Būtent šiais, pirmaisiais savo dešimtmečiais nebylusis, nespalvotas vaidybinis kinas išvystė subtiliausią vaizdų kalbą, kuri bet kokius kitus trūkstamus matmenis galėjo išreikšti vizualiai. Galbūt tik dėl šių apribojimų kinas tapo menu.

Sinefilų šventė

Muziejai yra tam, kad pamatytum svarbiausius meno kūrinių originalus. Vis dėlto vienos specifinės meno šakos – kino – juose nerasi. Tai reginys, kuris buvo sukurtas dideliam ekranui ir tik jame gali geriausiai atsiskleisti. Tačiau nė vienas filmas nė viename pasaulio kino teatro repertuare nepasilieka amžiams. Užsimanęs pamatyti kurį nors senesnį kino klasikos kūrinį, atrasi jį – tiksliau sumažintą skaitmeninę jo kopiją – nebent miesto mediatekoje, ir tai su sąlyga, jeigu gyveni pakankamai kultūringos šalies mieste. Kitu atveju teks bandyti sėkmę interneto platybėse (šiais laikais jau yra legalių prieigų, skirtų ankstyvajam kinui).

Lietuva ilgą laiką galėjo pasigirti greičiausiu internetu, bet ne dideliais kino meno pasiekimais ar bent jau aistringo kino mėgėjo poreikius patenkinančia kino sklaida. Pastaruoju metu ši situacija gerėja, vienas iš įvykių, džiuginantis Lietuvos sinefilus, – ką tik Vilniuje ir Kaune įvykęs ankstyvojo kino festivalis "Pirmoji banga". Tai pirmasis tokio pobūdžio kino renginys Lietuvoje, žiūrovams pristatantis filmus, sukurtus dar tarpukariu.

Kauno kino centre Romuva vyko du nebyliojo kino seansai: komiko akmeniniu veidu Busterio Keatono situacijų komedija 1927-ųjų "Koledžas" (JAV) ir kriminalinė Lono Chaney – aktoriaus su tūkstančiu veidų – 1920 m. drama "Bausmė" (Didžioji Britanija). Kauniečiai galėjo pamatyti ir du 1933 m. garsinio kino šedevrus – čekų režisieriaus Josefo Rovensky poetinę dramą "Upė" ir siaubo filmą "Prisikėlęs" (JAV) su šio žanro meistru Borisu Karloffu.

Atsiplėšta nuo šablonų

"Pirmosios bangos" sumanytojas kino archyvistas ir prezervacijos specialistas Aleksas Gilaitis teigė, kad nors archyvinis kinas ir sinefilija Lietuvoje tikrai netyli, tam tikri kino istorijos periodai rodomi nepakankamai, tad festivalio sumanymas ir kilo iš šio "misionieriško" žvilgsnio.

A.Gilaitis tvirtino neskirstantis kino į seną ir naują – kinas nesensta, tiesiog jis pats yra daug daugiau matęs klasikinių nei šiuolaikinių filmų, ir kilo noras jais pasidalyti su jų nemačiusiais žiūrovais.

Rinkdamiesi filmus organizatoriai apsiribojo tarpukario laikotarpiu, o vienas pagrindinių kriterijų buvo nacionalinis įvairumas. Norėta parodyti mažiau žinomus, Lietuvoje nė karto nerodytus filmus, juostas, kuriose kažkas būtų atpažįstama (aktorius, režisierius ar kt.), tačiau, kuriuos nepelnytai gožia garsesnių filmų šešėlis. Pvz., vietoje B.Keatono "Generolo", pasirinktas mažiau už jį žinomas "Koledžas" (taip pat 1927 m.), arba, užuot rodžius L.Chaney garsiausią filmą "Operos vaiduoklis", pasirinktas ankstesnis jo meistriškas persikūnijamas "Bausmėje".

Garsų dimensija

Kad ir kaip būtų keista, nebylusis kinas neįsivaizduojamas be garso. Vienas pirmųjų kino teoretikų Bela Balazsas muziką nebyliajame kine pavadino dar neišspręsta problema: "Galbūt muzika čia tam, kad užpildytų beorę erdvę tarp figūrų, paprastai užpildoma dialogo? Keistai atrodo kiekvienas judesys, vykstantis visai be garso." Pasak jo, jei muzikos trūksta, iškart pastebime, bet nekreipiame dėmesio, kai ji yra. Arba: "Bet kokia muzika tiktų prie bet kokios scenos, o suklūstame tiktai tada, kai ji tam ir skirta, ir ji mus veikia komiškai arba nemaloniai."

Kaune nebyliesiems "Pirmosios bangos" kino seansams, kaip ir prieš šimtmetį, scenoje stovinčiu pianinu akompanavo tam vakarui nusamdyti taperiai – muzikantai, akompanuojantys filmams pianinu. Į juos Kaune idealiai persikūnijo džiazo atlikėjai Edgaras Sabilo ir Giedrius Nakas. Festivalio lankytojai girdėjo artimą nebylaus kino laikų (tradicinę) muziką, kurią galima pavadinti klasikinės muzikos ir džiazo pyne.

Pasak A.Gilaičio, dėl jo asmeninės meilės nebyliajam kinui, taip pat ir dėl profesijos jis yra matęs ir girdėjęs daugybę nebyliojo kino akompanavimų įvairiomis muzikinėmis formomis. Tačiau tiek paties A.Gilaičio, tiek kitų nebyliojo kino gerbėjų nuomone, ir apskritai archyvinio kino pasaulyje klasikinis taperio (arba orkestro) akompanavimas yra mėgstamiausias ir labiausiai gerbiamas.

Kino archyvaras pripažino, jog kai kada nebyliesiems filmams tinka ir šiuolaikinė muzika, pvz., jei filmai yra eksperimentiniai, tačiau tradiciniams darbams šiuolaikinius garsus pritaikyti kur kas sunkiau.

A.Gilaitis pastebėjo, kad taperio profesija Lietuvoje nepelnytai užmiršta. Lietuvoje pianistams yra per mažai duodama galimybių išbandyti save grojant kine. Ankstyvojo kino festivalio sumanytojas pasakojo pažįstąs ne vieną pasaulinio garso taperį, kuris iš to gyvena, yra šiam darbui pasišventęs, todėl teigė norintis prisidėti prie bent vieno profesionalaus taperio Lietuvoje užauginimo.

Festivalyje buvo parodyti bene visi ankstyvojo kino žanrai: siaubo, komedija, detektyvas ir t.t. Organizatorius žadėjo, kad ateities planuose numatomi ir avangardinio tų laikų kino seansai: "Bus remiamasi asmeniniais pomėgiais, bet neabejoju, kad kitąmet programa bus parinkta objektyviai, su bendra tema ar koncepcija ir su didesne komanda, kuri atrinks filmus. Nors to laikotarpio avangardinio kino nėra tiek daug kiek vaidybinio, bet, žinoma, jis dar viena svarbi vizualinė forma perteikti tas pačias (ar ne) žinutes, todėl neturėtų būti užmirštas."

Šiandien siekis rodyti nebylųjį, nespalvotą, 100 metų senumo kiną taip, kaip jis buvo rodomas savo laikais, akomponuojant pianinu, sukuria galimybę ne tik pasijausti persikėlus šimtmečiu į praeitį, į seniai pamirštų laikų kino peržiūrą. Čia pat priešais akis vyksta ir atvirkštinis procesas. Muzikos radimasis ir netgi pianisto kėdės girgždėjimas čia ir dabar, iššaukia praeitį, kino reginį, kurį mes manome esant praeitimi (nors kine nėra kitokio laiko, išskyrus dabartį, pasakytų B.Balazsas) į mūsų laiką, kad jis mus nustebintų savo technika, meniniu tobulumu ir nesenstančiu modernumu.