Philipo Pullmano kūryba pasaulinėje literatūroje įrašė „pulmanizmo“ terminą. Išgarsėjęs savo fantastinėmis knygomis, užkariavęs milžinišką jaunųjų skaitytojų auditoriją, jis iš esmės praplėtė fantastikos žanro, vadinamo fantasy, tradicines ribas.

2005m. rudenį Švedijoje vykusioje Geteborgo knygų mugėje lankėsi ir „Kultūros savaitė“, kur kalbino vieną iš garsiausių mugės svečių fantastą iš Didžiosios Britanijos Ph. Pullmaną.

Savo knygose rašytojas kuria nepaprastai įdomų, kontraversišką pasaulį, kuriame išnyksta ribos tarp realybės ir fantazijos, o kertinės fantasy žanro sąvokos – gėris ir blogis – įgauna naują, netikėtą, daugiaprasmę interpretaciją.

Intelektualiosios fantastikos atstovas (beje, anksčiau buvęs anglų literatūros mokytojas) Filipas Pulmanas savo knygose remiasi naujausiais mokslo atradimais, ypač jam imponuoja kvantinės fizikos eksperimentai, grėsmingai griaunantys nusistovėjusias mokslo tiesas, žinomų teorijų taisykles ir iškeliantys kol kas fantastiškas hipotezes ateičiai. „Pulmanizmas“ kritikų įvardijamas kaip naujas žodis fantastinės pasaulio literatūros raidoje. Tiesa, Pulmano knygų personažai – Laira ir Vilis – dar nepasiekė Hario Poterio ar J.Tolkien`o herojų populiarumo viršūnių, tačiau ir šis faktas byloja autoriaus naudai. Pulmano literatūra žymiai pranoksta savo įtaiga bei intelektualumu.

Garsioji britų fantasto romanų trilogija – juodoji medžiaga „His dark materials“ – jau tapo bestseleriu abiejose Atlanto pusėse. Visos trys knygos „Šiaurės pašvaistė“, „Aštrusis peilis“ ir „Gintarinis žiūronas“ – išversti ir į lietuvių kalbą. Už paskutinę trilogijos dalį autorius buvo apdovanotas prestižine „Whitbreadd“ premija. Ir tai pirmas atvejis, kai tokį svarbų literatūrinį apdovanojimą pelnė knyga, skirta jaunimui. 2005 m. Pulmanas tapo dar vienos ne mažiau prestižinės – Švedijos vyriausybės skiriamos – Astridos Lindgren vardo premijos laureatu. Nepaisant visų aukštų apdovanojimų ir įvertinimų, Filipas Pulmanas, susilaukia ir kritikos. Fantastikos kūrėjas neretai kaltinamas „antidieviškumu“, „materializmu“, bažnyčios bei krikščionybės išjuokimu ir netgi satanizmu...

Kaip yra iš tikrųjų, kuo tiki Filipas Pulmanas, kokį fantastikos pasaulį jis kuria savo knygose ir kam jas skiria – apie visa tai su rašytoju Filipu Pulmanu Geteborgo knygų mugėje kalbėjosi „Kultūros savaitės“ žurnalistė Gailutė Jankauskienė.

– Esate puikus fantastas, fantastinės literatūros kūrėjas. Tad ir norėčiau pirmiausia Jūsų klausti apie fantastikos žanrą. Kokią fantastiką jūs kuriate savo knygose – mokslinę, paremtą mokslo atradimais bei prognozėmis, ar daugiau vaizdinę išgalvotą pasakų fantastiką?

– Įdomus klausimas. Mano kūryba – tai ilgos angliškosios fantastinės kūrybos tradicijos tąsa. Tiesiog privalau paminėti du garsiausius rašytojus – John`ą Tolkien`ą ir Clive Staples Lewis`ą. Taip aplinkybės lėmė, jog šie garsūs žmonės taip pat gyveno tame pačiame mieste kaip ir aš. Tai yra Oksforde. Lewis Carroll, kuris 19–to amžiaus viduryje parašė garsiąją knygą „Alisa stebuklų šalyje“, taip pat buvo Oksfordo autorius. Taigi, galbūt tas gyvenimas Oksforde ir yra fantastikos rašymo priežastis, nežinau.

Tačiau problema, su kuria nuolatos susiduriu, yra ta, jog didžioji dauguma mano skaitytų fantastinių knygų man tiesiog psichologiškai neįdomios. Jos neturi to, ką turi žymiųjų realistų romanai. Tai yra – gilios ir sudėtingos žmogaus psichologijos supratimo. Dauguma fantastinės literatūros rašytojų gilinasi į kitką. Jie domisi magija, kerais, žemėlapiais, burtažodžiais, užkeikimais ir pan. O man šitie dalykai nėra įdomūs. Ir kai prieš 10 metų aš taip pat pradėjau rašyti fantasy knygas, man pačiam buvo gėda prisipažinti sau, kad aš tai darau. Nes tai iš esmės skyrėsi nuo ankstesnio mano rašymo ir nuo tų knygų, kurias visą laiką mėgau skaityti.

Tačiau ilgainiui supratau, jog mano rašymas iš tikrųjų yra labai panašus į garsiojo anglų rašytojo John`o Milton`o kūrybą. Jo epinė poema „Prarastas rojus“ parašyta dar 17–to amžiaus viduryje. Miltonas pasakoja istoriją apie puolusius angelus, kuriuos Dievas iš dangaus išvaro į pragarą. Vėliau jie sugrįžta atkeršyti: Edeno sode, Rojuje, sukursto nuodėmei Adomą ir Ievą... Tai, kaip Miltonas pasakoja šią istoriją, yra nepaprastai įdomu psichologiniu požiūriu! Kai jis rašo apie angelus ir demonus, jis nekalba apie didelius vyrus su sparnais ar su ragais ir uodegomis... Miltonas kalba apie angeliškas ir demoniškas būtybes kaip apie skirtingas psichologines būsenas. Tokiu būdu jis pabrėžia pasaulio būties disbalansą, jos daugiaprasmiškumą. Miltono pasaulio matymas sutapo su manuoju: gėris ir blogis – tai yra vieno daugialypio pasaulio visuma. Ir kai supratau, jog tai įmanoma perteikti, pasijutau kur kas laimingesnis dėl pasirinkto rašymo būdo.

Savo knygose aš naudoju fantasy rašymo metodą, norėdamas pasakyti kažką svarbaus apie buvimą žmogumi. Ir ypatingai apie žmogaus brendimą, paauglystę, tą vieną svarbiausių žmogaus gyvenimo etapų, kurį išgyvename visi.

Mano sukurta istorija yra apie mažą mergaitę vardu Laira, kuriai pasakojimo pradžioje yra apie 11–12 metų. Ji patiria labai didelį, svarbų, fantastišką ir pavojingą nuotykį. Pabaigoje Laira šiek tiek suauga. Ji tampa vyresnė, truputėlį protingesnė, ir jau žengia pirmus žingsnius suaugusių žmonių kelyje. Taigi istorija yra apie tą pokytį, ribą, kai iš nekaltos vaikystės peržengiama į patyrusių suaugusiųjų pasaulį. Būtent tas virsmas man ir įdomus. Ir aš tikrai nemanau, kad tai kažkokia fantazija. Tai tiesiog romanas.

- O kodėl jūs rašote būtent paaugliams, vaikams, bet ne suaugusiems, kaip kad daro kiti fantastinės literatūros rašytojai, pavyzdžiui, Aizekas Azimovas, Arthur Charles Clarke`as ar „Soliario“ autorius Stanislawas Lemas...

- Iš tiesų aš nerašau vien tik vaikams ar paaugliams, ar dar kam nors. Mano vienintelis tikslas, kad parašyta knyga patiktų man pačiam. Kita vertus, aš manau, jog iš anksto tiesiog negali nuspręsti, kas skaitys tavo knygą. Knygos rašymas – tai tas pats kaip laiško butelyje išmetimas į jūrą. Tu juk nežinai, kas tą tavo laišką suras ir perskaitys. Tu nežinai, ar iš viso jį panorės kas nors perskaityti...

Jūs galite mane vadinti senamadišku istorijų pasakotoju, kuris turguje pasitiesia kilimą prieš save, pasideda skrybėlę monetoms mesti ir pradeda pasakoti istoriją. Kiekvienas, kas nori, gali sustoti ir pasiklausyti. Galbūt vaikai, gal suaugusieji... O jei pasiseks – galbūt manęs klausysis ir šunys, paukščiai ar netgi arkliai... Bet aš nepastatau perspėjančio ženklo, kad tas mano pasakojimas skirtas tik tiems, ar tiems, pavyzdžiui, vien tik berniukams, o mergaitėms neleidžiama... Taigi ir savo knygose aš taip pat nerodau jokio ženklo, kad knyga – tik vaikams, o suaugusiesiems jos skaityti negalima. Aš šito nenoriu. Aš rašau visiems. O tęsiant metaforą – aš rašau knygą ir tikiuosi (būtent tikiuosi, o nereikalauju), kad kiek įmanoma daugiau žmonių prie manęs sustotų ir pasiklausytų.

- Jūsų knygose Dievas yra labai senas, nelabai patrauklus personažas, pasakojimo pabaigoje uždarytas Debesuotojo kalno gelmėse. O ir dangaus karalystė ilgainiui apskritai žlunga. Ką tai reiškia, kaip suprasti būtent tokį Dievo įvaizdį? Galbūt apskritai krikščionybės idėjos jums yra nepriimtinos?

- Dievą aš įsivaizduoju kaip valdovą. Aš Jo nevadinu Dievu, aš jį vadinu valdovu... Jis tvirtina, jog yra kūrėjas. O seno Dievo paveikslas yra tiesiog atvaizdas to, kurį mes turime Biblijoje. Pačiuose pirmuosiuose Biblijos skyriuose Dievas yra jaunas, Jis vaikšto po Rojų, kalba su Adomu ir Ieva... Tačiau ilgainiui jis tarsi pranyksta, pasidaro nematomas. O dar vėliau, pranašo Danieliaus knygoje Dievas jau aprašytas kaip senas, visai pasenęs.

Taigi ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Dievas pamažu sensta, Dievas bręsta. Bręsta taip pat kaip ir mes. Dievo asmenybė, kurią savo istorijoje aš vadinu valdovu, yra, matyt, senos, visiems žinomos, Dievo idėjos paveikslas. Idėjos, kuri teigia, kad dievas yra galingasis Tėvas, sukūręs pasaulį ir mus visus ir t.t., ir pan. Tačiau vardan tos didžios asmenybės, man atrodo, nemažai buvo ir blogio padaryta. Pažvelkime vien tik į krikščioniškąją bažnyčią – mes regime katalikus, laužuose deginančius protestantus, ir protestantus, deginančius katalikus... Taip pat mes matome katalikus ir protestantus, žudančius žydus... Mūsų istorija byloja blogį, kuris tiesiog dangstosi religija. Ir aš manau, kad laikas jau pagaliau sustoti. Kai senoji valdančioji asmenybė arba Dievas mano knygoje miršta (tai aš aprašau gana kruopščiai), jis tiesiog išnyksta, išsilaisvina iš šio pasaulio išsekęs ir nusižeminęs. Jis yra labai senas, Jis nori pasitraukti, ir atėjo laikas Jam išeiti.

- Ar esate tikintis žmogus? Kuo Jūs tikite? Dievu, Kūrėju, o gal absoliutu?..

- Ar aš tikiu Dievu? Ne... Aš tiesiog manau, kad viską aplink mus įmanoma paaiškinti tiktai materija. Mums nereikia Kūrėjo. Mums nereikia dvasinės, bažnytinės būtybės. Tai nebūtina. Aš esu tikrai laimingas jausdamasis tiesiog materijos dalimi. Nes materija ir yra labiausiai nepaprasta, tiesiog neįtikėtinai nuostabi. Taigi man tikėjimo visiškai nereikia.
O gal, Jūsų manymu, bažnyčia, krikščioniškosios idėjos šiandien stabdo mokslo vystimąsi? Ar tai yra stabdys mokslui?

Bažnyčios istorija yra gana komplikuota ir sudėtinga. Kuo šviesesni ir inteligentiškesni bažnyčios nariai, tuo labiau jie remia mokslą. Jokiu būdu negalima teigti, kad žmonijos istorijoje bažnyčia visada draudė ir slopino pažangą. Bet, vis dėlto tam tikra bažnyčios dalis tai darė. Ir netgi dabar, šiais laikais Jungtinėse Amerikos Valstijose užimančių tikrai svarbias, aukštas pareigas žmonių, kurie reikalauja, jog mokykloje per biologijos pamokas vaikai būtų mokomi pagal bažnyčios mokymą, t.y. jog Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas. Aš manau, tai yra sukrečiantis ir pasibaisėtinas bažnyčios jėgos pavyzdys, kaip skleisti tamsą pasauliui. Tačiau kartais dar taip pasitaiko...

- Biologijos mokslininkai įrodė, jog 98 proc. kada nors sufantazuotų dalykų vieną dieną vis tiek išsipildo. Prisiminkime kad ir Jules Verne`o kažkada paskelbtas utopijas – apie galimybę nuskristi į Mėnulį arba kapitono Nemo laivu nusileisti į vandenyno gelmes. Kas neįmanoma, tapo kasdienybe. Galbūt taip atsitiks ir su jūsų fantazijomis? Galbūt vieną dieną mes galėsime nukeliauti į kitus pasaulius, paralelines erdves, kurios egzistuoja šalia mūsų?

- Taip, mano pasakojimas turi tam tikrą mokslinį pagrindą. Tai yra kelių pasaulių idėja, teigianti jog egzistuoja ne vienas, o keli paraleliniai pasauliai. Ši idėja ir man yra nelabai suprantama, kadangi ji paremta daugybe matematinių skaičiavimų bei mokslinių atradimų. (O aš niekada nebuvau geras mokslininkas!) Tačiau aš suprantu, kaip šią idėją mėgina įrodyti kvantinės fizikos mokslininkai. Turbūt Jums teko girdėti apie garsųjį eksperimentą su šviesos dalelėmis? Šviesos dalelės yra leidžiamos per du skirtingus plyšius ir tuo pat metu stebimas vaizdas už jų esančiame ekrane. Iš dalelių judėjimo, mirgėjimo susidaro įspūdis, kad tie skirtingi šviesos dalelių fotonų pluoštai jaučia ir reaguoja vienas į kitą. O tai visai neįmanoma, jeigu manytume, kad egzistuoja vienas pasaulis, viena visata, vienamatė erdvė. Vienintelis būdas tai paaiškinti, jei galvotume, jog mūsų visata yra viena iš daugybės visatų, kurios „dengia“ viena kitą, egzistuoja paraleliai. Man tai pasirodė labai įdomu.

Tad tą „kelių pasaulių idėją“ aš ir panaudojau savo pasakojimui. Mokslinis idėjos aspektas šiuo atveju yra kaip spalva: tiesiog parašiau seną istoriją, kurią moksliškai pagražinau. Beje, tai nėra joks naujas atradimas apskritai literatūroje. Paralelinių pasaulių idėja sutinkama ne tik vaikų knygose, ji ypač būdinga mitinėms, fantastinėms istorijoms, kurių personažai iš vieno pasaulio gali persikelti į kitą, ten patirti daug nuotykių ir vėl sugrįžti atgal. Taip, pavyzdžiui, atsitinka knygoje „Alisa stebuklų šalyje“, kai Alisa pro triušio urvą patenka į kitą pasaulį. Antroje knygoje „Alisa veidrodžių karalystėje“ į kitą pasaulį ji patenka pro veidrodį. Arba prisiminkim „Guliverio keliones“. Guliveris iškeliauja į liliputų pasaulį ir grįžęs atgal papasakoja savo nuotykius.

Taigi paralelinių pasaulių idėja yra labai sena. Aš tiesiog ją panaudoju savaip. Pasitelkdamas mokslinę medžiagą, pateikiu modernią šios idėjos interpretaciją.

- Kaip jūsų knygos veikia vaikus, paauglius, kurie skaito jūsų knygas? Būtent neigiamą fantasy literatūros aspektą dažniausiai akcentuoja jūsų kritikai, tarp kurių yra ir bažnyčia.

- Aš tikiuosi, kad vaikai supranta mano knygų, mano aprašytų istorijų moralines vertybes. Tose knygose taip tiesmukai nesakoma, kad tu privalai būti geras, drausmingas, toks ar anoks... Visa tai pasako knygos personažai, su kuriais vaikai susidraugauja ir kuriuos jie pamilsta. Tie personažai savo elgesiu parodo, jog reikia elgtis tinkamai, kilniai, drąsiai... Aš manau, kad mano mažieji skaitytojai, norėdami tapti Lairos ir Vilio draugais, irgi siektų, kad apie juos Laira ir Vilis galvotų tik gerai, teigiamai. Taigi jie stengsis elgtis tik gerai.

Aš niekada vaikui nepasakyčiau: tu privalai būti geras, o jeigu toks nebūsi, tai aš tave nubausiu. Man netinka ir kitas pasakymas – jei esi geras, tai aš tave apdovanosiu. Geriausias apdovanojimas kiekvienam iš mūsų yra žmonių, kuriuos gerbiame, gera nuomonė apie tave. Taigi jeigu mano skaitytojai gerbia mano knygos personažus ir jeigu jie nori, kad tie personažai apie juos gerai galvotų, tuomet jie žino, kaip elgtis. Jie bus geri ir kilnūs...

- Apskritai ką jūs galvojate apie šiuolaikinę vaikų literatūrą?

- Vaikų literatūra, vaikų knygos per paskutinius dešimt metų labai išpopuliarėjo. Kai kurie rašytojai iš savo rašymo labai praturtėjo, o kai kurie leidėjai tapo labai įtakingi.

Knygos vaikams visada buvo labai svarbios, tik mes jų niekada per daug nevertinome. Kodėl? Priežastis yra akivaizdi: tiesiog mes tinkamai neįvertiname vaikų. Ir, beje, daugybėje sričių. Aš, aišku, negaliu kalbėti apie situaciją kitose šalyse, nes jos nežinau. Tačiau Didžiojoje Britanijoje visos gyvenimo sritys, susijusios su vaikais, niekada nebuvo aukštai vertinamos. Mes nemokame mokytojams deramų algų už jų darbą, vaikų ligų gydytojai daug menkiau vertinami ir apmokami negu kitų sričių medikai... Visada yra žymiai svarbesnių ir žavingesnių profesijų negu darbas su vaikais. Todėl ir vaikų literatūra visada buvo ignoruojama. Knygos vaikams niekada nebuvo traktuojamos kaip svarbi ar reikšminga literatūra. Jos nuolatos kažką linksmindavo, aprašinėdavo nereikšmingus dalykus... O tikrai rimtos ir svarbios buvo tik suaugusiųjų knygos. Ir man dėl to labai apmaudu.

Tačiau per pastarąjį dešimtmetį dėl daugelio priežasčių situacija ėmė pamažu keistis. Tam ypač pasitarnavo J. K. Rowling „Hario Poterio“ serialas, uždirbęs milijonus svarų ir įrodęs, kad ir vaikų knygos gali taip pat uždirbti „gerus“ pinigus. Be to, manyčiau, kad pastaruoju metu ypač suaktyvėjo literatūros kritikų pozicija. Jie pagaliau išdrįso atkreipti dėmesį ir į vaikų knygas, o kai kurias iš jų net pripažinti ir įvertinti. Būsiu mažumėlę nekuklus, bet mano paskutinė trilogijos knyga „Gintarinis žiūronas“ pelnė „Whitbread“ premiją. Ir tai buvo pirmas atvejis Didžiosios Britanijos literatūros istorijoje, kai tokio lygio premija apdovanojama knyga vaikams.

Apskritai, šiuo metu žmonės daugiau dėmesio skiria vaikų literatūrai, daug rimčiau ją traktuoja, vis dažniau atkreipia dėmesį į laikraščių antraštes apie vaikų knygas, jų anotacijas. Ir aš įsitikinęs, jog tai tik į gera.

- Kas jūs – optimistas ar pesimistas? Ką jūs manote apie knygos ateitį, apskritai apie skaitymą? Ne paslaptis, kad knyga šiandien turi daug konkurentų. Ir bene didžiausias iš jų ypač jauniems žmonėms yra kompiuteris...

- Įmanoma būti ir optimistu, ir pesimistu. Tačiau čia, Geteborgo knygų mugėje, šiame nuostabiame renginyje, iškilmingai pagerbiant literatūrą iš Lietuvos, demonstruojant milžinišką knygų industrijos energiją ir klestėjimą, aš tiesiog negaliu būti niekuo kitu, kaip tik optimistu. Tiesą sakant, aš ir esu optimistas, kai galvoju apie knygos ateitį. Knyga niekada nemirs. Nė vienas kompiuteris negali duoti to, ką gali duoti žmogui knyga. Kompiuteris niekada nepakeis knygos. Tas individualus santykis, puslapių šnaresys, intymus bendravimas su knyga tiesiog yra nepakeičiami! Skaitytojas ir knyga tarsi sukuria mažą pasaulį, kuris yra vienintelis ir nepakartojamas. Jame tu esi vienas, o aplink tylu, ramu... Pasitelkdamas savo vaizduotę, gali pratęsti knygos personažų likimus, susikurti savąją istoriją... Tie žmonės, kurie skaito knygas, jie žino, kad nėra nieko geriau už skaitymą. Žinoma, lygiai taip pat smagiai galima žiūrėti televizorių ir mėgautis tuo. Tačiau patirti tai, ką gali duoti knyga, įmanoma tik skaitant.

Taigi viena, ką mes galime padaryti, tai pasakyti žmonėms, kurie neskaito knygų, koks džiaugsmas, koks malonumas ir kokie neišsemiami lobiai slypi knygos puslapiuose...

Su britų rašytoju Philip`u Pullman`u kalbėjo Gailutė Jankauskienė. 2005 m.