprasta moteris – nepaprastai komunikabili, imli, įdomaus charakterio, labai drąsi, ryžtinga. Galbūt ji negalėjo pasigirti universitetiniu išsilavinimu, bet buvo protinga, imli naujovėms, mokėjo pasinaudoti ir moteriškomis gudrybėmis.

"Amžininkai S.Smetonienę apibūdina kaip malonią, greitai ir lengvai rasdavusią kalbą su kiekvienu. Bet jei iš tikrųjų kas supykdydavo, ji nevengdavo kandžių pastabų, – pasakoja istorikė. – Ir man labai gaila, kad sovietmečiu buvo prikurta daug mitų apie ją, daugiausia – neigiamų. Keista, kai žmogus, gyvenęs prieš 100 metų, vertinamas iš šiandienos perspektyvų. Istoriškai tai neteisinga."

Tarkime, labai kritikuotas S.Smetonienės pomėgis lošti kortomis. Prikurta mitų, kad ji praskolino Lietuvą, pralošė turtus, bet to tikrai nebuvo. Taip, ji iš tiesų buvo labai aistringa lošėja ir puikiai lošė, su ja lošę vyrai jautė, kad ji lygiavertė partnerė. Nieko stebėtino ir smerktino, nes tuo laikotarpiu kortų žaidimai buvo laikomi įprasta laisvalaikio leidimo forma. Juk sėdėjimas už kortų stalo – ne tik pats žaidimas, bet ir bendravimas, azartas, įvairių interesų aptarimas. Tas lošimas kortomis padėdavo atverdavo daug durų – tai buvo neoficiali diplomatija, kurios dividendais Smetonos galėjo pasinaudoti gerokai vėliau.

Į nepriklausomą Lietuvą kartu su prezidentu A.Smetona įžengė stipri, susiformavusi asmenybė – pirmoji ponia. Daugybę darbų, kuriuos šiandien atlieka profesionalai, darė ji viena.

Pasak I.Jakubavičienės, visiems įdomu girdėti apie kortas, krupniką, cigaretes, bet mažai norima pasidomėti S.Smetonienės visuomenine veikla, apie tai, kad ji rūpinosi našlaičiais, – tai buvo jos viena pagrindinių labdaringos veiklos sričių. Moterų organizacijos visada kviesdavo prezidentienę būti vieno ar kito renginio globėja, o būtent per tuos renginius ir būdavo renkamos lėšos našlaičių namams. Prieš Kalėdas tokių renginių metu surinktos lėšos ar dovanėlės būdavo išdalijamos Kauno varguomenės šeimoms.

Virtuvė – gyvenimo užkulisiai

"Knygoje į prezidentienės gyvenimą norėjome pažiūrėti kitu kampu, nes patys įdomiausi dalykai išryškėja, kai mėginame į istoriją pažiūrėti netradiciškai, – sako idėjos autorė J.Bernotienė. – Juk net žodis "virtuvė" simbolizuoja tai, kas vyksta užkulisiuose. Mes tarsi sėdėjome virtuvėje, žiūrėjome į veiksmą, kuris vyko joje ir salonėlyje, ir aprašėme tikrai ne vien tik paradinę tuomečio prezidento šeimos gyvenimo pusę. Juk virtuvė yra ta vieta, kur gaminamas maistas, iš čia jis keliauja ant stalo, o bet kuri diena ar šventė taip pat baigiasi čia, kai suplauname indus."

Informacijos, pasak J.Bernotienės, rasti nebuvo lengva, nes dažniausiai įvairiuose istoriniuose šaltiniuose fiksuojami įvairūs oficialūs dalykai, o buities istorija lieka kamputyje ir neužfiksuota. Tad teko rinkti po kruopelytę, naudoti šalutinius šaltinius, analizuoti įvairius atsiminimus, kiek jų pavyko rasti: diplomatų, kitų A.Smetonos aplinkos žmonių, ir taip lipdyti pasakojimą.

Pavyzdžiui, vienas iš netikėtų susitikimų buvo pažintis su Nijole Kupstas, kurios mama Paulina Kazlauskaitė dvejus metus buvo Smetonų virėja. Kalbėdamos su Nijole, girdėdamos jos prisiminimus apie tai, ką pasakojo mama, knygos autorės patikslino savo hipotezes. N.Kupstas prisimena mamos pasakojimus, kad darbas virtuvėje buvo fiziškai sunkus – reikėdavo aptarnauti ne tik Smetonų šeimą, bet ir svečius priėmimų, pobūvių metu. Tačiau S.Smetonienė labai vertino visų darbą – ateidavo, padėkodavo.

Kiek pati Sofija dalyvavo tame virtuvės gyvenime? Anot knygos sumanytojos, galima išskirti kelis jos gyvenimo etapus, nes prezidentiene ji buvo tik keturiolika metų. Vilniaus laikotarpiu, autorių žiniomis, ji turėjo virėją, kuri vėliau keliavo kartu į Kauną. A.Smetonos prezidentavimo metu turėjo komandą, bet pati S.Smetonienė buvo puikiai susipažinusi su ūkio valdymu. Vėliau, jau emigracijoje, jokios pagalbos nebuvo – ji pati gamino šeimai.

Istorikė I.Jakubavičienė pasakoja, kad jai teko būti Klivlande ir bendrauti su lietuviais, tarp kurių buvo ir žmonių, kurie dar atsiminė prezidentienę. Tuo metu jaunos mergaitės lankydavosi Smetonų namuose, kadangi jų marti Birutė mokė groti pianinu lietuvių vaikus. Jie tuose namuose matydavo ir S.Smetonienę, kuri labai mėgdavo bendrauti su pamokos laukiančiais vaikais – vaišindavo juos arbata, klausinėdavo, kaip sekasi tėveliams. Vaikus ji pavaišindavo ir pačios iškeptais pyragais, dažniausiai – "Napoleonu". Pabendravus su viena iš tuomečių mergaičių, dabar –  Mylita Nasvytiene, gyvenančia Klivlande, pavyko gauti ir "Napoleono" receptą. Tiesa, tas receptas jau buvo pritaikytas amerikietiškiems produktams, tad teko konvertuoti jį atgal į lietuviškas tradicijas.

Teko daug mokytis

Anot J.Bernotienės, kadangi A.Smetona buvo kilęs iš valstietiškos šeimos, o S.Smetonienė – iš bajoriškos, maistui, kuris būdavo ant jų stalo, būdingos abi šios tradicijos.

Pavyzdžiui, žinoma, kad A.Smetona mėgo virtas bulves su lupenomis, o S.Smetonienė tikrai gamino bigusą – senovinį troškinį. Jų abiejų, kaip ir dažno to meto inteligentijos atstovo, virškinimo sistemos buvo silpnos, tad vengė sunkiai virškinamų patiekalų. Nepaisant to, švenčių metu ant jų šeimos stalo būdavo ir kalakutas, ir keptas paršelis, ir bankukenas – šakotis.

Prancūziškos virtuvės patiekalų, kurie buvo oficialių priėmimų standartas, natūralu, irgi buvo Smetonų namuose: nuo labai stipraus sultinio, trintų sriubų, kurios tuo metu tikrai dar nebuvo populiarios Lietuvoje, iki žuvies apkepų ir kitų mūsų šaliai nebūdingų patiekalų. Visa tai mokėjo gaminti Smetonų virėjos – tai žinoma iš N.Kupstas mamos pasakojimų.

I.Jakubavičienės teigimu, 1926–1927 m. Lietuva buvo dar jauna respublika, bet diplomatinis korpusas veikė ir priėmimus reikėjo rengti. Valgymo, maisto patiekimo etiketo specialistų nebuvo. Dabar prezidentui pataria didžiausia komanda, o tuometėje prezidentūroje prezidentui asistavo asmeninis adjutantas ir kanceliarijos viršininkas su pora sekretorių-mašininkių, kurios spausdino dokumentus. Pirmoji ponia, kuri irgi vaidino svarbų vaidmenį, į kurią buvo nukreiptos visų akys, neturėjo jokio patarėjo, kuris konsultuotų, kaip sudaryti meniu, koks turi būti aprangos kodas, kaip reikia papuošti rūmus, kad nepadarytų kokios klaidos ir neapsijuoktų prieš visą Europą.

"Norisi akcentuoti, kad į nepriklausomą Lietuvą kartu su prezidentu A.Smetona įžengė stipri, susiformavusi asmenybė – pirmoji ponia, –  sako istorikė. – Daugybę darbų, kuriuos šiandien atlieka profesionalai, darė ji viena. S.Smetonienė suprato, kad jai reikia labai daug mokytis. Ji asmeniškai kreipdavosi į pažįstamas diplomatų žmonas, kurios jau daug metų su savo vyrais reziduodavo įvairių Europos šalių sostinėse, ir jų klausdavo. Vėliau, XX a. 4-ajame dešimtmetyje, nemažai oficialių pokylių buvo organizuojama ne pačioje prezidentūroje, o "Metropolio" restorane ar Karininkų ramovėje. Ten jau būdavo kviečiami tos srities specialistai."

Visi receptai išbandyti

Atrenkant, kuriuos receptus dėti į knygą, pasak J.Bernotienės, visų pirma buvo analizuojama, kokia tikimybė, kad tai buvo patiekiama Smetonų virtuvėje. Jeigu kur nors pavyko rasti paminėtą patiekalą, tai buvo pagrindinis kriterijus jam atsirasti knygoje.

Tarkime, yra užfiksuota, kad S.Smetonienė mėgo gurkšnoti krupniką ir kad ingredientai, kurie reikalingi jam ruošti, buvo tiekiamį į prezidentūrą, tad galima daryti išvadą, kad krupnikas buvo gaminamas ir geriamas.

"Informaciją, kas būdavo patiekiama, rinkome iš kruopelyčių, – sako knygos idėjos autorė. – Nesakome, kad ta pieniška daržovienė, kurios receptas yra knygoje, buvo tikrai tokia. Bet mes žinome, kad daržovienę valgė, tad ieškojome to meto kulinarijos knygose arba žurnaluose daržovienės recepto, ir tada ją gaminome, mėgindami atkurti, kaip ji galėjo būti verdama tuo laikmečiu. Visi patiekalai, kuriuos rasite knygoje, buvo išbandyti, pagaminti, o kai kurie ir kelis kartus – ieškojome unikalaus pirminio skonio."

Receptus, kurie buvo kūrybinė inspiracija, autorės rado senose kulinarijos knygose, tarpukario žurnaluose. Visi receptai, kuriais pasinaudojo, buvo publikuoti iki 1940 m. Profesionalus virėjas Egidijus Simutis visus tuos patiekalus adaptavo šiandienai.

Buvo patiekalų, kuriems reikėjo skirti daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, šaltibarščiai su gira ir vėžių uodegėlėmis. Regis, viskas paprasta, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Gaminti teko net keturis kartus, kol pavyko rasti tą skonį, kuriuo buvo patenkinti.

Dar vienas šaltinis – Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomos 1933–1940 m. laikotarpio oficialių vakarienių meniu kortelės. Kai svečiai ateidavo į oficialius renginius, jie matydavo, kokie patiekalai bus patiekiami. Dauguma kortelių yra tik prancūzų kalba – taip reikalavo etiketas. Tačiau yra ir viena 1940 m. kortelė prancūzų ir lietuvių kalbomis.

"Šifravome tuos patiekalus ir ieškojome tiek lietuviškų šaltinių, tiek prancūziškų, – pasakoja J.Bernotienė. – Kai norėjome iliustruoti tarpukario diplomatinių pietų meniu ir pagaminti meniu kortelėse nurodytus patiekalus, turėjome žvilgtelėti į XX a. pradžios geriausių kulinarų prancūzų knygas."

Jai pačiai brangiausias "Napoleono" torto receptas. Ne tik todėl, kad atkeliavo iš Amerikos, iš ponios Smetonienės aplinkos, ne tik dėl plikyto kremo, kuris suteikia tortui tobulą skonį, bet ir todėl, kad tai geras pavyzdys, kaip iš kitų tautų pasiskolintą receptą mes vis tiek norime  pritaikyti savo skoniui. Pertepimas uogiene – tipiškas mūsų regiono akcentas.

Skaitydama ir tyrinėdama tarpukario literatūrą J.Bernotienė teigia radusi daugybę paralelių su šiomis dienomis. Pavyzdžiui, jau tada buvo kalbama, kad termiškai apdorotas maistas netenka savo geriausių savybių, dingsta vitaminai, buvo skatinama vartoti mažiau tokio maisto ir daugiau – daržovių, vengti cukraus. Tuo metu jau buvo žinoma ir vegetarinė, Vakarų Europos virtuvė.

J.Bernotienė pastebi, kad mes visada galvojame, jog tik į Lietuvą atkeliavo kažkokios kulinarijos tradicijos, tačiau iš tiesų vyko ir atvirkštinis procesas – lietuviškos kilmės patiekalų yra užfiksuota prancūzų kulinarijos knygose. Tad be reikalo kompleksuojame kalbėdami apie savo kulinarijos istoriją. Tai ne tik bulviniai patiekalai, ji daug turtingesnė, įdomesnė. Ir XIX a. Lietuva tikrai nebuvo carinės Rusijos provincija gastronomine prasme – Lietuva buvo Vakarų Europos dalis.

Receptai iš knygos "Ponios Smetonienės virtuvė"

Aguonų vyniotinis

Vikipedija teigia, kad aguonų vyniotinis – tradicinis lietuvių, taip pat lenkų ir kroatų kepinys, paprastai kepamas Kalėdų ir Velykų proga. Tačiau toks aprašymas mūsų, kaip besidominčių lietuviška gastronomija, smalsumo netenkina. Gal tai paprastesnė šimtalapio kopija? O gal štrudelio (vok. Stritzel, Strutzel), kaip vadino Wincenta Zawadzka, "štruclio", variantas. Panašus štruclis keptas Lenkijoje ir vadintas aguonėčiu (lenk. makowiec). Kad ir kaip būtų, tai tikrai senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės valstybės patiekalas, tad tikėtina, kad koks nors pyragų įdaras buvo pakeistas aguonomis ir taip pasiekė mūsų laikus.

Tešlai įpilkite 160 ml pieno; idealu, jei turite ką tik pamelžto, o jei imsite pirktinį, truputį pašildykite (iki kokių 30 °C), 30 g mielių ištrinkite su šaukštu cukraus (kol pasidarys skysta), 4 trynius gerai išsukite su 100 g cukraus. Į pieną supilkite mieles, išmaišykite. Įberkite 160 g miltų, gerai išmaišykite ir, paviršių apibarstę miltais, palikite uždengę, kad pakiltų. Tešlai pakilus, supilkite išsuktus trynius, suberkite sutarkuotą citrinos žievelę, 340 g miltų. Viską gerai išmaišykite ir išminkykite. Sviestą ištirpinkite vandens vonelėje. Į minkomą tešlą po truputį supilkite 75 g ištirpinto sviesto. Gerai išminkę ir uždengę leiskite tešlai pakilti.

Įdarui paimkite 200 g aguonų ir užplikykite verdančiu vandeniu, palaikykite kelias minutes ir gerai nusunkite. Mirkytas aguonas sutrinkite trintuvu. Nuo baltymo atskirkite kiaušinio trynį, 50 g sviesto ištirpinkite vandens vonelėje. Į aguonų masę įmaišykite 150 g miltelinio cukraus, trynį ir tirpintą sviestą. Viską gerai išmaišykite. Kiaušinio baltymą irgi išplakite iki putų ir įmaišykite į aguonų masę, viską dar kartą gerai išmaišykite.

Darykite vyniotinį: švarų stačiakampio formos virtuvinį medžiaginį rankšluostį pabarstykite miltais. Ant audinio dėkite pakilusią tešlą ir iškočiokite. Iškočiotą tešlą šiek tiek pabarstykite džiūvėsėliais. Ant tešlos sukrėskite aguonų masę ir gražiai, tolygiai paskirstykite ją po visą paviršių. Tada kiek kilstelėkite vieną audinio kraštą ir sukite ritinį, o iš jo suformuokite riestainį (užlenkimo kraštas turėtų būti apačioje).

Riestainį dėkite į skardą, išklotą kepimo popieriumi. Leiskite riestainiui dar pakilti. Tada iš visų pusių aptepkite plaktu kiaušiniu, pabadykite plonu mediniu pagaliuku ar virbalu. Kepkite 1 val. 20 min. 170 °C karštumo orkaitėje.

Karpis a la Radziwill

Lietuva perėmė daugybę prancūziškos virtuvės receptų ir tradicijų.  Tačiau įdomu tai, kad kai kurie receptai keliavo ir priešinga kryptimi – iš Lietuvos į Prancūziją. Juos savo receptų knygose pateikė tokie žymūs prancūzų virėjai kaip Urbainas Dubois (1818–1901) ar Alphonse’as Petit. Dar įdomiau, kad kai kurie grįždavo atgal į Lietuvą su pavadinimu a la Lithuanienne, t.y. lietuviški. Karpis La carpe du Rhin a la Lithuanienne minimas vienoje prancūzų dramaturgo Guillaume’o Victoro Emile’io Augier dramų. Žinoma, dramoje receptas nepateiktas, tačiau tarpukariu Kaune leistame žurnale "Moteris ir pasaulis" randame receptą Karpis a la Radziwill. Tas a la rodo, kad receptas pasiekė Prancūziją ir grįžo atgal. Pagal jį ir siūlome pasigaminti Radvilų karpį.

1,5–2 kg karpį išdorokite ir pašalinkite žiaunas. Jei rasite pienių ar ikrų, pasilikite juos. Žuvį pabarstykite druska, pipirais ir pamarinuokite. 50 g džiovintų grybų išmirkykite vandenyje ir smulkiai sukapokite. Susmulkinkite 190 g svogūnų ir apkepinkite. Petražoles su 3 sardinėmis ar kitomis mėgstamomis nedidelėmis žuvimis ir rastus pienius ar ikrus sukapokite su kubeliu sviesto. Atskirkite dviejų kiaušinių trynius. Viską – pakepintus svogūnus, grybus, petražoles, sardines – gerai išmaišykite su dviem tryniais, vienu kiaušiniu ir žiupsneliu džiūvėsėlių. Prikimškite žuvį įdaro ir kepkite apsukę sviestu išteptu kepimo popieriumi arba kepimo maišeliu. 40–45 min. kepkite 180–190 °C temperatūros orkaitėje, tada nudengę kepkite dar kokias 10 min. ir pašlakstykite susidariusiomis sultimis. Patiekite su kimštomis arba keptomis bulvėmis ir padažu.

Kumpio musas

Musas, arba putėsiai, yra tipiškas prancūzų virtuvės patiekalas ir reiškia konsistenciją, kuri gali būti gaunama tiek iš mėsos, tiek iš vaisių. Gaminome musą iš jautienos kumpio ir rožines gegužės salotas, nes būtent tokius patiekalus randame vienoje iš meniu kortelių. Recepto pagrindas – "Didžioji iliustruotoji virtuvė".

200–300 g jautienos kumpio užpilkite šaltu vandeniu, užkaiskite. Kai užvirs, sumažinkite ugnį, nugriebkite putas ir įmeskite įvairių pipirų grūdelių, keletą lauro lapų. Virkite ant nedidelės ugnies apie 3 val. Baigdami virti įberkite druskos. Jei virsite neuždengę, gali tekti įpilti dar vandens. Kumpį išimkite, o sultinį galite pasilikti sriubai. Mėsą pasmulkinkite, sudėkite į trintuvą, užpilkite 40–50 g chereso (arba kito saldesnio vyno) ir trinkite iki vientisos masės. Masę suskirstykite į pageidaujamas porcijas, išdėkite į silikonines formeles ir per naktį palikite šaldytuve. Patiekite su salotomis.

Rožinės salotos

Imkite pagal skonį burokėlių bei ridikėlių ir supjaustykite itin plonai lakšteliais su pjaustykle. Burokėlius pašlakstykite citrinų sultimis, galite pagardinti mėgstamomis džiovintomis ar šviežiomis žolelėmis, lengvai pasūdykite, išmaišykite ir palikite marinuotis pusvalandžiui. Marinuotus burokėlius sumaišykite su salotomis ir ridikėliais.

Krupnikas

Išmėginti šį gėrimą įkvėpė 1935 m. knygelėje "Kaip patiems pasigaminti lietuviško krupniko, karčiosios degtinės, likierio, užpiltinės ir šiaip įvairių gėrimų" publikuotas krupniko gamybos aprašymas. Pagal šiame leidinyje pateiktą receptą matome, kad vyrauja užpiltinių technologija: įvairūs prieskoniai verdami vandenyje su medumi, tada gautas skystis maišomas su degtine ar spiritu. Šiek tiek padėjo ir Lenkijoje išleista šiuolaikinė knyga "Wielka księga nalewek" (liet. "Didžioji užpiltinių knyga"). Pabandykite pasigaminti su stipriu alkoholiu (originaliame recepte naudojamas spiritas) ir, prieš gerdami, neužmirškite sušildyti, geriausia iki 50 °C, – taip atsiskleis medaus aromatas ir skonis. Dažniausiai krupnikas yra geriamas prie kavos, su pyragaičiais.

Į puodą įpilkite 400 ml vandens, įdėkite 250 g medaus, įberkite prieskonių – cinamono lazdelių, citrinų žievelių, po keletą grūdelių kvapiųjų pipirų ir gvazdikėlių. Užvirkite ir keletą minučių dar pakaitinę nuimkite puodą nuo viryklės. Į pravėsusį gėrimą supilkite 500 ml stipriausios turimos degtinės, išmaišykite ir užvirinkite. Vėliau nukoškite ir supilstykite į butelius. Kai gėrimas pastovės ir susidarys nežymių nuosėdų, nukoškite.

Laukiama bet kokios informacijos

Dėl patirtų karų, penkiasdešimt metų sovietmečiu vykusio sąmoningo naikinimo beveik neliko to, kas susiję su nepriklausoma Lietuva, taip pat ir su prezidento A.Smetonos šeima. Žmonės, turėję kontaktų su prezidento šeima, buvo ištremti ar žuvo – tik kai kuriems pavyko pasitraukti į Vakarus. Tad prikelti tai, ką dešimtmečiais buvo siekiama sunaikinti, yra labai sudėtinga.

"Mes labai apsidžiaugtume, jei po šio straipsnio publikacijos atsirastų žmonių, kurie galėtų pasidalyti bet kokia informacija – prisiminimais, kontaktais žmonių, kurie yra kažką girdėję iš savo mamų ar senelių, nuotraukomis, kuriose užfiksuotos bent kažkokios su Smetonų šeima susijusios gyvenimo akimirkos. Prezidentūros nuotraukų, kaip atrodė prezidentienės salonas, miegamasis, valgomasis ar virtuvė, nepavyko surasti nė viename Lietuvos muziejuje nei archyve, o juk vyko renginiai, buvo fotografuojama. Kauniečiai mane nesunkiai surastų Istorinėje Prezidentūroje, kur dirbu ir kuruoju Prezidento A.Smetonos istorinius tyrimus", – ragina I.Jakubavičienė.